Atvirame pokalbyje N. Mačiulis pasidalijo savo vaikystės svajonėmis, karjeros nesėkmėmis, požiūriu į dirbtinio intelekto iššūkius švietimui bei atskleidė, kodėl socialiniuose tinkluose demonstruojama prabanga jam yra svetima.
Nuo troleibuso vairuotojo iki atsitiktinio pasirinkimo Laisvės alėjoje
Šiandien N. Mačiulio įžvalgų klausosi ir studentai, ir šalies prezidentai, tačiau jo kelias į ekonomiką nebuvo nei aiškiai suplanuotas, nei lengvas. Mokykloje jam kur kas labiau patiko programavimas bei tikslieji mokslai, o pati ekonomika Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijoje, kurią jis baigė, atrodė nuobodi.
„Tuo metu, aišku, kai aš mokiausi ir baiginėjau mokyklą, daugelyje mokyklų nebuvo ekonomikos paskaitų, bet Katų gimnazijoje, kurią aš baigiau, jau buvo ekonomikos paskaitos. Taip, reikia pripažint, buvo vienos nuobodžiausių paskaitų, tikrai ne, ne, neįkvėpė manęs visiškai studijuoti ekonomiką“, – prisimena ekonomistas.
Įdomu tai, kad paauglystėje N. Mačiulis rimtai svarstė apie medicinos studijas, tačiau šį planą pakeitė viena mokyklinė ekskursija: „Buvo tokia istorija, kuomet etikos mokytoja mus gal vienuoliktoj klasėje nusivedė į morgą parodyti, kaip vyksta skrodimas... man buvo truputėlį per daug ir aš nusprendžiau, kad netinka man šis karjeros kelias“.
Galutinis sprendimas pasirinkti ekonomikos studijas buvo priimtas visiškai atsitiktinai, paskutinę akimirką sėdint Kauno centre:
„Paskutinę dieną atsimenu, sėdėjau Laisvės alėjoje ir galvojau, nu į kurį čia dabar tą universitetą nešti tą dabar, savo diplomą. Ir toks buvo visiškai atsitiktinis pasirinkimas. Tai tikrai nebuvo taip, kad nuo ankstyvo amžiaus labai gerai žinojau, ko noriu, kur einu, tam ruošiuosi“.
O vaikystėje jo autoritetai buvo visiškai kitur. „Kai buvau pirmoj, antroj klasėje... Man tuo metu atrodė viena svarbiausių ir įdomiausių profesijų – troleibuso vairuotojas“, – su šypsena pasakoja jis, prisimindamas, kaip stebėdavo vairuotoją, valdantį didžiulę transporto priemonę, nuo kurio priklausė daugybė žmonių.
Hiperaktyvumas, sportas ir „tiksliuko“ netikėtas posūkis
N. Mačiulis neslepia, kad vaikystėje buvo itin aktyvus vaikas, o mokytojai jam nežadėjo ramios ateities:
„Daugelis mokytojų sakė, kad jau iš šito, tai tikrai nieko gero nebus, ar bus bėda... Aš buvau labai hiperaktyvus vaikas, linkęs ne į akademines veiklas, ir dėl to tėvai mane leido nuo pirmos klasės į sporto mokyklą, kad aš būčiau užimtas visą dieną ir vakare neturėčiau energijos eiti stogais“.
Gimnazijoje jis buvo vidutinis mokinys, kuriam puikiai sekėsi matematika, tačiau sunkiau – literatūra. Vienintelis egzaminas, kurį jis išlaikė septynetui, o ne dešimtukui, buvo lietuvių kalba. Žinant, kad dabartiniame darbe jam nuolat reikia rašyti, aiškiai ir sklandžiai reikšti mintis visuomenei, tai buvo netikėtas posūkis.
Visgi, N. Mačiuliui įstrigo vienos dėstytojos žodžiai, kad geriausios karjeros susiformuoja tuomet, kai tiksliųjų mokslų atstovai išbando savo jėgas netradicinėse, labiau humanitarinėse ar meno kryptyse.
Baigęs studijas Lietuvoje, vėliau jis žinias gilino Danijoje bei Šveicarijoje, Ciuricho universitete. Jo dabartinis darbas yra tikras įvairių kompetencijų kratinys – čia reikia ir ekonometrinės analizės, ir programavimo žinių, ir gebėjimo kalbėti prieš dideles auditorijas.
Dirbtinio intelekto iššūkis: smegenų treniruotė popieriaus lape
Būdamas universiteto dėstytoju, N. Mačiulis pastebi, kaip dramatiškai dirbtinis intelektas (DI) keičia švietimo sistemą. Jaunajai kartai trūksta kantrybės gilintis į sudėtingas užduotis, kai bet kokią lygtį galima tiesiog nufotografuoti ir gauti momentinį atsakymą. Dėl šios priežasties jis iš esmės pakeitė savo studentų vertinimo metodus.
„Studentai turi parodyti savo mąstymą ir aprašyti. Tai nebeduodu uždavinių, kur parašyk namie ten trijų keturių puslapių santrauką apie kažkokį reiškinį, nes tą jie gali padaryti labai greitai su dirbtinio intelekto pagalba. Bet kai atsisėda auditorijoje su popieriaus lapu ir tušinuku, tada jie turi pasikliauti tiktai savo mintimis, savo smegenimis ir mąstymo procesu... Mokymosi procese dabar nebe svarbu rezultatas... yra procesas“.
Ekonomistas pabrėžia, kad namų darbų darymas ar knygų skaitymas smegenims yra tas pats, kas pritūpimai ar atsispaudimai raumenims. Net jei DI gali atlikti darbą už mus, smegenis treniruoti būtina, kad žmogus išliktų įdomus sau ir aplinkiniams. Anot jo, mokymasis turi tęstis visą gyvenimą:
„Blogiausia, ką gali padaryti, tai sakyt, kad va, gavau čia bakalauro ar magistro diplomą, dedu į lentyną... Mano mokymosi procesas baigėsi. Dabar prasideda procesas, kai aš uždirbsiu pinigus, tai ne, tu pasiruošei mokytis. Dabar pradėsi mokytis“.
Pirmosios nesėkmės darbo rinkoje ir „diskomforto taisyklė“
Nors šiandien N. Mačiulis asocijuojasi su sėkme, karjeros pradžia buvo pažymėta skaudžiais pralaimėjimais. Studijuodamas bakalaurą, jis du kartus bandė įsidarbinti tuometiniame pasauliniame audito ir konsultacijų gigante „Arthur Andersen“.
„Aš du kartus bandžiau įsidarbinti dar būdamas jaunas, antram ar trečiam bakalauro kurse. Ten praėjau keletą pokalbių ir abu kartus nepriėmė manęs į darbą... Tai tokia tikrai nesėkmė, kur tavo grupiokai bando, jiems pavyksta, tu pabandai, tau nepavyksta... Tai dabar jie mane labai dažnai kviečia ir įkalbinėja ateiti į konferencijas...“, – šmaikštauja ekonomistas.
Kalbėdamas apie dabartinį jaunimo tendenciją dažnai keisti darbovietes ir ieškoti lengvų kelių, N. Mačiulis pataria neskubėti bėgti pajutus pirmąjį sunkumą. Jo teigimu, darbo rinkoje vertinamas darbuotojo atkaklumas.
Anot jo, jei darbe nieko naujo neišmokstama, įgūdžiai atšimpa, o karjeros nematyti – laukti nėra ko. Tačiau visai kas kita, jei yra tiesiog sunku:
„Bet jeigu tai yra sunku, jeigu tau yra sunku, tu dirbi daugiau negu tikėjaisi, iš tavęs reikalauja kažko išmokti naujų įgūdžių... Čia nėra gera priežastis viską mesti. Ir šitoj vietoj reikia šiek tiek susitaikyti su diskomfortu“.
Būdamas aktyvus viešojoje erdvėje, „Swedbank“ ekonomistas sulaukia nemažai piktų komentarų, tačiau per 15 karjeros metų išmoko į juos nebereaguoti jautriai. Šiandien jis supranta, kad virtualus mobingas ar pagieža atskleidžia paties rašančiojo, o ne vertinamojo problemas.
„Tie, kurie su manim nesutinka, jie visada gali laisvai išreikšti savo nuomonę net ir apie mano išvaizdą. Būna ten tokių, kuriems nepatinka mano nuomonė apie infliaciją, tai jie pakomentuoja apie mano šukuoseną. Dažnas komentaras yra, kad nuo tokios galvos net plaukai pabėgo. Bet aš suprantu jūsų tokią nuomonę ir tikrai nejaučiu dėl to jokių nuoskaudų“, – dalijasi N. Mačiulis.
Amato nuvertinimas Lietuvoje ir alternatyvi karjera
Paklaustas, kokią profesiją pasirinktų, jei šiandien iš jo būtų atimta galimybė dirbti ekonomikos srityje, N. Mačiulis nedvejodamas įvardija mediciną, psichologiją arba... amatininko kelią. Jis išreiškė susirūpinimą, kad Lietuvoje profesinis mokymas vis dar yra nepagrįstai nuvertintas, o visi abiturientai, nepaisant jų gebėjimų ar norų, yra stumiami į universitetus.
Priešingai nei Lietuvoje, tokiose šalyse kaip Vokietija ar Šveicarija du trečdaliai abiturientų renkasi inžineriją ir profesinį amatą. N. Mačiulis atvirai žavisi gausiais savo srities meistrais:
„Aš žaviuosi, kai ateina į mano namus koks nors amatininkas, sumontuoja kondicionierių... Aš tokį darbą daryčiau mėnesį ir turbūt nepadaryčiau gerai. Padaro tvarkingai ir per tą dieną turbūt uždirba daugiau, negu aš uždirbu. Ir čia yra pavyzdys, kur tu neturi baigti universiteto, kad būtum sėkmingas... Žiūrint į ateitį, čia bus perspektyvesnė karjera negu daugelis tų, kurie įsprūdo į aukštąjį mokslą“.
Svarbiausia gyvenimo pamoka: jaunystės arogancija
Pokalbio pabaigoje, paklaustas, ką savo karjeros kelio pradžioje šiandien darytų kitaip, N. Mačiulis pasidalijo itin jautria ir asmeniška pamoka apie jaunystėje turėtą ypatybę, kurios dabar gėdijasi.
„Aš savo karjeros pradžioje turėjau per daug arogancijos, ir manau, kad čia yra viena bjauriausių žmogaus savybių... Ir aš esu taip pasielgęs, kur man dabar būtų gėda dėl tokio elgesio, kai ten bandai pakilti pažemindamas kitą žmogų. Galbūt ne taip tiesiogiai, bet pasakydamas, kad tu čia nusišnekėjai... bandyt pakilti pažeminant kitą žmogų yra labai blogas elgesys ir aš esu tą padaręs savo karjeroje ir viešai, ir manau, kad to tikrai nenorėčiau padaryti“, – sakė jis.
Savo vaikams, besidomintiems jo populiarumu ir sekėjų skaičiumi socialiniuose tinkluose, žinomas ekonomistas visada primena vieną auksinę taisyklę: „It's nice to be important, but it's more important to be nice“ (angl. Smagu būti svarbiam, bet daug svarbiau būti maloniam).
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
