Keisčiausi, egzotiškiausi, gražiausi ir įstabiausi savo unikaliomis, kartais net šleikštulį keliančiomis savybėmis: visi šie augalai turi savas legendas ir istorijas.
Araukarija – galvosūkis beždžionėms Šio medžio lapai tokie kieti ir dygūs, kad ant jų netūpia jokie paukščiai. Vienas išdidus araukarijos savininkas savo svečiams taip ir apibūdino egzotiškąją gražuolę: net beždžionės neišsprendė galvosūkio, kaip užsiropšti ant šio medžio. Kaip tik jo išmintis „prilipo“ prie araukarijos pavadinimo – augalas neretai vadinamas galvosūkiu beždžionėms (Monkey Puzzle). Araukarijos sėklos naudojamos maistui. Patys medžiai užauga iki 60 metrų aukščio, kamieno skersmuo gali pasiekti 1,5 m. Araukarijų gimtinė – Čilė, bet XVIII amžiuje medžiai buvo atvežti ir į Europą, čia prigijo ir paplito po įvairias šalis, auga net atšiaurioje Norvegijos gamtoje.
Dracena – drakono medis Tėvynėje – Kanarų salose – agavinių šeimos augalas vadinamas drakono medžiu, o visame pasaulyje žinomas kaip dracena. Išvaizda primena didžiulį kaktusą, ant kurio šakų auga itin aštrių lapų pumpurai. Įpjovus kamieną iš jo teka raudoni sakai – drakono kraujas. Kanarų salose medis laikytas šventu, o sakai naudoti liaudies medicinoje. Suaugęs medis gali pasiekti net 20 metrų aukštį, o jo kamieno skersmuo – 4 m. Manoma, kad dracenos gali augti 5–6 tūkstančius metų. Tiesa, metų rievės šio medžio kamiene nesusidaro, todėl nustatyti jo tikrąjį amžių ne taip jau paprasta.
Nuostabioji velvičija – augalas, mintantis rūku Nuostabioji velvičija (Welwitschia mirabilis) yra labai senas augalas, šiandien randamas tik nedidelėje dykumos teritorijoje Atlanto vandenyno pakrantėje, Namibijoje ir Angolos pietuose. Nors iš pirmo žvilgsnio ji panaši į milžinišką susiraizgiusią jūržolę, iš tikrųjų tai yra medis. Augalą sudaro apvali šaknis – kamienas ir 2 lapai, kurie nuolat auga, nyksta, galuose išsidraiko ir vėl dygsta. Beje, velvičijos auga dykynėse, kur po kelis šimtus dienų neiškrenta nė lašo lietaus. Drėgmę jos siurbia iš rūko, kuris dažnai apgaubia 80–100 km teritorijos netoli vandenyno pakrantės. Velvičija pavadinta slovakų botaniko Frederiko Velvičo garbei, šio augalo atvaizdas puošia valstybinį Namibijos herbą.
„Titan Arum B“ – nemaloniausio kvapo gėlė Išvertus iš lotynų kalbos, šios gėlės pavadinimas skambėtų pakankamai vulgariai: milžiniškas deformuotas penis. Liaudyje gėlė dar vadinama „lavongėle“ – dėl nemalonaus pūvančios mėsos kvapo, kuris privilioja prie žiedo muses ir užtikrina sėkmingą apdulkinimą. Šios gėlės tėvynė – Sumatros salos Indonezijoje. Ji laikoma didžiausia gėle pasaulyje, žydi tris kartus per metus, tiesa, vos keletą dienų.
Jautrusis musėkautas – spąstai vabzdžiams Šis Šiaurės Amerikos augalas dydžiu nenustebins – jo aukštis tesiekia 15 cm, bet yra unikalus ir išskirtinis tuo, kad lengvai gaudo ir „suvirškina“ uodus, muses bei kitus vabzdžius. Musėkautų lapai užsiveria per vieną dešimtąją sekundės, palikdami vabzdžius kalėjime, iš kurio šie negali ištrūkti. Tūpdami ant lapų vabzdžiai paliečia jautrius augalo paviršių dengiančius plaukelius, šie netenka mažutės dalies drėgmės, dėl to pakinta paviršiaus išlenkimas ir lapai staigiai užsidaro kaip spąstai. Piktos lemties gali išvengti nebent patys mažiausi vabzdžiai. Jei vis dėlto spąstai užsidarė, iš liaukų, esančių vidiniame lapo paviršiuje, išsiskiria virškinamosios sultys ir vabzdys visiškai paskęsta tame skystyje. Lapas lieka užsivėręs keletą dienų, o kai jis atsiveria, iš vabzdžio tebūna likęs chitininis apvalkalas.
Raflezija – gėlė iš niekur Šis parazitinis augalas su didžiuliais žiedais ir visiškai be lapų, stiebo ir šaknų, atsiranda tarsi iš niekur. Amerikiečių mokslininkų atlikta genetinė analizė parodė, kad raflezija priklauso karpažolinių šeimai, nors iš pažiūros nieko bendro su kitais šios šeimos augalais, atrodytų, neturi. Mažutes, aguonos grūdo dydžio sėklas išnešioja gyvūnai, užmynę ant raflezijos vaisiaus. Jos įsiskverbia po lianų žieve ir po pusantrų metų susiformuoja pumpurėlis, iš kurio, prabėgus 9 mėnesiams, išsiskleidžia raflezijos žiedas, kuris pasiekia 70–90 cm skersmenį. Peržydėjusi raflezija per keletą savaičių pavirsta beforme juoda mase.
Rudoji karčiuotė – nelaboji gėlė Tropiniuose kraštuose rudoji karčiuotė auga atvirame grunte – jūros pakrantėse, tropiniuose kalnų miškuose. Mėgsta drėgną atmosferą. Vietiniai ją vadina juodąja lelija, šikšnosparniu arba velnio gėle. Su šia gėle siejamos įvairiausios šiurpios legendos, nors pats augalas plačiai naudojama buityje: vaisiai – maistui, iš stiebų pinamos kepurės ir žvejų tinklai, iš šaknų malami miltai. Rudojoje karčiuotėje yra alkaloidinių medžiagų, naudojamų ir magijos ritualuose. Džiovintų šios gėlės žiedų milteliai taip pat turi įdomią savybę: patekę į skrandį jie išsiplečia, 80–100 kartų viršydami savo pirminę apimtį. Europoje šios egzotinės gėlės auginamos žiemos soduose , oranžerijose, žydi ir mezga vaisius praktiškai kiaurus metus.
Nefrito gėlelė – tarsi dirbtinė, bet tikra Šios gėlės tėvynė – Havajai, o dažniausiai ją pamatyti galima tradicinėse havajiškose gėlių girliandose. Ryški žydrai žalsva šios gėlės spalva sudaro įspūdį, kad žiedai – dirbtiniai. Bet iš tikrųjų tokią spalvą šiai gėlei padovanojo pati gamta.
Dramblio straublys – augalas, atsigręžęs į tėvynę Auga Afrikos pietvakariuose, turi storą, dygliais dengtą kamieną. Žiemą pasirodo jo žalia „karūna“, o aksominės faktūros žiedai skleidžiasi nuo rugpjūčio iki spalio. Vietiniai šiuos augalus vadina „pusiau žmonėmis“. Pasakojama legenda, kad kadaise šiose žemėse gyvenusius žmones išginė kitos gentys. Išvarytieji traukėsi iš gimtųjų vietų tokiomis sunkiomis širdimis, kad nuolat stabčiodavo ir gręžiodavosi atgal. Kol galiausiai virto augalais, kurių vainikas visada atgręžtas į šiaurę. Sakoma, kad jie ir dabar tebesvajoja apie tą laiką, kai galės grįžti į išsiilgtąją tėvynę.
Nėrinių medis – beveik išnykęs grožis Pasak legendos, Mauricijaus sala atsirado dar prieš tai, kai Dievas sukūrė rojų, todėl tapo savotišku dangiškojo pasaulio modeliu. Mauricijuje beveik nėra miškų, tačiau auga neįtikėtinai gražūs medžiai ir krūmokšniai, daugelis jų – unikalūs. Pavyzdžiui, talipo medis, pasiekiantis net 28 metrų aukštį. Jis žydi kartą per 60–100 metų: išskleidžia daugybę žiedų ir greitai sunyksta. Dar vienas retas augalas – bois dentelle. Jų žiedai balti ir nukarę, su unikaliais nėriniuotais žiedlapiais. Šių medžių pasaulyje belikę vos keletas, todėl daroma viskas, kad rūšis neišnyktų.
