Paklausta, kaip jaučiasi, moteris nusišypso – šiandien jaučiasi neblogai. Pasak jos, didžiausias iššūkis visoje šioje istorijoje jai – viešumas:
„Viešumas visada yra nemaloniausias momentas. Mes esame pasiekę tokį viešumo ir viešinimo lygį, kad visai nesvarbu, ką tu padarai – teigiamą ar neigiamą veiksmą, vis tiek galutinis komentarų arba apžvalgų taškas bus tau neigiamas.
Jeigu aš, pavyzdžiui, dabar būčiau ištekėjusi, tai galutiniai komentarai vis tiek būtų labai neigiami. Tai, tiesą pasakius, aš pirmą kartą gyvenime žinau, už ką aš gaunu. Nes iš tikrųjų esu prisidirbusi, tą pripažįstu ir suprantu, už ką gaunu. Nes esu kalta. O šiaip gaudavau lygiai taip pat, tik nežinodavau, už ką“, – tikino E. Mildažytė.
Moteris atskleidė, kreipusis į specialistus, kad šie padėtų jai susitvarkyti su vidinėmis problemomis. Pasak jos, kartai, kurioje ji užaugo, tai – nebūdinga:
„Jeigu vienu metu po šio incidento mano reakcija, kaip galbūt ir dalies tokioje situacijoje atsidūrusių žmonių buvo – su viskuo susitvarkysiu pati, dabar manau, kad verta ir netgi būtina pasitelkti profesionalų pagalbą. Ir žinau, kad tai tikrai nėra gėdinga, o gal ir pasitarnaus pavyzdžiui kitiems“, – tikino E. Mildažytė.
Interviu metu moteris atskleidė ir priežastis, kodėl lemtingąjį vakarą sėdo prie vairo. Pasak jos, tai jai – visiškai nebūdinga:
„Žinot, kad aš iš tikrųjų niekur neturėjau važiuoti ir net nebuvo tokio plano. Bet ar jums taip yra buvę, kai jūs darot beprotybę, suprantat, kad ją darot, ir darot ją toliau? Yra buvę tokių dienų? Tai buvo taip. Aš supratau, ką aš darau.
Nebuvo taip, kad aš nesuprasčiau, kad būčiau kažkokios afekto būsenos ir t. t. Aš supratau, kokia apsvaigusi esu, ir aš vis tiek važiavau. Ir žinojau, tikriausiai, kad mane sustabdys. Kodėl aš taip padariau, aš nežinau.
Tai va dabar nuėjau pas psichoterapeutą išsiaiškinti, ką aš padariau ir kodėl aš tai padariau. Nes aš nesu iš tų vairuotojų apskritai, kurie, pavyzdžiui, geria kokį nors nealkoholinį vyną ar nealkoholinį alų. Niekada aš net negeriu jokių ten taurių šampano.
Visi mano draugai buvo žiauriai nustebinti, nes aš visada sakydavau: „Jeigu perskaitysit, kad sulaikė Mildažytę neblaivią už vairo, tai bus netiesa.“ Bet šį kartą tai buvo tiesa“, – tikino moteris. Tiesa, E. Mildažytė patikino, problemų su alkoholiu neturinti.
Edita tikino, labiausiai besidžiaugianti dėl vieno – kad šioje istorijoje niekas nenukentėjo. Moteris pasakojo, areštinėje daug ką permasčiusi:
„Tai yra didžiausia laimė, kad šitoje situacijoje aš niekam nepadariau nieko blogo. Išskyrus sau pačiai – tai vienintelė nesėkmė. Bet vis dėlto, taip sakant, stumdama valandas areštinėje, aš labai daug ką apgalvojau, ir apie savo kolegas daug ką, ir apie vienokį elgesį kolegų, ir apie kitokį elgesį kolegų ir t. t.
Ir ką turėčiau, turbūt, padaryti, tai ypač atsiprašyti tų žmonių, kurie dėl tokio vairuotojo prarado savo artimuosius, kurių vaikai arba bet kokie artimieji buvo suluošinti ir t. t. Tai mane Dievas saugojo ir aš tau papasakosiu dar vieną dalyką.
Mano kaimynas, kurio durys yra greta, va tokiu būdu neteko savo dukters, ji ėjo su mano sūnumi į tą pačią klasę. Na, ir aš sėdžiu toje areštinėje ant tų gultų ir galvoju: „Bet tai kaip aš Rimui pasakysiu? Ką aš jam pasakysiu? Ką aš pasakysiu jo žmonai?“. Galvoju, va, pareisiu, ir ką man dabar reikės jiems pasakyti?
Ir aš kokias dvi naktis dėliojau atsiprašymo laišką jiems. Dėliojau, dėliojau, vienaip, kitaip. Ten nukerpu, ten pridedu“, – pasakoja moteris ir prisimena, jog šio laiško taip ir neišsiuntė.
Interviu metu žinoma moteris prabilo ir apie žmonių reakcijas į šią istoriją internete. Pasak jos, šių būta visokių, tačiau bjaurūs komentarai skaudino labiausiai:
„Aš neneigiu to, užtai ir nuėjau pas profesionalą. Jeigu pajutau, kad pusė Lietuvos mane kala prie kryžiaus, pusė – gydo, na, tai, vadinasi, geriau aš gal pasigydysiu. Tai ir sakau, nuėjau. Sulaukiau, kol grįš iš užsienio mano specialistas, kurį aš gerbiu ir kuriuo pasitikiu, bet tai nėra kokia nors specializuota priklausomybių terapija. Ne. Tai yra terapija, bet kitokia.
Šiaip tai labai noriu padėkoti žmonėms už tą palaikymą. Aš suprantu, kad jie nepalaiko paties fakto ir nėra čia nieko pagirtino. Bet tas palaikymas, kad žmonės reaguoja į tai kaip į klaidą. Ir aš suprantu, kad klaida yra atleidžiama vieną kartą. Tai irgi tą labai aiškiai suprantu, kad tai negalėtų būti sisteminiai kokie nors dalykai.
Pastebėjote, kad žinomiems žmonėms, mylimiems žmonėms visuomenė atlaidesnė, nes kiek teko skaityti, tarkime, komentarus socialiniuose tinkluose, tai labai daug palaikančių
Tai aš manau, kad tiems žmonėms, kurie yra nežinomi, tie įvykiai susiklosto žymiai paprasčiau. Ir ne veltui mano tyrėja sakė: „O, mes čia tų pavardžių garsių, tai žinai, kiek čia... Negalvok, kad čia kas nors tokio.“, – svarstė E. Mildažytė.
