Kai ji eina gatve, vaikai atsisuka ir šaukia: „Mama, žiūrėk, moterys meluoja geriau! Filmo „Stiklainis uogienės“ režisierė į klausimą, kodėl ją pasirinko pagrindiniam vaidmeniui, atsakė: „O jūs pažįstate dar tokių gražių ir nekompleksuotų trisdešimtmečių?“ Vieni teigia, kad aktorė Edita Užaitė pasipūtusi ir arogantiška. Kiti – kad ji nepaprastai nuoširdi ir paprasta... Sakoma, kad moteris – kaip jūra: visokia. Kad kiekvienoje moteryje jų slypi bent septynios. Tokia yra ir aktorė Edita – paprasta ir drauge ypatinga aktorė, dukra, draugė, moteris.
Dar vaikystėje Edita mėgdavo viską daryti savaip. „Susišviečia, kad reikia lėlėms naujų drabužių – imu mamos suknelę, per patį vidurį iškerpu gerą gabalą ir padarau skylę per vidurį – lėlė jau turi naują sijoną, – kvatoja moteris. – O subjaurotą suknelę paslepiu kuo giliau. Mama iki šiol mane dėl to erzina. Sako, bijodavau grįžti namo – ką tas vaikas vėl iškrėtė.“ Kliūdavo ne tik apie drabužių dizainą svajojusios mergaitės mamos suknelėms – kentėdavo ir draugai: mergaitė buvo tikra mušeika. Kol... išmoko skaityti. Tada – iki trečios klasės – kiemo vadeiva užsidarė kambaryje ir pasinėrė į stebuklingą pasakų pasaulį.
„Tėvas buvo sukaupęs puikią pasaulio pasakų kolekciją – nuo portugalų iki abchazų pasakų, tos buvo baisios...“ – vardija aktorė. Nors visos mergaitės paprastai dievina pasakas apie išdabintas svajingas ir nelaimingas princeses, Editos iš vaikystės atsinešta pasaka – kiek kitokia. Didžiausią įspūdį jai kadaise padarė Brolių Grimų „Žąsiaganė“ – pasaka apie baidykle paverstą mergaitę. „Per mišką keliaujančiam jaunikaičiui ragana įsakė nudirbti darbus, ir jam bedirbant atėjo prie šulinio žąsiaganė – baidyklių baidyklė, su baisiu maišu ant galvos užmaukšlintu. Ji pravirko, jaunuolis nuėmė jos kaukę, ir pabaisa tapo gražuole. Man įstrigo, kad ji nusiėmė kaukę ir tapo graži“, – vaikystės prisiminimais dalijasi gražuolė aktorė.
Dabar gali skambėti juokingai, tačiau ir Edita, kaip toji Žąsiaganė, ilgą laiką jautėsi negraži. „Jaučiausi stora ir baisi, – prisipažįsta Edita. – Klasėje turėjome aiškiai apibrėžtą grožio etaloną: blondinę lėlytę, kuri gerai mokėsi, buvo švelni, tvarkinga ir šnekėdavo animaciniu balsu: aš to etalono neatitikau. O dar paaugliški spuogai, kitos problemos, toli gražu nešilkinis charakteris. Žodžiu, sau buvau labai negraži.“
„Nešilkinis charakteris“– netušti žodžiai. Nuo devintos klasės Edita vis bėgdavo iš pamokų. Prisigalvodavo visko, kad tik nereikėtų mokykloje būti. Ko verti vien autostopai iš Šiaulių į Vilnių... „Priklausėme „Sniego gniūžtės“ organizacijai, kuri apmokėdavo mūsų tikslines keliones į Vilnių. Mes su drauge balsuodavome į Vilnių, stotyje bilietus grąžindavome ir už gautus pinigus leisdavome savaitgalį sostinėje.“ Savarankiškumas liejosi per kraštus ir 15-metei maištininkei Lietuva pasirodė per maža.
„Sugalvojome su drauge išlėkti į Čekiją. Planas buvo toks: nors nė viena negrojome jokiais instrumentais, turėjome tapti gatvės muzikantėmis: ji gros būgneliu, aš šoksiu, taip prasimanysime pinigų viešbutėliui ir kartu pamatysime Prahą.“ Be abejo, nepilnamečių vienų niekas per sieną nepraleido. „Bet vieno bandymo buvo negana – kitą kartą mes per kitą sieną pervažuoti bandėme. Ir ten nepraleido. O tėvai manė, kad važiavome į seminarą Vilniuje.“
Edita, kad ir ištampiusi ne vieną nervą tėvams, su jais itin artima. Artėjančios Kalėdos, kurios sėkmingiems ir populiariems aktoriams – ypatingas darbymetis, Editai – šventas metas. Aktorė tuo metu kategoriškai atsisako visų darbų, spektaklių ir „chaltūrų“: „Nauji metai – vieša didelė šventė, kai norisi šurmulio, žmonių, fejerverkų. O Kalėdos – šeimos šventė, ir man nepaprastai svarbu, kad per Kalėdas Šiauliuose susirinktų visa šeima... Gali nebūti 12 patiekalų ant Kūčių stalo, bet prie jo mama, tėtė ir sesė turi būti visada! Ramiai pasėdime, pažiūrime filmą... Tradiciniai šeimos burtai – traukiame iš maišelio mamos paruoštas sentencijas. Beveik visada jos tinka visu šimtu procentų! Kadaise, prieš stojamuosius, buvau išsitraukusi gražų posakį apie plačius ir tolimus kelius... Mama iki šiol juokiasi – pribūrė.“
Burtų Editos gyvenime tikrai nemažai. Nuo mamos sentencijų iki vieno mėgstamiausių Editos autorių – Carloso Castanedos kūrinių, nuo lietuviškų prietarų iki Sibiro šamanų. Ir aktorinį meistriškumą pasirinko, nes ją... užbūrė aktorių kursą renkantis režisierius. Istorija – klasikinė: draugė norėjo stoti į režisūrą, Edita, neatsisakydama vaikystės svajonės tapti drabužių dizainere, kad būtų drąsiau, lydėjo draugę į Vilnių. Jonas Vaitkus pastebėjo Editą ir liepė jai perskaityti eilėraštį. Ambicinga abiturientė nesutriko – perskaitė. „O jis man – pastabą: ar tikrai manai, kad tokia patosinė intonacija šitoje vietoje yra kaip tik tai, ko reikia?“ Oi, pamaniau, čia jau įdomu." Užsidegė ir... įstojo. Kad draugė nepateko į režisūrą, minėti tikriausiai nereikia: juk jau sakėme – ši istorija klasikinė. Kaip ir studijos: asketiški metai, kai paskaitos prasideda aštuntą ryto ir baigiasi vienuoliktą vakaro. Nebesinori nieko. O tikrieji burtai, vėl grįžtame prie magijos, ir Editos reakcija į juos – tikrai netikėta.
Aktoriai akademijoje ugdomi kaip šeima. „Eimutis Kvosčiausias, Tomas Žaibus, Arnoldas Jeleniauskas, Judita Zareckaitė, Eglė Vaičytė, Inga Jankauskaitė – visi mes buvome kaip kumštis, vieningas kursas.“ O paskutiniais metais Vaitkus į paskaitą pakvietė tikriausią Sibiro šamanę, kuri it kokiame filme šoko apie laužą – atliko ritualą, turintį atverti tikruosius būsimų aktorių gyvenimo kelius, pravalyti juos, kad lengviau būtų žengti. „Baigusi sako: mačiau jūsų kelius, ne visiems iš jūsų lemta būti aktoriais. Viskas, nusprendžiau, čia man“, – nuoširdžiai abejonėmis dalijasi viena sėkmingiausių ir gražiausių Lietuvos aktorių tituluojama aktorė, už antraplanius vaidmenis teatre jau du kartus nominuota prestižinio „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui. Nepasitikėjimas savo jėgomis Editą persekioja dažnai: „Kiekvieną pusmetį nervindavau bendrakursius: „Dabar mane mes!" Ir dešimtukus, regėjosi, man rašo ne todėl, kad kai ką sugebu, o todėl, kad aš jiems nerūpiu, ir jiems tiesiog nesvarbu, ką man rašyti. Nes vis tiek šį pusmetį tikrai išmes.“ Ir taip, kol baigiau.
Neužtikrintumas Editos gyvenime egzistuoja iki šiol. „Sakote, esu laikoma pasipūtusi? Dažniausiai vaikščiojimas iškelta nosimi slepia nepasitikėjimą savimi. Žinotumėte, kaip dažnai save tarkuoju, kad darau ne tai, ne taip. Bet juk tai normalu ir žmogiška, tikriausiai kiekvienam pažįstama“, – nuoširdžiai gūžteli aktorė.
Kita vertus, „nešilkinis“ charakteris išliko. „Gyvenime vadovaujuosi emocijomis ir nuojautomis, – atvirauja Edita. – Jei žmogus nepatinka, su juo net nesisveikinu. Gal tai vaikiška, juk, regis, nesunku pasisveikinti. Bet man tai – jau veidmainystė. O jei mane ne laiku ir ne vietoje atakuoja paviršutinišku dėmesiu, galiu atžariai leptelėti, ir štai aš – jau pasikėlusi.“ Pasaulyje, kuriame gyvena Edita, ne paslaptis, verda intrigos, o apkalbos dažnai tampa laisvalaikio dalimi. To nepriklausoma mergina negali pakęsti. Dirbtinių šypsenų ir elitinio paviršutiniško bendravimo pasaulyje Edita jaučiasi nejaukiai. „Jei nevarinėji gandelių, nesi patogus žmogus... Užtenka nutraukti apkalbas, paprašyti, kad prie manęs tos ar kitos temos neplėtotų, iškart gauni atgal... Be abejo, visi mes retkarčiais su gerais draugais pasėdime prie vyno taurės ir pakikename ar išliejame, kas susikaupę, – nepiktai, žinant, kad tai liks tik tarp mūsų. Bet kai viešumoje žmonės skalbia tą, kurio toje erdvėje nėra... Man tai nepriimtina. Svarbiausia – artimieji žino, kokia esu, ir nematau kam teisintis.“
Teisintis ir nereikia. Žmonės Editą myli. Tai parodo ne tik parduodami į jos spektaklius bilietai ir televizijos laidos, kuriose ji filmuojasi, bet ir šiemetinė akreditacija į Kanų kino festivalį: „Kino pavasario“ lankytojai iš visų Lietuvos aktorių delegavo būtent ją. Atvėsus įspūdžiams, atsisijojus prisiminimams Edita dalijasi išlikusiu jausmu:
„Sėdi kino salėje, kurioje ne kartą kaip paprasti žiūrovai yra sėdėję pasaulio žvaigždės, ir supranti, ką reiškia tobulai sukurtas prodiuserių burbulas... Tos žvaigždės – paprasti žmonės nepaprastai galingos ir brangios sistemos rankose. Duok tokius pinigus Lietuvai – prodiuseriai bet kurį iš mūsų pavers žvaigžde. Juk kiek yra Holivudo žvaigždučių-varlių: nei gyvybingumo, nei aktorinio meistriškumo... Ir kiek puikių aktorių, kurie nėra žvaigždės... Be abejo, yra žvaigždžių, žavinčių visą pasaulį, – kaip De Niro, Kate Blanchet, Hellen Mirren. Bet tikrųjų tiek nedaug...“
Pabuvusi festivalyje Edita įsitikino: ne ten reikia važiuoti ir bandyti užkibti. Reikia dirbti čia. Reikia kurti filmus apie mums svarbias aktualijas, o ne pseudoholivudines istorijas, apie kurias nelabai teišmanome. Pradėti nuo to, kuo gyvename ir kvėpuojame, – tik tada tai bus tikra ir lies jautrias sielos stygas.
Stiprūs išgyvenimai Editai svarbūs ne tik scenoje ar ekrane, bet ir gyvenime. Tik... Aktorė savų išgyvenimų nesureikšmina. Arba nepripažįsta. „Juk aš – aktoriaus natūra. Kokie jau tie mano išgyvenimai. Kiekviena nesąmonė tuo metu atrodo kaip svieto kraštas, bet... – jausmingai šneka aktorė. – Kartais pasižiūri į kitą žmogų – rodos, toks Dievulio nuskriaustas. Bet juk neturi žalio supratimo apie to žmogaus vidinį gyvenimą. Nueik į „Absento fėjas“ – ten žmonės plačiai dalijasi pojūčiais tik tam, kad save sutaurintų. O kaip jis jaučiasi kitą rytą, suvokęs savo tuštumą ir faktą, kad neturi kur trauktis? Galiausiai kas aš esu, labai jau pilna asmenybė, kad smerkčiau ir teisčiau? Neatlikau kilnių ir didingų poelgių – nesu kam nors ypatingai padėjusi, iš gilios depresijos ištraukusi... Galų gale kaip aktorė taip pat nesu sukūrusi vaidmens, kuris būtų pakeitęs mano esybę: „Aš moku, aš galiu.“
Toks vaidmuo, ko gera, jau laukia Mažajame teatre. Aktorė pripažįsta, kad didžiausią populiarumą, žinomumą ir tą patį bilietą į išsvajotus Kanus ji įgijo per televizijos serialą „Moterys meluoja geriau“, tačiau save ištikimai laiko pirmiausia teatro aktore. Ir sprendžia, ar su serialu sieti tolesnį gyvenimą. Edita neišduoda paslapties, kokio spektaklio pirmosios repeticijos jau vyksta, tačiau ir be žodžių aišku: šis vaidmuo jai ypač svarbus ir brangus. Ar tai – jos svajonių vaidmuo?
„Ką reiškia svajonės? – šypteli moteris. – Turiu ne svajonių, o siekiamybių. Ko nors užsinoriu ir siekiu.“ Juk svajonės slepia tuščias viltis... Ir, ko gera, neatitinka aktorės gyvenimo filosofijos: „Man patinka tiesiog žinoti, kad sėdžiu savo rogėse ir žiūriu, kaip mane Dievulis jomis vežioja. Ir nesipriešinu jam. Patikėkite, tai toks adrenalinas, tarsi važiuotum amerikietiškais kalneliais! Žinai, kad tai, ką darai, yra teisinga. Reikia tik išlikti ramiam ir suprasti, kokių pamokų duoda gyvenimas. Tai nėra pasyvus plaukimas pasroviui – turi stengtis, tvarkingai gyventi, sportuoti, neblevyzgoti. O kai pradedi blaškytis, irtis prieš srovę – „sugalvosiu, padarysiu“ – žiūri, kad darai darai, o nieko doro neišeina.“
Pradėję istoriją nuo pasakų, jomis ir baigiame. Ruošdamasi interviu turėjau pasirašiusi dar vieną klausimą. „Raudonos kurpaitės“ – spektaklis, jame Edita vaidina našlaitę, kuriai gyvenimas suteikė galimybę mėgautis prabanga, tačiau neilgai. Gal dėl jos naivumo, o gal dėl pernelyg didelio džiaugsmo gavus dovanų raudonas kurpaites ji viską praranda... Klausimo taip ir nepateikiau – jis paprasčiausiai neteko prasmės. Nes ši graži ir gabi moteris save ir pasaulį vertina išmintingai ir blaiviai, kaip retas ilgametės sėkmės lydimas pašnekovas.
Autorė Audra Maksvytienė
