Egle, virsmas iš primabalerinos į pedagogę jums buvo sklandus ar skaudus?
Ne, man niekada nebuvo skaudu. Atvirkščiai – džiugu. Kažkada artistas pradeda šokti, kažkada baigia – taškas. Aš baigiau. Šokau gerai, pati žinau, kad gerai atlikau savo darbą. Bet žinote kaip yra, baleto artistas – visiškai priklausomas nuo kitų žmonių. Žiūrovui net sunku suprasti, kokie pavaldūs mes esame, kaip nieko negalime paveikti. Esame tik atlikėjai, turintys itin mažai laisvės rodyti iniciatyvą. Kad ir koks būtum žinomas, visada esi tik atlikėjas. Niekas su tavimi nesitaria – tiesiog turi šokti tai, ką siūlo. Tiek, kiek siūlo. Šioje srityje esi visiškai apribotas.
Man emociškai buvo labai sunku, nes norėjau daug, o daryti negalėjau. Todėl atsivėrusi laisvė buvo džiugi. Aišku, ne visi gali atsakyti į klausimą: o ką dabar norėčiau veikti? Štai greitai važiuosime į konferenciją Berlyne, kur bus svarstomi baleto artistų profesijos pakeitimo mechanizmai įvairiose pasaulio šalyse. Vadinasi, ši problema yra visur – baleto artistai keičia profesiją ne tik Lietuvoje.
Jūs sudarote labai stiprios moters įspūdį. Gal dabar scenoje retsykiais leidžiate sau pabūti šiek tiek silpnesnei nei anksčiau?
Nežinau, ką turėčiau atsakyti į šį klausimą. Nesu labai stipri, bet gal tai priklauso nuo palyginimo. Visi žino, kodėl į baleto mokyklą siunčia vaikus. Be kitų teigiamų dalykų, vienas pliusų – drausmė, atsakomybė, patikimumas, galų gale charakterio vystymas. Taigi – esu normali šios profesijos atstovė. Bet tiek, kiek mane pažįsta plačioji publika – juk yra tik viena mano dalis. Apie savo asmeninį gyvenimą nuo seno nekalbu, todėl niekas manęs nepažįsta tokios, kokia esu iš tiesų. Išskyrus man artimus žmones. Užtat niekas nežino, kokia silpna ar stipri esu.
Vis dėlto pasukti verslo keliu ryžtasi toli gražu ne kiekvienas, juo labiau – meno žmogus.
Nereikėtų to sureikšminti. Iš tiesų tų įvairių mokyklų dabar kuria ir gali kurti kiekvienas, kuris tiktai nori. Tik ne kiekvienas turi drąsos prisiimti atsakomybę dėl savo veiklos.
Man svarbus mano gyvenimas. Kurį laiką labai svarbus buvo kūrybinis etapas, asmenybės savirealizacija. Dabar man įdomus ir svarbus dalykas – kelio pakeitimas. Keičiasi mano gyvenimo būdas ir pasikeitusi norėčiau išlikti ori. Tai nėra lengva. Mažai kas padeda – iš tiesų tai tarsi skęstančiųjų reikalas, kuris rūpi tik pačiam skęstančiajam. Nėra jokios pagalbos. Gerbiamas kiekvienas baleto artistas, jam ir medalių įteikia, o staiga vieną dieną jis turi krapštytis toliau. Gerai, jei balerina turtingo vyro žmona. O jeigu ne?
Gerai, kad esate racionali ir radote būdų išgyventi.
Taip, visada buvau labai racionali. Bet ir man gali nesisekti, galiu staiga pritrūkti populiarumo ar dar ko nors. Dar prieš atidarant studiją, verslininkai mane perspėjo: „Jei jau sugalvojote tapti savarankiška, tai pamirškite ramias naktis ir ramias atostogas. Rūpinimasis ir nerimas dėl to, ką veiki, dabar bus amžinas ir nesibaigiantis.“ Taip ir yra – niekada negali atsipalaiduoti, nes visą laiką mintys sukasi apie tai, kad negali sustoti. Dabar dirbu dar daugiau nei tada, kai šokau. Bet viską darau labai aistringai, todėl blogai dėl to nesijaučiu. Juk privačių baleto mokyklų pas mus visai nėra, o aš labai noriu, kad jų būtų. Būtų tikrąja to žodžio prasme.
Neištversiu nepasiteiravusi: ar jums negaila, kad neturite savo vaikų? Kažkada norėjote jų turėti daug, regis, net penkis.
Berods, niekas nesikeičia, bet tik ne viską mes galime. Daugiau šio klausimo nekomentuosiu. Kaip jau minėjau, apie asmeninį gyvenimą nekalbu. Vis dėlto studijoje supratau, kad man patinka dirbti su vaikais. Vienas įdomių žmogiškų iššūkių, kad su mažyliais reikia labai daug kantrybės, o aš jos neturiu. Staiga kantrybė baigiasi ir tada nutinka taip, kad jos verkia... Aš jas labai myliu, o jos mane – ir tada mes kartu mokomės tos kantrybės ir dar daug visko...
Anksčiau esate sakiusi, kad yra daugybė dalykų, dėl kurių nesitaikstote ir kovojate. Galbūt dabar jūsų požiūris kitoks?
Ir dabar tą mano frazę yra kur pritaikyti. Pavyzdžiui, nesitaikstau ir kovoju su mergaičių agresyvumu. Šiaip mergaitės Lietuvoje gana agresyvios – tai sužinojau pradėjusi mokyti pedagogikos. Auklėjant juk pabrėžiama lyderystė – būk geriausias, būk pirmas. Tai nėra teisinga. Žmogus negali būti geriausias visur, o pagaliau jam gali sektis, o paskui jis vieną dieną susidurs su sritimi, kurioje pasirodys blogiausias ir patirs didžiulį stresą. Juk žmogus toks įvairialypis. O mergaitės susiduria su nuostata, kad jos turi už save pakovoti, nelaukti, kol kas apgins. Ta kova už lyderystę taip apsivertė, kad man tenka klasėje kalbėti net apie konkrečius stumtelėjimus. Aišku, dėl šito turiu teisę stengtis tik studijoje. Todėl labai džiaugiuosi, kai matau, kad problema pagaliau išspręsta ir vaikas žydi, o mūsų klasėse pagarba vienas kitam ir draugiškumas – vertybė.
Seniau labai sureikšmindavote nesėkmes. Gal dabar išmokote į gyvenimą ir veiklą žiūrėti kiek paprasčiau?
Manau, kad ir dabar gana smarkiai sureikšminu ir sėkmę, ir nesėkmę. Turbūt esu toks žmogus. Todėl kartasi pasvajoju – kad štai studija sugeba veikti ir be manęs. Na juk būna, kad žmogus jaučiasi nepakeičiamas, paskui suserga, o sistema vis dėlto veikia ir be jo. Labai norėtųsi atrasti raktą, kad toliau viskas eitų savaime – norėsiu dirbsiu, norėsiu – ne. Man dabar išvis kažkodėl norisi savęs darbuose nebesureikšminti.
