Anot dainininkės Evelinos Anusauskaitės, kuo žmogus daugiau sugeba padaryti pats, tuo labiau jis nepriklausomas. Kaip tik tokia ir yra Evelina. Nepaprastai darbšti jauna mergina yra stebėtinai daug pasiekusi, pelniusi itin garbingų tarptautinių apdovanojimų.
Kai kas būtinai prikiš, kad be mamos Jurgos Anusauskienės Evelina – nė žingsnio. Tačiau juk ne mama už ją dainuoja! Legendinis Elvis Presleys taip pat laba mylėjo savo motiną ir be atodairos ja kliovėsi. Gal būtent iš čia tas Elvio ir Evelinos dainavimo jausmingumas?
Ir asmeniniame gyvenime Evelina – maksimalistė, kantriai laukusi tikrosios meilės ir pagaliau sulaukusi nuostabiausio savo gyvenime mylimos žmonos vaidmens. Prieš savaitę Los Andžele, įstabaus grožio Malibu paplūdimyje, dainininkė susituokė su savo išrinktuoju amerikiečiu Adamu Youngu. E.Anusauskaitė ir garso režisieriumi dirbantis A.Youngas susipažino Amerikoje, kai atlikėja prieš pusantrų metų dalyvavo „Avon Voices“ dainavimo konkurse. Evelina laimėjo pirmą vietą ir pavergė Adamo širdį. Didžiąją vestuvių šventę jaunavedžiai ketina iškelti šią vasarą Lietuvoje.
Nemarioji „Pingvino“ ledainė
Evelina, jūsų šeimos šaknys – Šiauliuose?
Tėčio seneliai kilę iš Šiaulių. Pirmą kartą išvydau Šiaulius, kai su tėvais atvykau aplankyti senelių. Šiauliai – mano vaikystės vasarų miestas. Ryškiausia, ką atsimenu iš to meto, kai vasarodavau pas senelius, – Šiauliuose buvusi ledainė. Jie ir dabar man asocijuojasi su „Pingvino“ ledaine: ji pirmiausia iškyla prieš akis, išgirdus šio miesto vardą. Mano močiutė žinodavo: kai pas ją atvyksiu, būtinai eisime į „Pingvino“ ledainę. O Šiaulius artimiau pažinau vėliau, atstovaudama šiam miestui populiariame televizijos projekte „Chorų karai“. Šiauliai man labai patinka. Dalyvaudama „Chorų karuose“, aplankiau ir garsiąją „Lapę“ („Geležinės lapės“ skulptūrą Talkšos ežero pakrantėje, 2009 m. sukurtą Viliaus Purono, – red. past. ). Mieste yra daug žavių vietų, kurias verta aplankyti.
Šiauliuose koncertavote su miuziklo „Velnio nuotaka“ kolektyvu. Ar jums artimas miuziklo žanras?
Miuzikle „Velnio nuotaka“ Jurgos vaidmenį gavau prieš metus. Taip sutapo, kad tuoj ir pati būsiu nuotaka, tik jau tikiuosi, kad ne velnio (juokiasi )! Man labai patinka miuziklai. Pirmas, kuriame vaidinau, buvo „Paryžiaus katedra“. Atsimenu, kai tik pradėjau repetuoti, supratau, kad šis žanras man tikrai patinka. Toliau teko vaidinti miuzikle „Tadas Blinda“ , o paskutinysis kol kas – „Velnio nuotaka“. Dar vienas gražus sutapimas: mano mama Jurgos vardą gavo po to, kai močiutė pamatė filmą „Baltaragio malūnas“. Smagu žinoti, kad vaidinu tą, kuri įkvėpė mano močiutę savo naujagimę dukrelę pavadinti Jurga. Vaidindama Jurgą, tiesa, su mama nesitapatinu.
Be baimės įgyvendinate laba rizikingus sceninius sprendimus, ir visada – sėkmingai...
Kaskart po išėjimo į sceną esu vis kažkuo nepatenkinta: tai balsas skamba ne taip, kaip noriu, tai dar kas nors netinka. Esu labai savikritiška. Kai visiems atrodo, kad pasirodymas pavyko puikiai, pati sau randu priekaištų. Tačiau taip aš tobulėju.
Prieš šventes tapote vieno iš prekybos centrų šventiniu veidu – gerąja fėja. Ar tai jūsų vaidmuo?
Fėjos tinka šventėms, vaikams. Man pačiai labiau patinka tvirto charakterio personažai. Tikriausiai man būtų priimtinesnė fėja su kirviu nei su burtų lazdele... Per visą savo karjerą tik kartą buvau Coliuke, nes reikėjo pavaduoti besilaukiančią aktorę. Visi kiti vaidmenys buvo labai ryškaus charakterio.
Išjaučianti kūnu ir siela
Kaip pavyksta visur suspėti ir nepervargti?
Mano gyvenimo ritmas labai spartus, todėl reikia susiimti... Kalbu apie sveiką gyvenseną. Prieš dvejus metus atrodė, kad mano jėgos neišsenks, tad galiu ir visiškai nemiegoti... Dabar, jei nepailsiu, jaučiu nuovargį – ne fizinį, bet psichologinį. Be miuziklo, yra dar milijonai darbų, kuriuos turiu suplanuoti taip, kad spėčiau padaryti. Važiuodama koncertuoti iš miesto į miestą, autobuse dėliojuosi vienus darbus, o grįždama – jau kitus. Mokausi dainų, kurias dainuosiu artimiausiu metu... Atsigulus į lovą, galvoje viskas – darbai, žodžiai – pradeda painiotis.
Scena jums – darbas ar malonumas?
Pavadinčiau tai didžiule atsakomybe, nes man ne vis vien, ką galvoja žiūrovai, išėję iš salės po mano pasirodymo. Man nerūpi nepagrįstai komentuojantys mano pasirodymus, tačiau tie, kurie ateina manęs nuoširdžiai pasiklausyti, yra labai svarbūs, jų nuomonę gerbiu, dėl jų nuo scenos nulipu su šypsena. Buvimas scenoje man labai svarbus. „Velnio nuotakoje“ yra tokių kūrinių, kuriuos dainuodama išjaučiu nuo pėdų pirštų galiukų iki plaukų galų. Viską išjaučiu... Būna, kad nulipusi nuo scenos apsiverkiu. Tai tikroji menininko duona. Svarbiausia yra emocijos, kurias gauni iš žiūrovų po pasirodymo.
Ar per darbus pavyksta pabūti su šeima?
Ne visada, net ir per šventes. Daug laiko atima įvairiausi koncertai, renginiai. Prisimenu praėjusias šventes, kai neturėjau Kalėdų, mat ankstų rytą turėjau išvykti į koncertą. Visa šeima dėl manęs kėlėsi 6-ą valandą ryto, kad drauge galėtų išpakuoti dovanas. Šiemet su sužadėtiniu praleidome šventes atskirai, tačiau nesijautėme nutolę, nes kasdien ilgai kalbėdavomės telefonu.
Ką reikia daryti, kad svajonės taptų realybe?
Labai tikiu minčių galia. Ką žmogus akumuliuoja savyje, tas ir pildosi. To pavyzdys esu ir aš pati. Ką sugalvoju ir ko užsibrėžiu, tas mano gyvenime ir atsiranda. Kartais man dėl to net juokinga. Praėjusiais metais sirgau ir turėjau praleisti vieną koncertą, dėl to labai jaudinausi, tad pasvajojau apie Ameriką, apie tai, kad norėčiau ten nuvykti... Ir tikrųjų ten nuvykau! Tiesiog reikia labai norėti, ir svajonės išsipildys.
Džiaugtis tuo, ką turi
Ar turite idealios šeimos viziją?
Visada tikėjau tikra meile, kuriai svarbu ne tik komfortas. Gyvenime mačiau daug gerų pavyzdžių, kai poros ir po 20–30 metų bendro gyvenimo vis dar myli vienas kitą. Dabar mano šeimos vizijoje mylimas žmogus, kurį sutikau. Svarbiausia – su kuo esi komandoje. Jei tai tinkamas žmogus, tai judviem lengvai seksis ateitį kurti kartu. Planuoti negalima, nes nežinai, ką Dievas suplanuos. Net kiek vaikų turėsiu, negaliu numatyti. Jei būtų mano valia, turėčiau du, tačiau dar negaliu, nes intensyviai dainuoju. Labai myliu vaikus ir šunis. Išvykus gyventi į Ameriką būtų kvaila iškart galvoti apie vaikus, juk net darbo Amerikoje dar neturiu. Būtina susikurti pagrindus, kad galėčiau pasirūpinti savo atžala.
Ar yra pomėgių, apie kuriuos nežino net gerbėjai?
Niekada nebuvau įnikusi į rankdarbius, tačiau, sudalyvavusi viename projekte su aktoriumi Leonardu Pobedonoscevu, užsikrėčiau jo idėja, kad viską galima pasidaryti pačiai. Ji mane sužavėjo. Kuo daugiau žmogus išmoksti pasigaminti pats, tuo labiau nepriklausomas tampi nuo kitų. Taigi išmokau gaminti: man svarbu maisto estetika ir namų jaukumas. Nuskridus į Los Andželą, į Adamo namus, kilo noras pačiai persiūti kambario užuolaidas... Prie meno priskiriu ir pasigražinimą. Išmokau daug dalykų – kartais makiažą pasidarau, šukuoseną. Ne visada šalia yra žmonių, kurie padėtų.
Namuose turiu daug dekupažo technika puoštų daiktų. Su mama kartu dekoravome pakabas. Savo vonios sienas pati išpuošiau. Mėgstu megzti, tačiau dabar tam neturiu laiko ir artimiausiu metu, matyt, neturėsiu: visas mano laikas skirtas koncertams bei pasirengimui vestuvėms.
Ko, Evelina, palinkėtumėte savo artimiesiems ir gerbėjams?
Linkiu labiau vertinti tuos ir tai, ką turime aplinkui. Kartais nė nepastebime, kiek daug turime, nemanykime, kad mūsų daliai teko mažiau nei kitiems. Svarbiausia džiaugtis savo šeima, bet prisiminti ir tuos, kurie neturi nieko. Tokios mintys padeda man suvokti, kiek daug turiu, kokia esu laiminga. Man svarbu ir tai, kad brangūs žmonės būtų sveiki, laimingi, kad jiems sektųsi. Manau, kad pats svarbiausias dalykas – matyti aplink save laimingus veidus. Nes tik taip ir pati gali būti laiminga. Kad ir kokia būčiau įsimylėjusi ir laiminga, jeigu kas nors iš mano artimųjų dėl to nesidžiaugtų, mane graužtų sąžinė, negalėčiau ramiai mėgautis pilnatve. Man rūpi žmonės...
Lina Abromavičienė
