Giedrius Balčiūnas (taip pat žinomas kaip Mr. Jumbo) gimė, augo ir iki šiol gyvena Kaune, kuris dar nuo sovietinių laikų garsėjo kaip roko miestas.
Nuo mažumės svajojusiam apie sceną penkiamečiui Giedriui stiprus startas buvo jo tėvo Rimanto Balčiūno, taip pat muzikanto, dovanota lūpinė armonikėlė, kuri jaunąjį savamokslį lydėjo dar keletą metų.
Neužilgo vyresnis brolis nusipirko elektrinę gitarą, ir naujasis „žaislas“ palaipsniui tapo gyvenimo tikslu, meile ir didžiausiu hobiu.
Rokas, ar net metalas Giedriaus galvelėje niekaip negalėjo skambėti, nors jo brolis rodydavo tais laikais sunkiai gautus „Metallica“, „Slayer“, „Sadist“, „My dying bride“, „Paradise Lost“ įrašus.
Vis gi, tai paliko pėdsaką jaunojo muzikanto ausyse, ir pats ėmesis domėtis sunkesne muzika atrado savo pirmuosius dievukus „Iron Maiden“.
Naujienų portale tv3.lt – atviras pokalbis su Giedriumi Balčiūnu-Mr. Jumbo apie muziką, darbą su Džordana Butkute ir meilę viduramžių instrumentams.
Jūsų vardas žiniasklaidoje vis karts nuo karto išgirstamas. Kaip pats atradote savo gyvenime muziką? Ar stipriai tam darė įtaką šeima?
Prisipažinsiu, mano charakteris labai kuklus, tai kai vardijote mano pasiekimus, man taip ausys nulinko. Turbūt ir tėvai norėjo, kad būčiau muzikantas, kad nedaryčiau gėdos šeimai. Turbūt liksiu kukliu, kad ir ką aš bepasiekčiau. nes man vis atrodo, kad tų pasiekimų tikrai nėra daug. Muzika iš dalies tikrai yra tėčio nuopelnas – kai buvau vaikas, jis man davė lūpinę armonikėlę.
Tėtis jaunystėje muzikavo su bendraminčiais su elektrinėmis gitaromis, grojo ir pučiamųjų orkestre. Buvo pusiau akademikas. Mes esame šnekėję, kad jis nelabai norėjo, kad įklimpčiau į muziką, kadangi tai ir fiziškai, ir emociškai labai sunkus darbas. Bet visgi prisipažino, kad apie tai, ką aš dabar esu pasiekęs, jis anksčiau labai svajojo ir negalvojo, kad tai galima padaryti.
Tėtis paslapčia norėjo tapti muzikantu. Visą paauglystę praleidau tarp instrumentų, kartais, kai susipykdavau su tėvais, norėdavau elektrinę gitarą į sieną paleisti. Norėjau net parduoti gitarą, bet man tėvas sakydavo, kad jei ją parduočiau, jis ją iš manęs nupirktų.
Tad nuo gitaros prasidėjo viskas?
Tikrai taip, tai buvo galutinis katalizatorius, padėjęs suprasti, ko man reikia gyvenime. Mano kumiras (liet. autoritetas) Tomas Varnagiris viename interviu yra net sakęs, kad jam visad norėjosi gitaras pasigaminti pačiam. Pats aš gitaras gamindavau popierines (šypteli). Supratau, kad mane labai domina gitarų struktūros – kaip kažkokios įtemptos vielos gali leisti skirtingus garsus, kaip kažkoks aparatėlis gali tuos garsus paversti elektriniais impulsais? Man tai buvo labai įdomu.
Dabar dar ir dainuojate? Esate įkūręs ir savo viduramžių stiliaus muzikos grupę „Hansanova“, kur muziką atliekate kartu su šeima.
Vokalistu savęs dideliu tikrai nevadinu, bet man tai tikrai puikus bonusas. Gitara yra harmoninis instrumentas, kai braukiame stygomis ir girdime daug sąskambių. Vokalas tą harmoniją dar labiau išvysto. Gitara man suteikė harmoninį mąstymą. Dabar dar groju viduramžių laikų liutnia ir citra (mandola).
Iš kur tas polinkis į viduramžių muziką?
Į visą instrumentų mišką įlindau manydamas, kad jau moku groti gitara, mokėsiu pagroti ir kitais styginiais instrumentais. Bet visgi nusipirkęs viduramžių liutnią, supratau, kad įlindau į mišką. Buvau pradėjęs mokytis groti netgi su dūdmaišiu. Vis gilyn įsitraukiau į viduramžių instrumentus. Supratau, kad man tie instrumentai tiesiog labai įdomūs, įdomi ir jų istorija.
Paskutiniu metu, prieš Džordanos koncertus vėl bandžiausi groti gitara, manydamas, kad jei visą vasarą grojau su viduramžių instrumentais, tai bus vienas juokas vėl pagroti. Nors forma ir procesas labai panašus, pasiėmęs gitarą supratau, kad pirštai jau atpratę nuo gitaros, kad reikia prisiminti net ir gamas. Tai nėra tas pats, kas groti su akustiniais instrumentais. Reikia daug praktikuotis.
Tai turbūt istorija kartais labiau domina, nei pats grojimas?
Man kartais labai įdomu pačiam instrumentus ir pasiremontuoti, juos pasigaminti pačiam. Esu bandęs pasigaminti dūdmaišį iš odinio maišo, viduramžių liutnią esu ir pats susiremontavęs. Atsikandau ir meistro, ir istoriko, ir muzikanto duonos.
Lietuvoje nėra daug instrumentų meistrų, o tie, kurie tuo užsiima, labiau tvarko elektrines gitaras ar įprastas akustines. Mano instrumentų lūžių jie nelabai taiso. Tad tenka pačiam imti klijus, oblių ir tvarkytis. Pasirodo, kad visai gaunasi. Dar esu iš tos kartos, kurie mano, kad dalykus, kurių negali nusipirkti, gali pasigaminti pats.
Iš kur ta meilė viduramžiams? Jūsų grupėje tiek instrumentai, tiek drabužiai, kostiumai ir visas skambesys yra paremtas būtent tuo.
Dažnas stebisi, kodėl rokeris staiga pasuko į viduramžių muziką. Jei pažiūrėtume į istoriją, senovinės muzikos gerbėjai dažnai atkeliauja iš alternatyvios muzikos atlikėjų, nešabloniškų žmonių. Man anksčiau labai patikdavo lankytis viduramžių tematikos renginiuose – jų jau ne vienerius metus organizuojama Trakų pilyje, yra „Hansa“ dienos Kaune.
Man visada būdavo įdomu pasižiūrėti, kaip vyksta viduramžių kovos, kaip šaudo lankininkai, kaip keramikai žiedžia puodus. Man visada ta virtuvė patiko, tad labai norėjau pats pamatyti užkulisius.
Vis galvojau, kaip galiu prie to prisidėti – sugalvojau, kad galiu prie to prisiliesti per muziką. Atsirado bendraminčių – tarp jų ir mano žmona (tuomet dar nebuvome vedę). Sugalvojome, kad grosime su viduramžių liutnia, aš užsiimsiu vokalais.
Patys siuvomės kostiumus, užsakėme odinius riestus batus, mūsų meistras juos pagamino remdamasis viena nuotrauka iš interneto. 2009-aisiais vertėmės taip, kaip išgalėjome, internetas nebuvo toks platus.
Trakų istorijos muziejus mus labai įtraukė į šias veiklas. 2009-aisiais sugrojome pirmą savo koncertą, pirmas blynas buvo pavykęs, ir viskas išsirutuliojo toliau. Per 15 metų grupėje pasikeitė gal 13 žmonių, koncertuojame visose Baltijos šalyse, Suomijoje, net buvome išvykę į Nyderlandus. Esame neblogai įsisukę.
Grojate ganėtinai nišinę muziką. Kas vienija jūsų klausytojus?
Negalime atkurti to, kas buvo 16 amžiuje, mūsų tai nedomina. Užsienyje yra nemažai grupių, kurios būtent tai daro ir viską atkartoja iki smulkiausių detalių. Mes apimame kiek platesnį laikotarpį – imame ir melodijas iš 14, 15, net 18 amžiaus. Mūsų muzika darosi labiau pritaikyta plačioms masėms, grojame kažką panašaus į pop folk (liaudies ir popso muzikos mišinys). Mūsų stilistika yra saldainio popierėlis – žmonės, tikėdamiesi nuobodžios dūdmaišių muzikos, atėję gali net šokti ir dainuoti. Tai sumodernintas senovinės muzikos variantas. Klausytojai tikrai labia įvairūs, o grojame netgi miesto šventėse.
Ar visi jūsų šeimoje muzikalūs?
Šiaip žmona net po 15 metų grupėje man yra sakiusi, kad yra visai nemuzikali. Visgi aš manau, kad tiek laiko grojant daug ko išmoksti pats ir gali mokyti net kitus. Kuklumas yra turbūt mūsų grupės bruožas (šypteli). Turbūt ne kiekvienas muzikantas gali pasidžiaugti, kad gali savo šeimą išsivežti koncertuoti į Nyderlandus. Aišku, yra ir savų minusų – pasipykstame ir per repeticijas, kažkas kartais nesigauna. Bet visgi džiaugiamės buvimu kartu. Nežinau, kas išaugs iš dukrelės Saulės, bet kol kas ji labai noriai muzikuoja, mėgsta keliauti su koncertais, mėgsta mūsų kostiumus. Nors ir šeimoje turime keletą narių, su kuriais neturime kraujo ryšių, scenoje juos vis vien pristatau kaip savo šeimos narius. Tai žmonės, su kuriais gali visiškai būti savimi.
Jus žmonės žino ir kaip rokerį, gitaristą slapyvardžiu Mr. Jumbo. Papasakokite, iš kur kilo toks sceninis vardas.
Tai gimė kaip patyčių pravardė, dėl to, kad tarp baltapūkių kiemo draugų buvau tamsus garbanius, todėl kolegoms atrodė, kad aš turiu kažkokį juodaodžio geną. Tuomet buvo populiari Mr. President daina „Coco Jumbo“, tad taip ir likau tas Jumbo. Mačiau tame prasmę – jei dėl to tyčiojasi, tai galbūt turėčiau taip ir vadintis?
Norėjau būti rimtesnis, tad pridėjau žodį „mister“. Man buvo 13-14 metų.
Tada jūsų gyvenime atsirado ir sunkioji muzika?
Turbūt apie sunkiąją muziką išmanantys žmonės skaito šį tekstą ir juokiasi, nes manęs nelaiko sunkiosios muzikos atstovu. Esu labiau klasikinio roko, gražių melodijų šalininkas. Visgi metalo muzika mano namuose dažnai skambėdavo, nes mano brolis būtent 90-aisiais labai domėjosi sunkiąja muzika. Susidomėjau „Iron Maiden“ dėl įdomių melodijų, nes man jos visada buvo svarbios.
Klasikinis rokas visada buvo siejamas su virtuoziškumu, jam labai reikia tikslaus melodijų išgrojimo, puikaus grojimo gitara. Kiek truko jums išmokti puikiai groti?
Nenoriu nei vieno stiliaus nurašyti, nes tame pačiame grunge stiliuje negrabus grojimas įveda savotišką braižą. Labai daug vyresnių gitaristų, kurie anksčiau su savo instrumentais skraidė „kaip ant raketų į kosmosą“, lygiavausi į visus lietuvių gitaristus, kurie grojo per radiją, televiziją. Tai, ką galėjau pamatyti iš užsienio gitaristų, labai daug į ką lygiavausi. Tuo metu man daug dalykų buvo nepasiekiami, bet dabar galiu pasidžiaugti, kad daug ką iš to jau pasiekiau – pasiekiau didžiulį greitį, sugroju ir „neįmanomus“ pasažus. Dabar man tie dalykai nėra būtini.
Solo grojimas tikrai dar iki šiol džiugina – pavyzdžiui, kai pas Džordaną tenka išeiti ir vienam solo sugroti, tikrai paskui jaučiuosi gerai. Tik beprotiškas stygų „malimas“, kuris 15-os atrodė kietai, dabar nebeatrodo taip žavingai.
Kaip ir pats minėjote, ant scenos grojate ir su žinomais Lietuvos atlikėjais – Giedriumi Leškevičiumi, Džordana Butkute. Praeitais metais turėjote galimybę susipažinti ir su Lietuvoje koncertavusia pasaulinio lygio žvaigžde Suzi Quatro. Koks jausmas su jais groti ant scenos?
Pas Džordaną patekau tik iš antro karto, nes kai pirmą pasiūlė, atsisakiau, nes nelabai tikėjau, kad viskas tęsis. Atrodė, kad sugrosiu 5 areninius koncertus ir tuo viskas baigsis. Nenorėjau mesti savo einamųjų darbų ir įsitraukti į šią avantiūrą. Bet kai pamačiau, kaip jie stipriai žygiuoja ir kai gavau antrą pasiūlymą iš Elegijaus Strasevičiaus, sutikau.
Pamenu, kažkada repeticijų metu atėjo Džordana, pavardijo kelis gitaristus, kurių žmonės paprastai nežino, ir pasakė, kad man jie turėtų atnešti vandens stiklinę. Ji labia džiaugėsi mano grojimo kokybe ir sake, kad tie virtuoziški pasaulinio lygio gitaristai turėtų man nusilenkti.
Kokia ji kaip žmogus, koks darbas su ja?
Su ja labai smagu dirbti. Gerąja prasme ji bendrauja kiek kitaip, nei kiti žmonės. Jos gyvenimas buvo labai spalvingas ir, sakyčiau, kad jos gyvenimas buvo kitoks, nei mūsų visų. O logikos ir tvarkos į jos gyvenimą atneša jos vyras Elegijus.
Kokie tie koncertų užkulisiai? Ar netenka aukoti dėl darbo laiko su šeima?
Programoje nevyksta tiek daug pokyčių, kad prieš koncertą ar turą tektų viską mokytis iš naujo. Jei per sezoną nevyksta kažkokių pokyčių, metų pabaigoje mes jau būname susigroję ir nieko naujo nereikia mokytis. Bet nuo nulio kažką daryti beveik niekada netenka. Dėl to ir nėra tiek to jaudulio, nes visada eini į sceną jau žinodamas, ką darysi. Visada esu pasiruošęs ir žinau, kas bus, jei pergyvenu ir nežinau, ko tikėtis, iš to ir atsiranda scenos baimė.
Kai pradėjote groti gitara, Lietuvoje turbūt buvo populiaresnė roko muzika, dabar, galima sakyti, kad Lietuvos sceną valdo popsas – tūkstantines arenas renka Jessica Shy ir kiti atlikėjai. Jūsų akimis – ar Lietuvoje matote perspektyvių roko atlikėjų, kurie galėtų šį žanrą išpopuliarinti labiau?
Turbūt daug kam atrodo, kad Lietuvoje didžiulę persvarą turi popso ir elektroninė muzika. Bet ir mano paauglystėje buvo panašiai – madas diktavo grupė „Man-go“, „Geltona“, kurią dabar mes laikome klasikine popmuzika, kuri labai trukdydavo iškilti rokui ir kitiems stiliams. Bet į viešumą išlįsdavo ir tos grupės – „Requiem“, už roko „vairo“ visada stovėdavo ir Marijonas Mikutavičius. Konkuravo ir tada, ir dabar. Tik dabar technologijos leidžia pasiekti daug didesnius rezultatus – daug kas turi įsirengę namų studijas, galima nusisamdyti garso operatorių, kuris įrašus sutvarkys kitame pasaulio gale. Didelį populiarumą susižėrė ir metalo grupės. Nors nesu labai didelis šio žanro mėgėjas, man labai patinka „Awakening Sun“ – tai turbūt šiuo metu populiariausia lietuviška metalo grupė „Spotify“ platformoje.
Atrodo, kad ir žanrų vis daugėja.
Taip, turiu pažįstamų, kurie groja, atrodo, mirusį stilių glam rock, kurio niekas neklauso. Bet jie nusispjauna į madas, tendencijas ir daro tai, ką nori.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
