Irena Kamičaitienė
Dalia, jūs visuomet atrodote tokia džiugi ir švytinti. Kuo užimtos jūsų mintys, kad visuomet spinduliuojate tokią teigiamą energiją?
Gyvenu Dievo pažinimu, stengiuosi būti apimta malonės – ir tai iš tiesų teikia neišsenkantį džiaugsmą. Be abejo, stengiuosi gerai atlikti ir žemiškuosius darbus, kurie turbūt yra mano pašaukimo dalis. Juk savo darbus pašventiname regimąją tikrovę – mus sukūrė tam, kad gyventume, dirbtume, daugintumėmės.
Ar nesunku išlikti tokios būsenos, kai visuomenėje sklando gana daug pesimistinių nuotaikų?
Įmanoma, nors ir sunkiai. Stengiuosi tai daryti. Sunkmetis kaip tik gera proga išgryninti vertybes. Pasaulis juk apgaulingas. Regis, prieš kiek laiko viskas kilo aukštyn, o iš tiesų formavosi dvasinė, vertybių krizė – ir ji jau tęsiasi labai ilgai. Taip pasakė ir mūsų Šventasis Tėvas. Nors galbūt toji vertybių krizė tęsiasi net nuo pasaulio sukūrimo pradžios – juk jis, tas pasaulis, nėra idealus ir labai daug kas priklauso tik nuo kiekvieno mūsų asmeninio apsisprendimo.
TV3 televizjos šokių projektas „Šok su manimi“ (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Jūs uoli ir nuoširdi katalikė. Kada tokia tapote? Galbūt po kokio nors įvykio?
Tai neįvyko akimirksniu, nors ir buvo valios aktas, galbūt apsisprendimas gyventi tiesoje – nesvarbu, kad ir kiek tai kainuotų. Gal ir per šeimos liniją kažkas atėjo (šypsosi). Labai myliu savo šeimą ir ja didžiuojuosi – bet ne išoriškai, o tiesiog pati sau, viduje. Pavyzdžiui, mano tetulytė buvo vienuolė benediktinė, o močiutė pagimdė Lietuvai vienuolika vaikų – vienas jų buvo mano dėdė vyskupas Vladas Michelevičius. Taigi man krikščioniška pasaulėžiūra yra artima, jaučiu didelę pagarbą dvasininkams ir visada juos ginsiu – nes pašauktųjų yra tiek mažai. Mes dažniausiai apie kunigystę kalbame kaip apie profesiją, bet tai – pašaukimas, tarnystė. Ką tik grįžote iš Baltarusijos.
Ar ten atlikote kokią nors misiją?
Taip, lankiausi su nevyriausybine organizacija GIP (Globali iniciatyva psichiatrijoje). Į šią veiklą įsitraukiau susipažinusi su psichiatru Dainiumi Pūru. Ankščiau kartu maždaug penkerius metus buvome Georgo Soroso fondo valdyboje. Anuomet į valdybos nares patekau labai keistai – man tiesiog paskambino ir pasiūlė ja tapti. Sutikau, nes tai nauja patirtis ir man buvo įdomu. Matyt, Viešpats turėjo savo planų, nes ten sutikau labai daug žmonių. Štai Dainius Pūras tapo GIP organizacijos krikštatėviu, o tada su juo pradėjome kalbėtis, kokias bendras iniciatyvas galėtume įgyvendinti. Organizacijos misija – skatinti etišką, efektyvią ir humanišką psichikos sveikatos paslaugų sistemą, nes psichinėmis ir proto negaliomis buvo labai spekuliuojama.
Į Baltarusiją važiavau kaip GIP organizacijos ekspertė – ten dėsčiau kūrybiškumo kursus: kalbos raišką, bendravimą su žiniasklaida, darbą su tekstais, kūrybinį požiūrį į problemas. Buvo suvažiavusios motinos ir organizacijos, kurios turi neįgalių vaikučių. Šių žmonių problemos labai skaudžios, todėl reikia efektyvių pagalbos priemonių. Svarbu, kad jie galėtų darbuotis ir nesijaustų izoliuoti. Ir žinote, žmonės graudinosi iki sielos gelmių. Jie galbūt yra jautresni, pažeidžiamesni – juk dažniausiai tai vienišos motinos, nes atsiradus neįgaliam vaikiukui šeima itin dažnai išyra. Neiširusi šeima – retas atvejis.
Žodžiu, veiklos dabar turite daugybę. Juk ir teatro neapleidote, o štai dar dalyvausite šokių projekte.
Taip, veiklos daug. Šia prasme esu sėkmės lydimas žmogus, man Dievas tiek visko davė... Ir puikių režisierių sutikti, ir vaidmenų... Už tai esu labai dėkinga. Pagrindinė mano darbovietė tebėra Nacionalinis dramos teatras. Kaip tik dabar ruošiuosi trims premjeroms teatre – rudenį vaidinsiu dviejuose spektakliuose ir dar pristatysiu antrą savo režisūrinį darbą pagal Česlovo Milošo poeziją. Spektaklis vadinsis „Kalbos galia“ – tai labai egzistenciniai tekstai. Galbūt vienas motyvų dalyvauti televizijos šokių projekte buvo toks, kad žmonės atsispirdami nuo šito pramoginio žanro ateis pasiklausyti ir poezijos, įdomių tekstų.
TV3 televizjos šokių projektas „Šok su manimi“ (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
O laiko negaila? Juk televizijos šokių projektai jo labai daug atima.
Matote, labai mėgstu šokti. Teko net kurį laiką Kristinos šokių mokykloje dirbti – pamokas vedžiau tik kartą per savaitę. Esu mėgėja, ne profesionalė. Profesionaliai niekada nešokau – gal tik mokykloje pramoginius šokius, bet po to buvo didelė pertrauka. Kai klausiate, ar negaila laiko, turbūt turite omenyje visą tą tuštybių mugę,
kuri eina šalia. Mane ji mažiausiai domina. Manau, kad nors ji atima laiko, tai vis tiek yra geras būdas sutikti naujų žmonių. Man labai patinka susipažinti su naujais žmonėmis, nes kiekvienas jų tarsi atradimas, kitas pasaulis. Kai sutinkame kitą žmogų – sutinkame kitą pasaulį.
Laiko šokiui negaila dar ir todėl, kad šokis arba judesys apskritai yra neatsiejama aktorinio darbo dalis. Mano pirmasis režisūrinis darbas taip pat buvo šokio, poezijos ir muzikos spektaklis.
Dabar režisuojate jau antrą spektaklį. Pritrūko saviraiškos ar buvo įdomu išbandyti kitokią veiklą?
Ne, man niekada netrūko saviraiškos. Manau, jeigu Dievas davė dovanų, reikia jomis dalytis, stengtis daryti gerus darbus, jei išeina – net atplėšti kąsnį nuo savo lūpų. Ieškojau būdo, kaip poeziją pateikti netradiciškai. Buvo įdomu ieškoti dermės tarp, atrodo, visiškai nesusijusių žanrų. Galbūt ir pavyko – taigi, ko gero, tos kartais pasigirstančios kalbos apie poezijos mirtį dar per ankstyvos.
TV3 televizjos šokių projektas „Šok su manimi“ (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Vis dar vaidinate televizijos serialuose. Ar lengvas jų turinys nesikerta su jūsų pažiūromis?
Ne, man tai netrukdo. Galima į serialus pasižiūrėti truputėlį ironiškai, bet vis tiek stengiesi vaidinti iš širdies. Juk žinai, kad tai darai žmonėms. Net mažiausiam vaidmeniui stengiesi suteikti daug kūrybiškumo, nes viskas turi gimti džiaugsmo atmosferoje. Tačiau laikui bėgant vis dėlto labai pasiilgsti gerų tekstų, kuriuose yra ir moralinių dilemų, ir nuostabi kalba.
Užsiminėte apie gerus darbus. Kokius darote jūs?
Savanoriauju Marijos radijuje, įgarsinu knygas, padedu vaikų centrams, Motinos Teresės seserims, kurios yra tik šešios Vilniuje, bet savo darbu daro stebuklus. Taip pat benamiams, kurie gyvena mano kaimynystėje – juk aš gyvenu stoties rajone, kur yra tokių žmonių. Ir jų nemažėja... Jei kažkas kreipiasi, stengiuosi padėti.
Krizė – puiki proga gailestingumui. Kiek pažįstu žmonių, kurie sėdi be darbo ir liūdi. Visada, kai tik tenka su jais kalbėtis, sakau – eikite ir darykite gerus darbus. Padėkite kam nors, pasisiūlykite, pabandykite rasti išeitį, kažkuo pagelbėkite. Žmogus juk turi stengtis savo darbu, veikla atnešti naudos pasauliui, kad jis kažkiek prašviesėtų, ne vien galvoti, kaip uždirbti pinigų. Bažnyčia neneigia turto – reikia turėti, kad galėtumduoti, tiesa? Galbūt man lengva kalbėti, nes neturiu finansinio apynasrio, jokio virš galvos pakibusio kredito. Yra pastogė, galiu gyventi iš žemiško savo darbo. Nors turiu daug dvasinių vaikų, bet neturiu biologinių,ckuriuos reikėtų išmokslinti, išlaikyti. O tos materialinės sąlygoscpakoreguoja požiūrį į pasaulį – taip mumyse apsigyvena buhalteris, kuriscviską skaičiuoja.
Dalia Michelevičiūtė ir Olegas Koliakinas (nuotr. TV3)
Norėčiau paklausti, kodėl pasirinkote mylėti visus žmones, o ne vieną? Yra sakoma, kad žmoniją mylėti paprasčiau nei vieną konkretų žmogų.
Nežinau, ar galėčiau atsakyti į šį klausimą. Galbūt retoriškai: ar mes patys pasirenkame, ką mylėti, ar mus pasirenka, ar tiesiog tai – dovana? Man atrodo, kad tai – skirtingos Dievo dovanos. Meilė – Dievo dovana, nes jis – meilė. Dabar stengiuosi mylėti visus žmones, kiek įmanoma juos gerbti, su kuriais sunku – pakęsti. „Opus Dei“ įkūrėjas Josemaria Escriva sako: „Kai sutinkame žmogų, kuris mus erzina, turime puikią progą ugdyti kantrybės dorybę.“ Juk nė vienas mūsų nėra bjaurus, visi turime trūkumų, nes esame silpni, o sutarimui reikia išminties. Katalikas ne aklas, jis mato visuomenės trūkumus, jis – realistas, o ne idealistas. Turime pavyzdį ir galime juo sekti. Turi liudyti tiesą savo gyvenimu, pavyzdžiu, nes vien žodžiais nieko neįtikinsi. Tik tokiu keliu tikiu ir tik tokiu stengiuosi eiti.
Kaip į jūsų pažiūras reaguoja aplinkiniai, kolegos?
Kad vieniems patinka, o kitiems ne – nėra abejonės. Ir kritikuoja, be abejo. Man patinka kritika, kai ji konstruktyvi. Jei tai tik šiaip emocijų „išpylimas“, tiesiog stengiesi nekreipti dėmesio. Kolegos reaguoja įvairiai. Turbūt niekas garsiai savo nuomonės neišreiškia. O jei ir išreikštų, savo gyvenimo kelio dėl to nepakreipčiau. Kai turi vienintelį autoritetą, pagal kurį stengiesi gyventi, žmonių nuomonė nebėra tokia svarbi.
Su teatro valdyba kartais susitariu, ir už tai esu labai dėkinga, – kad problemų turinčių tėvų vaikai galėtų nemokamai pasižiūrėti spektaklių. Jei esu meno lauke, juk galiu kažką padaryti dėl tų, kurie negali net bilieto nusipirkti. Apskritai esu patriotė, todėl labai myliu savo šalį ir jos žmones. Visada mylėjau, bet dabar gal ypač. Jei per savo tėvus esi pasiųstas gyventi į šią pasaulio vietą, vadinasi, esi čia reikalingas.
Įdomu, kaip reaguojate susidūrusi su priešiškumu? Nejaugi atsukate kitą skruostą?
Esame iš kūno ir kraujo, todėl pažeidžiami. Gali tiktai tiek – melstis už tą žmogų. Nežinau geresnio vaisto – tik melstis už savo priešus arba tuos, kurie linki mums blogo. Tai nelengva, bet iš karto padeda – nereikia jokių piliulių. Jei kerštu atsakome į kerštą – mūsų laukia tik aklavietė. Juk ir Kristų nukryžiavome mes, žmonės. Dabar turime žiūrėti, kad nenukryžiuotume kito.
Dalia Michelevičiūtė
Pabaigai užduosiu paprastesnį klausimą: kokie paprasti žemiški dalykai jus džiugina? Kaip atrodo jūsų namai? Tvarkingi, bohemiški?
Oi, mane džiugina viskas, kas tik yra žemėje, nes kažkurią dieną mes to nebematysime. Saulė, gėlės, maistas, žmonės, darbas... Man patinka ir gražūs daiktai, ir į gražius žmones žiūrėti patinka... O dėl namų, deja, greičiau tas antrasis variantas. Meninė netvarka, kaip sakoma (šypsosi). Galbūt kiek stinga laiko... Savo švaros, tvarkymosi dorybę dar puoselėju. Nelengva – visada yra tų briaunų, kurias reikia tobulinti.
