Lina Stonkutė, LRT.lt
Dalia Ibelhauptaitė mokykloje buvo pavyzdinga pirmūnė, bet laisvalaikiu – linksma „tūsų“ dalyvė, nebijanti laužyti stereotipų. „Tai buvo įspūdingi laikai – tikroji laisvė be atsakomybės. O tėvai? Jie daug ką leisdavo, tikriausiai todėl, kad mokslų ir kitų veiklų prasme visada buvome numeris 1“, – prisimena netrukus operą jaunimui pristatysianti kūrėja.
Pasak „Vilnius City Opera“ meno vadovės, galimybė jausti, mąstyti ir bendrauti operoje atsiranda panaikinus amžinąją problemą – skirtumus tarp dviejų amžiaus kartų. Ji optimistiškai žvelgia į jaunimą tikėdama, kad jie auga pasaulio piliečiais ir būtent jaunimas sugebės sumažinti ribotumą ir tolerancijos stoką.
– Kelionės, knygos – vieni iš būdų plėsti akiratį. Kas labiausiai darė įtaką Jūsų asmenybės augimui?
– Visa mano vaikystė buvo užpildyta kultūra – knygas skaičiau dešimtimis, muzikavau, grojau pianinu, o su šeima daug keliavome – nuo pat jaunų dienų pagrindinis variklis buvo milžiniškas noras pažinti pasaulį, kitas tradicijas. Nenorėjau būti tokia, kaip visi, matyt, viduje buvau labai maištinga asmenybė, nesitaikstanti su tuo, ką diktuoja aplinka, kurioje gyvenu, – norėjosi ją susprogdinti ir pakeisti. Man didžiausią įtaką padarė kosmopolitinis pasaulis, sutikti talentingi, išmintingi žmonės ir milžiniškas vidinis variklis – būti geriausia atliekant bet kurį darbą.
– Neretai talentingi žmonės atsiskleidžia tik pasiekę kokią nors ribinę situaciją. Ar šį atvejį priskirtumėte ir sau? Ar turėjote situacijų, kurios padėjo atsiskleisti Jūsų talentui?
– Ribinių situacijų turėjau daug. Ar jos formuoja asmenybę? Tikrai taip. Nors atrodo, kad tų kritinių situacijų būna vos ne kas metus ir, rodos, jau viską matei, patyrei, nieko naujo nesužinosi, tavęs sukrėsti nebeįmanoma.
Pirmą ribinę situaciją turėjau dar būdama 14-os metų. Dėl sveikatos ir netobulų fizinių duomenų anksti supratau, kad geriausia pianiste niekada nebūsiu, nes rankos per mažos. Todėl po 10-ies metų juodo kasdieninio darbo mečiau pianiną ir atsidūriau vakuume, todėl ėmiau režisuoti. Taip nutiko dėl tos vidinės tuštumos, kuri atsirado, ir dėl noro kurti aplink save pasaulį, kuris man patinka.
O prieš dvejus metus, mamos laidotuvių dieną, kai tikrai galvojau, kad netekus abiejų tėvų visam laikui paliksiu Lietuvą, ryžausi pasirašyti „Vilnius City Opera“ įkūrimo dokumentus. Negalėjau pasakyti ne.
– Mokykloje, būdama dar 15-os, pradėjote režisuoti pirmuosius darbus. Kokia tada buvote?
– Mokykloje buvau pavyzdinga pirmūnė, bet laisvalaikiu – linksma „tūsų“ dalyvė, nebijanti laužyti stereotipų. Sudalyvaudavau visuose vakarėliuose, buvau visų balių centre: ir „atsuktuvų“ spėdavau išgerti populiariose kavinėse, ir pasėdėti ant akmenų, ir penkias valandas pianinu pagroti. Turėjome savo „chebrą“ – buvome keturios merginos ir dvigubai daugiau vaikinų – jų visada būdavo daug ir visi rinktiniai. Kai šventėm mano 15-ąjį gimtadienį tėvų sode, susirinkę draugai nutarė naktį priskinti man tulpių. Tėtis kelias savaites atsiprašinėjo visų kaimynų, nes draugai maždaug kilometro spinduliu su šaknimis išrovė visas gėles. Nebuvo net kibirų visoms pamerkti.
Turėjome „interklubą“ ir aktyviai vykdėme jo veiklą – važinėjome po Lietuvą. Iš tiesų jau tada darėme labai daug prasmingos veiklos, tačiau vakarais mokėjome dramatiškai linksmintis – ne kartą po iškilmingų susitikimų ir nelabai iškilmingų diskotekų ir per langus lipdavome į kaimo mokyklas, kuriose miegodavome visi ant grindų, ir melioracijos vamzdyje Palangoje esu su Virgute – geriausia drauge – miegojusi.
Tai buvo įspūdingi laikai – tikroji laisvė be atsakomybės. O tėvai? Jie daug ką leisdavo, tikriausiai todėl, kad mokslų ir kitų veiklų prasme visada buvome numeris 1. O ir dabar nėra kuo skųstis: Virgutė – vienos didžiausių pasaulinės farmacijos kompanijos Lietuvoje atstovių, baigusi net du aukštuosius, o aš irgi.
– Su kokiomis baimėmis dažniausiai tenka kovoti? Iš kur semiatės vidinio parako joms nugalėti?
– Aš niekada nieko nebijojau, nes, kai bijai, esi pasmerktas pralaimėti. Matyt, kaip gyvūnų pasaulyje, – liūtai užuodžia, kurios antilopės skleidžia baimės bangas ir gaudo būtent jas. Todėl net iš didžiausios bandos liūtai išskiria, kurios silpniausios, kurias galima atakuoti. Taip yra ir žmonių pasaulyje.
– Kaip laviruojate tarp šeimos ir darbo? O gal šios sritys viena nuo kitos jau neatsiejamos?
– Kai buvau jauna, niekada negalvojau, kad ištekėsiu – mano gyvenimo meilė visada buvo teatras, nors vyrų ir draugų niekada netrūko. Tačiau taip atsitiko, kad sutikau žmogų, kuris man buvo idealus – jis priėmė mane tokią, kokia esu, ir niekada nenorėjo manęs pakeisti. Jis man suteikė milžinišką laisvę būti savimi, o tuo pačiu suteikė ramybę, meilę ir namus. Tai – didelė dovana. Todėl drąsiai galiu pasakyti: tai, kad turiu Dexterį, man suteikia jėgų ir valios pasiekti didžiausias aukštumas.
O darbas nesikeičia – dieną naktį, be pertraukų. Jeigu nori kažko gyvenime pasiekti, sėkmės receptas – 95 proc. juodo, alinančio darbo. Net tada, kai atrodo, kad jau nebegali, turi nepasiduoti nevilčiai.
– Kaip manote, kur prasideda ir baigiasi žmonių ribotumas?
– Ribotumas prasideda ir baigiasi pačiame žmoguje: jeigu jis nenori savęs plėsti, tobulėti, pažinti naujus ir jam nežinomus dalykus, tai jam niekas nepadės. Lietuviams sunku, mes iš esmės esame agrarinė tauta, žiūrinti į žemę, o ne į dangų ar horizontą. Bet viskas priklauso nuo mūsų pačių. Tikiu, kad daug jaunų žmonių dabar auga pasaulio piliečiais ir kad, jeigu tik sunkiai dirbs ir labai norės, sugebės sumažinti ribotumą ir tolerancijos stoką.
– Bet į jaunus žmones, kurie reprezentuoja save kaip galinčius „kalnus nuversti“, dažnai vyresnieji žvelgia ironiškai, su pašaipa sako: „man irgi taip buvo, kol buvau jaunas“. Ką galėtumėte pasakyti žmonėms, kurie skeptiškai žiūri į jaunimą ir jų užsidegimą?
– Tie, kurie žiuri skeptiškai į jaunimą, yra riboti, trumparegiai ir netolerantiški žmonės. Tokių, deja, yra didelė dauguma. Man labai liūdna, kad per paskutinius tris mėnesius susidūriau su dešimtimis, kurie yra dar labiau „pažengę“ negu tie, apie kuriuos kalbate.
Dabar labai populiaru ir madinga sakyti, kad palaikai jaunimą ir nori, jog jiems būtų suteiktos visos galimybės. Ir koks nuostabus, prasmingas, tiesiog revoliucingas dalykas, kad „Vilnius City Opera“ taip rūpinasi jaunimu. Ir, aišku, visi sako: „mes jus palaikome ir prisidėsime prie jūsų darbų“. Ką gi, kai tik išeini iš tokių žmonių biurų, 90 proc. jų nusisuka, pamiršta ir niekuo nepadeda. Matyt, tyliai džiaugiasi, kad tu vienas dėl to kovoji, o jie štai ramiai išsisuko. Visi tik kalba, bet dauguma nenori nešti socialinės atsakomybės. Todėl tokia savo elgsena jie ne tik skeptiškai žiūri į jaunimą, o ir apsimeta, kad jiems rūpi. Tai nėra garbinga.
Jaunimas yra mūsų ateitis, ir mes turime investuoti savo laiką, jėgas, mintis į jauną žmogų, nes po to nėra ko šūkauti, kad visi blogi, visi nori emigruoti ar nežino, ką daro.
– Šiuo metu esate operos ,,Jonas ir Greta“ meno vadovė. Apie ką ši opera? Papasakokite, kokias problemas gvildenate operos siužete?
– Opera yra apie tai, kaip pirmąkart gyvenime jauni žmonės vieni pakliūva į gyvenimo mišką. Taip pat apie susivokimą, ką daryti, apie išgyvenimą, apie pirmuosius sunkumus ir jų nugalėjimą. Tai iš tikrųjų labai rimtas ir įdomus kūrinys ne tik jaunam žmogui.
Mane labai jaudina Lietuvoje susiklosčiusi situacija – jaunam žmogui nėra kuriami klasikinės kultūros projektai, kurie būtų pateikti jų kalba, – modernūs, aktualūs ir įdomūs. Yra labai daug pramoginių projektų, realybės šou, bet nėra nieko, kas būtų artima jaunimo problemoms ir aktualijoms. Viskas tik pramoga. Gaila, nes, jeigu jaunas žmogus nesusipažįsta su giluminėmis kultūros vertybėmis dar paauglystėje, po to į jas atkreips dėmesį jau tik po 35-erių, vadinasi, jis ir savo vaikams nesugebės įskiepyti dvasinių vertybių.
Mano gyvenimo misija ir didelis noras – suteikti galimybę jauniems žmonėms debiutuoti, atrasti savo meninę kalbą, pasaulį. Todėl kartu su maestro Gintaru Rinkevičiumi nusprendėme, kad šį pastatymą turi kurti jauni menininkai.
Šiame materialistiniu pradu pulsuojančiame pasaulyje, užtvindytame kompiuterizacijos ir socialinių tinklų labai svarbu turėti galimybę jaunam žmogui išmokti jausti, mąstyti ir bendrauti. Apie tai ir yra „Jonas ir Greta“.
– Žvelgiant retrospektyviu žvilgsniu – esate iš tų žmonių, kurie ką nors keistų, ar džiaugiatės gyvenimo pamokomis?
– Aš nepakeisčiau savo gyvenime nieko, manau, kad, netgi jeigu tektų gyvenimą palikti šiandien, būčiau labai patenkinta viskuo, ką pasiekiau, ką patyriau, kaip gyvenau. Sugebėjau į tuos 47-erius metus įsprausti visko mažiausiai už 120 metų. Tegu tik kiekvienas padaro tiek, kiek aš.
