REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
43
Gytis Ivanaukas  (nuotr. fotobankas.lt)

Pripažinsiu, choreografą, aktorių Gytį Ivanauską sunku pagauti, tačiau, pagauti verta – gera nuotaikos dozė garantuota. Vikrus, stilingais baltais sportbačiais apsiavęs teatro ir kino žvaigždūnas atlėkė į praėjusį trečiadienį pristatytą režisieriaus Šarūno Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ premjerą.

43

Pripažinsiu, choreografą, aktorių Gytį Ivanauską sunku pagauti, tačiau, pagauti verta – gera nuotaikos dozė garantuota. Vikrus, stilingais baltais sportbačiais apsiavęs teatro ir kino žvaigždūnas atlėkė į praėjusį trečiadienį pristatytą režisieriaus Šarūno Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ premjerą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nepaisant to, kad skubėjo pamatyti, kaip pats sako, vieno mėgstamiausių režisierių kurto filmo, Gytis Ivanauskas buvo malonus ir sutiko šnektelti.

REKLAMA

- Esate kinomanas?

- Kino pavasario būtent.

- Kino-gurmanas?

- Taip, aš nemėgstu paviršiaus. Man patinka tai, kas giliau. Mėgstu Šarūno Barto filmo ramybę ir subtilumą. Kadangi mano profesija tokia, kad dažnai į vakarinius seansus negali atklysti, tačiau stengiuosi, kiek įmanoma dažniau apsilankyti kine. Kinas mane jaudina.

- Tai į romantišką komediją niekas jūsų neišsitemptų?

- Kaip sakoma, reikia paragaut ir šūdo, kad suprastum, kas yra geras skonis.

- Kas buvo „šūdo skonio“?

- Konkrečiais pavyzdžiais negalėčiau įvardinti. Tačiau esu buvęs. Būna, pasikviečia draugai, sako – einam, kažkoks nerealus filmas kine. O ten yra kažkokia lėkšta... net ne komedija, o baisi tragedija. Tokie filmai mano atmintyje neužsilaiko, dėl to aš ir pavadinimų neįvardinčiau.

REKLAMA
REKLAMA

- Vaidinote vos keliuose filmuose –„Tyli naktis“ ir „Sekmadienis, toks, koks yra“. Tačiau esu garantuota, kad filmuotis kviečia kur kas dažniau?

- Nepasakyčiau, kad labai dažnai. Realiai tai mes to kino ne tiek ir daug turim.

- Paskutiniu metu padaugėjo...

- Tai tegu kviečia dažniau.

- Norėtumėt?

- Žinoma. Aš kiną dievinu. O ypač dievinu patį procesą. Nuo aktorių priklauso tik tai, kaip jie atrodys kadre, o paskui – montažai, garsinimas ir visi kiti dalykai, kurie jau nuo aktorių nebepriklauso. Tai man yra be galo įdomu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Daug metų jus matome teatre... Kokį vaidmenį dar svajojate atlikti?

- Aš niekada neatskleidžiu savo svajonių vaidmens, nes tokio ir neturiu. Jei, sakyčiau, kad mano svajonė yra suvaidinti, pavyzdžiui, Romeo, tai Romeo aš jau suvaidinau ir ką – viskas? Man jau nebėra ką veikti teatre? Geriau pasiliksiu intrigą.

- Ar tenka atsisakyti siūlomų vaidmenų?

- Yra tek... Labai daug svarsčiau, dėliojau visus „už“,„ prieš“ ir priėmiau sprendimą, kad geriau man būtų to atsisakyti.

- Kokie buvo pagrindiniai motyvai?

- Man neįtiko scenarijus... Iki galo manęs neįtikino ir pradėjau labai abejoti. O jei nuo pat pradžių abejoji, tai vėliau tų abejonių gali atsirasti tik daugiau.

REKLAMA

- O ką vietoje jūsų pakvietė vaidinti?

- Nežinau. Išeis tas filmas ir aš labai norėsiu pasižiūrėti.

- Kiek laiko prireikia, kad išeitumėte iš vaidmens?

- Labai įvairiai, priklauso nuo to, koks vaidmuo.

- Pavyzdžiui, „Nusikaltimas ir bausmė“ truko penkias valandas...

- Taip, ir žiūrovai sėdėdavo išsižioję ir sakydavo, kad jiems reikia dar ir dar (šypsosi). Sakau, su amžiumi ir patirtimi išeiti iš vaidmens tampa vis paprasčiau. Kol dar jaunatvinis entuziazmas valdo, atrodo, kad tas vaidmuo užsisėdo ant tavęs. Tačiau palaipsniui supranti, kad tai yra tavo profesija, tavo darbas ir veikla. Tu negali užsikrauti vieno ar kito vaidmens sau visam gyvenimui. Nes tokiu atveju galima ir iš proto išeiti.

REKLAMA

- „Nusikaltimas ir bausmė“ spektaklyje buvote nepaprastai energingas. Vartojote dopingą?

- Jaunas buvau (juokiasi). Gaila, kad jau nebevaidiname. Teatras buvo uždarytas remontui. Ir tik dėl to. Labai gaila, nes tai yra vienas stipriausių ir mylimiausių mano vaidmenų ir spektaklių. Tikiuosi, dar kartą teks suvaidinti.

O dėl energijos... tai ir draugai teiraujasi – dieve, kiek tu gali? Iš kur tau užtenka sveikatos visą dieną repetuoti, paskui dar važiuoti kažkur į gastroles atvaidinti sunkiausią spektaklį ir po to dar, parvažiavus, neduok die, kažkoks vakarėlis... Juokiuosi, sakau – aš Choščėjus nemirtingas. Jei mane jaudina ir veda į priekį – man nesvarbu. Galiu scenoj ir numirti, bent žinosiu dėl ko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Jus bent ruduo veikia?

- Ne, man tik nepatinka, kad šalta.

- Kada nors teko išgyventi liūdną metą?

- Tokių liūdnų akimirkų tai tikrai yra buvę. Dažniausiai viskas kyla iš nuovargio.

- Būna taip, kad norėtumėt viską mesti ir išvažiuoti ten kur karšta?

- Būna, būna... Pavyzdžiui, jei atsiranda kažkokių asmeninio gyvenimo nesėkmių, kurios pradeda užgožinėti net ir profesinius dalykus. Tuomet supranti, kad reikia pauzės. Būna, kad į dieną tenka atvaidinti po du spektaklius, o tai iš tiesų vargina... Tačiau aš sau sakau – jei neturi jėgų scenai ir nenori ten būti, tai neik. Pasirinkau šią profesiją ir atlieku savo darbą visomis išgalėmis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų