Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
9
Milda Gecaitė (nuotr. asm. archyvo)

Iš Klaipėdos kilusi ir Niujorke gyvenanti aktorė, šokėja Milda Gecaitė, nuo mažens jau buvo įsiliejusi į šokių aikštelę. Tiesa, nors merginai suktis šokių aikštelėje sekėsi gerai, tačiau sėkmė nelydėjo su šokių partneriais.

9

Iš Klaipėdos kilusi ir Niujorke gyvenanti aktorė, šokėja Milda Gecaitė, nuo mažens jau buvo įsiliejusi į šokių aikštelę. Tiesa, nors merginai suktis šokių aikštelėje sekėsi gerai, tačiau sėkmė nelydėjo su šokių partneriais.

REKLAMA

Skirtingais keliais pasukusi su šokių partneriu Lietuvoje, M.Gecaitė ryžosi kardinaliems pokyčiams, išvyko gyventi į Kanadą, kur tikėjosi sėkmingai toliau tęsti šokėjos karjerą. Tačiau viskas pakrypo neplanuota linkme, Toronte mergina sužibėjo teatro scenoje, o vėliau atrado save kino pasaulyje.

Šiandien lietuvė yra sukūrusi per dvidešimt vaidmenų kine, televizijoje ir teatre Kanadoje, bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tiesa, siekiant svajonių jos kelyje netrūko ir pakilimų, ir nuosmukių. Be abejo visa ši pandemija M.Gecaitei, kaip ir daugeliui artistų, užvėrė nemažai durų ir pristabdė vaidybinės karjeros judėjimo traukinį.

Moteris pasidalijo savo istoriją su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais ir papasakojo apie savo ilgą kelią svajonės link, kuriame netrūko pakilimų, ir nuosmukių..

REKLAMA

Milda, kodėl nutarėte palikti Lietuvą, kai karjera neblogai klostėsi gimtinėje? Kodėl pasirinkote keliauti į Kanadą? Vis dėl to reikia turėti drąsos palikti šalį, darbus, draugus, namus, ir artimuosius.

Sprendimą išvykti iš šalies tikrai padariau ne viena aš, didžiąją dalį sprendė ir mano tėvai, tačiau jeigu atvirai – minčių išvykti „visam laikui“ tikrai nebuvo. Žinoma, turėjau savo svajonių ir tikslų bei dažnai apie tai pasvajodavau, kaip būtų, jeigu būtų. Dažnai per pamokas savo vaizduotėje matydavau, piešdavau nepažįstamos šalies vaizdus…Žiūrint atgal, suprantu, kad galbūt pasąmonėje jau žinojau.

REKLAMA
REKLAMA

Gavusi pakvietimą toliau tęsti savo pramoginių šokių karjerą Kanadoje nusprendžiau pabandyti, ten gyveno ir mano geriausią draugė, tad privalumų, atrodė, buvo apstu. Nežinant, kas tavęs laukia anapus Atlanto, tiesiog vadovaujiesi jausmu „čia ir dabar“. Stengiesi eiti į priekį, juolab, kad kaip jau sakiau, planų negrįžti neturėjau, tai ir žiūrėjau į tai, kaip į avantiūrą. Atsimenu, kaip riedėjo ašaros atsisveikinant su artimaisiais oro uoste, kurie galbūt žinojo daugiau apie mano ateitį, nei aš pati. Šiai dienai galiu pripažinti – drąsos tokiems pokyčiams tikrai reikia.

Ne paslaptis, jog jūsų karjera prasidėjo nuo legendinės šokių kolektyvo „Žuvėdra“, kaip atsidūrėte šiame šokių kolektyve ir kokie prisiminimai jus aplanko prisiminus kolektyvą?

Šokti pramoginius šokius pradėjau nuo penkerių. Vaikystėje labai norėjau tapti balerina, tačiau Klaipėdoje tais laikais nebuvo baleto mokyklos, o į Vilnių mama tokią mane mažą prisibijojo išsiųsti. Tad pradėjau lankyti pramoginius šokius. Iš pradžių šokau „Gracijos“ šokių kolektyve, kuri per trumpą laiką pastebėjusi mane, pati nuvedė į legendinį šokių kolektyvą „Žuvėdra“. Šiame kolektyve prasidėjo mano ugdymo kelias. Apart tikslių šokio žingsnelių, kūno lygiavimo ir mokymosi „susirinkti“ savo ilgas kojas ir rankas, iš vadovės mokiausi disciplinos, sunkaus darbo bei visada būti pasitempusi ir stovėti kojas sustačiusi trečioje pozicijoje. 

REKLAMA
REKLAMA

Rugsėjo mėnesį atšventėme šokių vadovės 80-ąjį jubiliejų. Surengta šventė buvo tikrai miela, susirinko visų kartų šokėjai, kurie taip pat užaugo „Žuvėdroje“ prieš ir po mano kartos. Vadovė, kaip visada buvo švytinti, pasitempusi ir elegantiška, o metai jos visiškai nepakeitė. Visi ją sveikinome, prisiminėme daug gražių momentų, galų gale patys pabendravome nesimatėme daugybę metų ir tai buvo nuostabu ir keista, kad visi jau esame suaugę. Didžioji dalis jos mokinių sukūrė gražius gyvenimus, kas Lietuvoje, kas svetur, ši mokykla davė stiprų pagrindą siekti savo svajonių, daryti, eiti į priekį.

Kaip sekėsi šokti už Atlanto? Kas pastūmėjo išbandyti jėgas vaidyboje?

Pradžia buvo kupina euforijos, mačiau daug  perspektyvos ir dalis jos tikrai pasiteisino, tačiau per trumpą laiką pradėjo lįsti šiokie tokie sunkumai prisitaikant prie naujos aplinkos, naujų žmonių, naujo šokių partnerio. Tikrai nepagalvojau, kad gali koją pakišti tautų skirtumai, nesupratimas, nesusikalbėjimas.

REKLAMA
REKLAMA

Partnerių kaita kišo koją, ant parketo vis likdavau viena. Kai galvojau, kad mano karjera pasmerkta, man tarsi iš dangaus nukrito atranka į miuziklą „Purvini šokiai“. Po ilgų ir nelengvų, bet įdomių atrankos etapų, būdama septyniolikos, gavau savo pirmąjį profesionalų kontraktą dirbti Toronto Royal Alexandra Theatre. Tapau jauniausia trupės nare. Laimė buvo neišpasakyta, o pasaulis nušvito kitomis, dar nematytomis spalvomis. Pirmą kartą atsidūriau tarp visiškai kitokio stiliaus šokėjų, buvau vienintelė „pramoginė“. Teko išmokti daug naujų triukų, pažaboti ir sustiprinti kūną, kad vaidmenį galėčiau atlikti pilna koja. Krūvis buvo nežmoniškas, bet meilė tam, ką darėme, kaip džiuginome savo žiūrovus, atpirkdavo bet kokį nuovargį ar kūno diskomfortą, traumas.

Per dvejus metus, dirbant teatre, pradėjau artimiau bendrauti su mūsų trupės aktoriais, kurie patyrę, daug žinantys apie vaidybą, vyriausias mūsų trupės aktorius 75-erių, tad patirties semtis tikrai buvo iš ko. Turbūt čia ir atsirado kibirkštėlė vaidybai, scenai, teatrui, nors kiek dabar ir pamenu, vaikystėje, mama dažnai vedė į Klaipėdos Dramos, bei Muzikinį Teatrą. Ir taip žingsnis, po žingsnio, kažkokiu būdu atsidūriau pirmose savo kino vaidybos studijose. Kurios iš pradžių labai išgąsdino ir maniau, jog niekada tuo daugiau neužsiimsiu. Esu mėgėja lipti per savo baimes, tad gyvenimas man sudėliojo viską kaip ir reikia.

REKLAMA
REKLAMA

Ar tai reiškia, kad Lietuvoje nėra didelių perspektyvų menininkams?

Manau, kad perspektyvų yra visur, reikia tik noro ir netingėti stengtis, dirbti. Žinoma, mūsų šalis mažesnė, vyksta mažiau didelių projektų, bet ir vėl, viskas priklauso nuo požiūrio. Manau svarbiausia – nesusireikšminti. Mano vaidybos mokytojas Konstantino Stanislavskio žodžiais visada primindavo : „Nėra mažų vaidmenų, yra tik maži aktoriai“. Manau, būti menininku ir yra menas. Dažnai tenka sukurti kažką iš nieko, o šiai dienai, perspektyvas galime susikurti patys.

Su kokiais sunkumais teko susidurti tik atvykus į Kanadą?

Pradžia, kaip minėjau, buvo gera, euforija, viskas nauja, pilna žmonių iš viso pasaulio. Kanados gamta taip pat padarė labai didelį įspūdį. Tačiau, kaip ir kiekvienas gyvenimo pokytis, atneša savotiškų sunkumų. Iš pradžių buvo šiek tiek sunku suprasti jų akcentus anglų kalba, sunkai suprasdavau pati ir jaučiausi nesuprasta aplinkinių. Bendraamžiai atrodė tarsi iš kitos planetos, o tėvams, kurie ir taip sunkiai šnekėjo angliškai, teko versti ir nuolat už juos tartis dėl buitinių dalykų, ar kalbėti telefonu jų vardu.

REKLAMA
REKLAMA

Vėliau tėvams tapo lengviau kalbėti anglų kalba, dėl to jais labai didžiuojuosi. Nelengva buvo suprasti ir kitataučius, dėl kultūrų skirtumo ir pan. Visa sistema Kanadoje kitokia, nei Lietuvoje, ten daug taisyklių, kurios dažnai griežtos, o gyventojai, be išimčių jų laikosi, tai kaip ir nėra blogas dalykas, tačiau visiškai neįprastas.

Kokių įspūdžių per visus Kanadoje praleistus metus ši šalis padovanojo? 

Kanados saugumas, žmonių paprastumas, aplinkos tvarkos ir švaros palaikymas paliko didžiausią įspūdį. Ši šalis tikrai turi daug ką pasiūlyti, tik reikia mokėti priimti ir lygiai taip pat sunkiai dirbti, kaip ir visur. Būdama Kanadoje, kur prasidėjo mano platesnio pasaulio pažinimas, ruošiausi viskam, ką gali duoti gyvenimas.

Sudalyvauta grandioziniuose projektuose, nuo darbo teatre iki dalyvavimo prestižiniame Toronto filmų festivalyje, kur teko susipažinti su nemažai Holivudo žvaigždžių, kino kūrėjų. Tuomet tai buvo tik mano vaidybos kelio pradžia ir jaučiausi kaip mažas vaikas saldainių parduotuvėje. Viskas – nauja, gražu, nepatirta. Galų gale, tai buvo visiškai kitaip, nei šokių pasaulyje. Pajutau, jog noriu nešti džiaugsmą žmonėms, kuomet jie ateina į spektaklį arba priversti juos susimąstyti apie gyvenimą ir save, gvildenant žmoniškas dilemas kino ekrane. 

REKLAMA
REKLAMA

Jei atsirastų pasiūlymas grįžti į Lietuvos kino aikštelę, ir prisidėti prie kino industrijos, ar ryžtumėtės pasiūlymui?

Ironiška, kad šito klausiate, pradžioje pandemijos bei viso karantino metu, būdama Niujorke pagalvojau, kaip pasiilgau Lietuvos. Aš nuolat užmesdavau akį į Lietuvos kino pasaulio tėkmę, man visada atrodė ir atrodo, jog Lietuva turi daug ką pasiūlyti, turi daug perspektyvų ir didžiojoje kino pasaulio rinkoje. Vidinio jausmo vedama, vasaros pabaigoje vis dėl to grįžau į Lietuvą. Planavau grįžti tik atostogom, tačiau šiandien aš vis dar čia. Atsirado projektų, naujų idėjų ir pažinčių. Manau, nėra vienos vienintelės vietos, kurioje galima vystyti karjerą, galų gale, aktoriaus įrankių bagažas tik praturtėja nuo gyvenimiškų patirčių, naujų vietų.

Kaip manote, kokios Jums savybės padėjo gauti vaidmenis?

Konkurencija yra didžiulė, tačiau, stengiuosi į tai nesutelkti nei minčių, nei energijos. Žinoma, pradžioje labai tai rūpėjo: kas, kur gavo rolę, kas jų agentai, kur jie mokėsi ir t.t. Bet labai greitai supratau, jog tokios žinios niekam nereikalingos. Geriau savo laiką ir energiją sutelkti į savo darbą, į pasaulėžiūros plėtimą, į vaidybos ypatumų gvildenimą. Manau, jog daug padėjo mano užsispyrimas nepasiduoti, kai pradžioje dažnas atsakymas buvo „ne“, tiksliau, kai iš vis neišgirsti atsakymo po atrankos, tiesiog tyla. Tai tikrai ne karta gniuždė savivertę, tačiau atsikeli iš ryto ir pagalvoji, kiek labai myli, tai ką darai? Myliu, noriu, pabandysiu dar kartą. Galbūt kažkur visata mato tavo pastangas ir galų gale atidaro duris. Žinoma, dar ir sugebėjimai šokti, judėti, kalbėti su akcentu ir be jo bei dar keliomis kalbomis – tokie dalykai padeda išsiskirti.

REKLAMA
REKLAMA

Kai prasidėjo karantino laikotarpis, stojo visi darbai. Kaip tuomet jūsų kasdienybė atrodė ir kaip atrodo dabar, kai vėl viskas grįžta į savo vėžes? Kas pasikeitė?

Pandemijos pradžioje laikas tarsi sustojo, o man tai suteikė galimybę grįžti į save, pagalvoti kaip noriu kurti savo ateitį, išsikristalizavo aiškesnės vertybės. Darbų išvis nebuvo, visa industrija persikėlė į virtualią erdvę dar labiau, nei anksčiau. Aktoriai bandė nepamesti vilties, kastingo režisieriai organizavo nuotoliniu būdu mokymus, konkursus, bandydami palaikyti dvasia. Buvo tikrai sunku žiūrėti į ateitį.

Atrodė, jog viskas, dėl ko taip sunkiai dirbta tiesiog nuėjo šuniui ant uodegos. Pats Niujorkas tiesiog mirė, dar niekada nesu mačiusi jo tokio tuščio, tamsaus ir išsigandusio. Atrodė, jog gyvename Apokalipsės filme. Tačiau, pradėjome mąstyti, kaip toliau? Kaip ir kur galėčiau pritaikyti savo žinias. Vieni pradėjo rašyti scenarijus, aš irgi ne išimtis, buvau pradėjusi rašyti savo projektą, kiti tiesiog pakeitė savo darbo sritį. Šiandien esu dėkinga tam laikui, nes prasidėjo tiek vidinis, tiek išorinis perversmas. Žinoma, man pasikeitė dar daugiau, nes grįžau į Lietuvą ir vėl viskas tarsi iš naujo.

REKLAMA
REKLAMA

Kas paskatino Jus, dar kartą pakeisti šalį ir bandyti laimę Niujorke? Kokios svajonės ir tikslai veda į priekį? Ar Niujorkas galutinė Jūsų gyvenamosios vietos stotelė?

Pirmą kartą aplankiusi Niujorką, grįžusi pasakiau, jog ten gyvensiu dviejų metų laikotarpyje, po dviejų metų, susikroviau lagaminą ir išvažiavau. Niekada nepamiršiu to momento, kuomet išlipau iš autobuso ir iš karto pasijutau kaip namie. Niujorko nežmoniškas ritmas, jo didybė, jo grožis ir purvas – viskas neša džiaugsmą, nes žinojau, jog čia atvažiavau su tikslu – patobulinti savo vaidybos žinias ir toliau siekti savo svajonių. Niujorką vadinau namais septynerius metus ir tie metai mane įkvėpė, padrąsino, visiškai sulaužė ir sukūrė iš naujo. Manau, šiai dienai, galutinių stotelių tiesiog nebėra, kaip jau patyrėme, šis pasaulis gali pasikeisti per vieną naktį, per kelis mėnesius ar metus. Iš esmės, jaučiu lyg dabar žengiu į renesanso etapą.

Teksto autorė – praktiką atliekanti Ema Zenauskytė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų