Jau nufilmuota nemažai „Būk mano meile“ laidų. Kokie jūsų įspūdžiai?
Ši laida šilta, neagresyvi, ir tas mane džiugina. Į kitokią laidą būčiau ir nėjusi. Esu viena iš trijų laidos vedėjų, bandančių atėjusiam į laidą žmogui padėti susirasti antrąją pusę. Kol kas neatradome jokių naujų tiesų apie dviejų žmonių santykius, tik patvirtinimą to, ką bent jau aš seniai esu supratusi: žmogus, kuris renkasi antrąją pusę, visiems patarimams paprastai yra kurčias. Šioje laidoje patariame ne tik mes, laidos vedėjai. Į laidą žmogus gali atsivesti savo draugus, tėvus... Ir atsiveda. Bet kas iš to? Kad ir ką sakytų tėvai, draugai, kad ir ką patartume mes, laidos dalyviai, kaip toje K.Anderseno pasakoje „Lakštingala“, žmogus mato blizgučius, o visa, kas daug svarbiau, prasprūsta pro akis. Nors visiems mums akivaizdu, kad iš tų pelų nebus grūdų, kalbame ir aiškiname, bet, matyt, nėra žmonių, kurie mokosi iš kitų klaidų.
Ar pati tikite, kad mūsų laikais dar būna laimingų santuokų? Na, tokių, kaip sakoma: ir džiaugsme, ir varge...
Esu įsitikinusi, kad būna, ir žinau, kad yra. Aišku, jei žmonėms to reikia, nes šiandien nemažai žmonių net nebenori prisiimti atsakomybės visam gyvenimui. Štai ir mano aplinkoje aš vienintelė esu išsiskyrusi, visi kiti jau ilgus metus gyvena su tomis pat antrosiomis pusėmis. Kita vertus, skyrybos – ne visada vien blogis. Reikia tik savęs paklausti, ar tu nori būti nelaiminga visą gyvenimą, bet ištekėjusi, ar tu nori ką nors keisti, kad būtum laimingesnė. Ilgą laiką visi Lietuvoje galiojantys įstatymai diskriminavo moterį, nes jie ragino bet kokia kaina išlaikyti šeimą, net kenčiant. Dabar taip nebėra. Tai gal reikia moterims pasinaudoti savo teisėmis?
Ar tai kalba jūsų patirtis? Kiek pamenu, prieš kokį dešimtį metų buvote kitos nuomonės: šeimą reikia išsaugoti.
Dabar gailiuosi, kad anksčiau neišsituokiau. Pati didžiausia kvailystė – kentėti vyro neištikimybę ir laukti, kol jis sugrįš į šeimą. Gailiuosi, kad praradau kokius aštuonerius dešimt metų. Žvelgiant dabarties žvilgsniu, tai buvo viena didžiausių mano gyvenimo klaidų.
Ne paslaptis, kad nuo senų laikų pas būrėją žmogus bėgdavo tada, kai pasiklysdavo savo jausmuose. Turite nemažą bendravimo su žmonėmis patirtį. Su kokiomis problemomis ateidavo ir ateina pas jus klientai?
Kad ir kaip būtų keista, vis daugėja pas mane besilankančių vyrų. Beveik pusė mano dabartinių klientų – vyrai. Su Gaudentu (savo vyru) juokiamės, kad dabar – vyrų dienos, vyrų metai. Anksčiau vyrai ateidavo su žmonomis, dabar dažniau apsilanko vieni. Ateina pasitarti, pasikalbėti dėl darbo, dėl šeimos. Kiti jaučiasi lyg prakeikti, nežino, kas su jais darosi, todėl prašo patarimo. Prieš dešimtį metų retas vyrai klausdavo patarimo, kaip išsaugoti šeimą, o dabar tokių apstu. Pastebėjau, kad daugėja vyrų, kuriems labai svarbi šeima, vaikai. O štai moterų požiūris į šeimą keičiasi priešinga linkme. Anksčiau santuoka moterims buvo be galo svarbi, o dabar didesnė vertybė yra turtas. Į santuoką žiūrima racionaliau ir apie meilę kalbama vis rečiau. „Kas bus po dešimties metų?“ – klausiu merginos, susiruošusios tekėti už seno „pinigų maišo“. „Koks skirtumas, aš taip toli nežiūriu, per tą laiką spėsime išsiskirti“, – atšauna jauna mergina. Prieš dešimtį metų toks pasvarstymas man dar būtų nesuvokiamas, dabar tokia kasdienybė.
Vis dažniau ateina žmonės iš nevilties, prašydami padėti jų vaikams, kenčiantiems dėl alkoholizmo. Atrodo, kad alkoholizmo problema tik auga, o ypač tarp jaunimo. Prieš dešimtį metų su tokiomis problemomis tėvai ateidavo kartą per metus, o dabar kas savaitę. Blogiausia tai, kad ateina tikėdamiesi iš mūsų su Gaudentu stebuklo – parodys mums nuotrauką, ir viskas lyg burtų lazdele mostelėjus susitvarkys. Tokių dalykų nebūna. Žmogus ir pats turi norėti, stengtis.
Ko jūs pati pasisėmėte iš beveik dvidešimties metų savo darbo patirties? Juk kažkada studijavote filosofiją, buvote bebaigianti, o pasukote štai tokiu keliu...
Aš ir šiandien save traktuoju kaip filosofę, kaip psichologę. Bet svarbiausia, kad man ši veikla niekada nebuvo pabodusi. Ji skatino mane tobulėti, gilintis į žmogaus pasąmonę, į sunkiai paaiškinamus dalykus, į reiškinius, į kuriuos kartais numojame ranka ir aiškiname juos gana primityviai, tik iš materialiosios pusės. Tiek metų domėdamasi, gilindamasi supratau daug man neaiškių dalykų ir radau ne vienos žinomos tiesos patvirtinimą. Supratau, kad visi prietarai, kuriuos žinome, egzistuoja. Ir Lietuvoje, Rusijoje ar Japonijoje prietarai beveik tie patys, vadinasi, ir gyvuoja metų metais ne šiaip sau. Taip pat suvokdama, kad viskas turi priežastį ir pasekmę, išmokau sekti ir skaityti savo sapnus. Juk ar miegi, ar būdrauji, tai – taip pat tavo gyvenimas. Ne veltui budistai svarsto: ar mūsų gyvenimas yra sapnas, ar mūsų sapnai ir yra tikrasis gyvenimas. Jeigu taip, vadinasi, ir mirtis nėra mirtis. Anksčiau žmonės juk nemirdavo, o išeidavo anapilin, mirties suvokimo jie neturėjo. O dabar mes baiminamės mirties. Aš mirtį suvokiu kaip gėrį, ji išlaisvina ir suteikia naujų galimybių. Juk ir Evangelijoje taip sakoma: „Niekas iš nieko neatsiranda ir niekas niekur nedingsta.“
Galima vadinti tai, kuo užsiimate keliais vardais – dvasiniu ieškojimu, verslu, amatu, bet reikia pripažinti, kad jums sekasi. Juk kiek žmonių ėmėsi šito, kai būrėjų veiklą buvo legalizuota, bet daugelis patyrė fiasko. Sakykite, kokia jūsų sėkmės paslaptis?
Aš nevadinu to verslu, tai greičiau sunkus amatas ir darbas. Kodėl man sekasi? Manau dėl to, kad nuolat dirbu. Naudoju aiškiaregystės technikas, medituoja. Be to, esu su visais draugiška, neišpuikusi. Tikiu likimu, manau, kad Dievulis man tokią gyvenimo programą užrašė. Visus mus „užrašo“ ir pastato į tam tikrą sociumą kažkas, kas mus valdo ir stebi, o mes paskui pagal savo suvokimą, pagal galimybes einame gyvenimo keliu.
O dabar papasakokite apie save, ne būrėją, o tiesiog Vaivą, moterį. Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Naktimis skaitau. Nuo dvyliktos iki antros nakties, ir taip beveik kas naktį, nes tik naktį turiu tam laiko, be to, esu pelėda. Mėgstu piešti mandalas. Na, o svarbiausia – mano akvariumai ir orchidėjos. Šiuo metu orchidėjų turiu apie šešiasdešimt. Reikia nemažai padirbėti, kad jos vis žydėtų. Vasarą orchidėjos žydi ant palangių, na, o žiemą – namų žiemos sode. Apskritai nekenčiu skintų gėlių, nes man tai – numirusios gėlės. Mano vyras, draugai, gerbėjai tą žino ir orchidėjų man tiesiog pridovanoja. Šiuo metu turiu vieną orchidėją, kurią vadinu išprotėjusia. Ji žydi aštuonis mėnesius, paskui pusantro mėnesio ilsisi, ir vėl iš naujo pražysta, vėl žydi aštuonis mėnesius. Susišneku su ja kaip su žmogumi. Prieš du mėnesius ji turėjo jau peržydėti, bet aš laukiau į svečius iš užsienio atvykstančios sesers, taigi pabandžiau su orchidėja susitarti: „Būk gera, dar nemesk žiedų, noriu tave sesei parodyti.“ Ir susitarėme: žiedai nukrito tik sesei prieš išvykstant.
Na, ir vėl mistika. Jūs esate dar ir gera kulinarė. Ar virtuvėje irgi esama mistikos?
Štai su virtuve reikalai prastėja. Jau beveik metus mažai ką gaminu. Matyt, maisto gaminimas yra susijęs su pilnais namais. Dabar, kai vaikai išsibėgiojo, nebeliko jokio akstino gaminti. Mano anūkei – ketveri, bet jos jau nesužavėsi savo virtuve. Ją labiau traukia „McDonald's“.
Esate išlaikiusi puikią figūrą. Ar tai dėl to, kad kartkartėmis badaujate?
Taip, badauju, bet ne dėl lieknumo, o tam, kad išvalyčiau organizmą. Aišku, malonu, kai ir vienas kitas kilogramas nukrenta, bet svorio mažinimas – pats paskutinis dalykas, dirbant su savo organizmu. Ir šią vasarą badavau keturiolika dienų. Kai tik pajuntu nuovargį, nebenoriu rytais keltis iš lovos, suirztu nei iš šio, nei iš to, suprantu, kad organizmas apsinuodijęs, reikia jį valyti. Tuomet ir pabadauju, ir užsidarau vienumoje, su niekuo nesišneku. Taip pasitikrinu savo valią ir susigrąžinu prarastą energiją. Daugelis mano draugių taip elgiasi, už tai atrodo dešimčia metų jaunesnės už savo bendraamžes. Tie, kurie skundžiasi prasta sveikata, paprastai nieko nedaro, kad būtų sveikesni. Jei visus vakarus sėdi prie televizoriaus, kimšdami sumuštinius, nėra ko kaltinti. Dažnai žmonės skundžiasi, kad prastėja atmintis. Ir man prastėja, bet badavimu, sportu, pabuvimu tyloje, su niekuo nesikalbant, aš stiprinu atmintį. Su Gaudentu netingime lankytis sporto klube. Jei pritrūksta laiko, namie darome penkis Tibeto pratimus ir medituojame. Tai nuostabūs pratimai, padedantys nesenti, subalansuojantys organizmą. Gyvenu aktyvų gyvenimą, ir man tai patinka.
Žinau, kad jūsų darbo diena labai užimta, visada po ranka grafikas. Ar suderinsite būrėjos amatą ir darbą televizijoje?
Pataikėte paklausti, nes pastaruoju metu kaip tik pradėjau visiems skųstis, kad gyvenu nuosavame kalėjime. Viename kambaryje miegu, o kitame – dirbu. Žiemą būna ir taip, kad kelias savaites iš eilės neiškišu nosies. Ir dvidešimt metų jau šitaip. Pradėjau galvoti, kad nebegaliu, kad štai, tuoj kaip šampano kamštis iššausiu. O išsisprendė viskas savaime, kai mane pakvietė filmuotis. Šitas išėjimas man – malonus poilsis, manau, kad kiekvienai moteriai pakeisti aplinką naudinga. Visa tai turėtų suteikti naujų jėgų, energijos, atgaivos. O klientės... Tiesiog dabar jų mažiau registruoju.
Elvyra Žvirblienė
