Pokalbio metu moteris atskleidė, kaip gimė idėja pradėti verslą – Šventosios pakraštyje įsikūrusį šeimos restoraną „Birutės uostas“.
Verslo idėja
Pradėdama pokalbį, Birutė neslėpė, kad mintis apie veiklą, kuria galėtų užsiimti ateityje, jai kilo dar prieš maždaug 40 metų.
„Prieš gal 40 metų aš pagalvojau: na, gerai, mes dabar čia jaunos, koncertuojame, dar kažkaip esame reikalingos, bet ateis toks metas, kai reikės kažkuo užsiimti. Mano hobis – maisto gaminimas. Turiu tiek daug maisto gaminimo knygų – kokius 200 ar 300. Aš jas perku ir perku. Kaip liga jau čia“, – pasakojo ji.
Dabar jos šeimos restoranas „Birutės uostas“ skaičiuoja jau 19-uosius veiklos metus.
„Tai gimė prieš 19 metų ir nuo to laiko mes ten gyvename“, – šyptelėjo pašnekovė.
Nors B. Petrikytė labai mėgsta gaminti, šią vasarą ji neturėjo progos stoti prie puodų ir ruošti savo firminių cepelinų.
„Vasarą buvo koncertai, festivalis, kuris praėjo neblogai. Mes iš tiesų džiaugiamės, esame sveikos ir ko daugiau reikia norėti gyvenime?“ – klausė moteris.
B. Petrikytė pasakojo, kad nors cepelinai atrodo paprastai pagaminamas patiekalas, iš tiesų jų ruošimas reikalauja nemažai įgūdžių.
Moteris prisipažino ilgą laiką eksperimentavusi, kol atrado sau tinkamiausią receptą ir galėjo pradžiuginti savo gaminiais svečius: „Mes esame lietuviai, mėgstame tuos cepelinus. Pavyzdžiui, pastatykite kokias penkias šeimininkes, tai jos skirtingai padarys ir masę, ir mėsą arba kokius kitus įdarus – varškę, grybus ir t. t.
Aš tai pradėjau ir visą laiką bandžiau kažką naujo. Taip atrodo – kas čia yra tas cepelinas? Paprastai sulipdai ir įdedi. Bet iš tiesų jis irgi yra įnoringas, kartais išyra. Reikia labai mokėti nutaikyti tą masę. Kai aš jau viską nutaikiau, padariau, tada prasidėjo žmonių vaišinimas.“
Kalbėdama apie restorano verslą, B. Petrikytė atskleidė, kokio padavėjų klausimo ji nemėgsta ir kodėl, jos nuomone, jis gali pastatyti klientą į nepatogią padėtį.
„Aš esu prieš tai, kad padavėjas klaustų: „Ar skaniai jūs pavalgėte?“ Jei žmogus pavalgė labai skaniai, jis pasakys, kad pavalgė labai skaniai, labai ačiū. O jeigu aš, pavyzdžiui, pavalgysiu ir man bus neskanu, ką man dabar reikės pasakyti? Negalima taip sakyti žmogui: „Ar jūs skaniai pavalgėte?“ Man tai būtų kaip įžeidimas. Aš turiu sakyti: „Taip, ačiū, buvo labai skanu“, nors man nebuvo labai skanu“, – tikino ji.
Laikas su savimi ir laukiamas įvykis
B. Petrikytė taip pat papasakojo, kaip leidžia laisvalaikį, kai norisi pabūti su savimi, ir atskleidė, kokios ilgametės tradicijos šiemet pirmą kartą teko atsisakyti:
„Kai norisi pabūti su savimi, tuomet skaitau knygą, einu pasivaikščioti prie jūros. Ilgus metus mes su Andželika maudėmės jūroje ir žiemą – esame kojas susipjausčiusios į ledus ir t. t. Mes visą gyvenimą maudėmės jūroje, vat pirmą kartą šį sezoną mes nesimaudėme žiemą. Kuo daugiau metų turime, tuo daugiau visokių darbų daugėja. <...> Dabar gal kaip tik būtų galima jau mėgautis gyvenimu, o nėra kada. Aš mėgaujuosi tuo, ką duoda Visata, Dievas, esu tikintis žmogus. Bet aš neįsivaizduoju, kodėl nėra to laiko.“
Nors B. Petrikytės gyvenime darbų ir veiklos netrūksta, dainininkė tikina vis dar turinti daugybę neįgyvendintų minčių ir idėjų.
„Tūkstančiai minčių, idėjų dar neįgyvendintų. <...> Turėsime koncertų prieš Naujuosius metus, Rokas yra pakvietęs pas save į „Močiučių rezidenciją“. Šiais metais turėtume pasirodyti „Močiučių rezidencijoje“ per Naujuosius metus. Kažkokių didelių, grandiozinių planų nepuoselėju“, – kalbėjo Birutė.
Visas pokalbis – straipsnio viršuje.
