Rūta Klišytė VL žurnalistė
„Aš sužavėtas ir trapus / Palieku tavo uostą / Aš dalinu save perpus / Kartu su ašara per skruostą...“ Tai – žodžiai iš grupės „Biplan“ dainos „Amore“, kuri puikiai skamba keturiomis kalbomis – lietuvių rusų, gudų ir ukrainiečių. O ją atliekančio grupės lyderio Makso Melmano veiklą taikliai apibūdina veiksmažodis „dalytis“. Genialiai paprastos jo grupės dainos teikia vilties ne tik lietuviams. blokas
1995 m. susikūrusios grupės „Biplan“ pavadinimas reiškia dvisparnį lėktuvą, liaudyje dar vadinamą kukurūzniku. Jau po trejų metų skraidymo „Biplan“ albumas „Braškės“ buvo pripažintas geriausiu metų albumu, o dainos „Labas rytas“, „Ketvirtadienis“, „Nupiešiu“, „Londone“, „Tiktai ten“ buvo labiausiai pagedaujamos radijo stotyse. 1999 m. rusų kalba įrašyta daina „Labas rytas“ užkariavo ir rusiškas radijo stotis, Ukrainoje grupė išleido rusišką albumą „Blondinkam“. 2008 m. „Biplan“ buvo išrinkta metų geriausia roko grupe bei „grojamiausia“ Lietuvoje, o pernai ji vėl triumfavo M.A.M.A apdovanojimuose.
Aukštai iškelta kartelė
Maksai, jums – jau 36-eri, tačiau jūsų muzika vis dar tarsi 16-os: jauna, nuoširdi, šviesi, maksimalistinė. Klausydamasi jos, nejučia imu šypsotis ir niūniuoti pavymui. Iš kur semiatės tos neblėstančios šviesos ir kur paliekate šešėlius?
Jūsų žodžiai mums yra tikras komplimentas. Galiu tik pasakyti, kad sąmoningai nereguliuojame savo kūrybos, tik transliuojame tai, kas yra mūsų širdyse. Tai išeina tarsi savaime, tačiau vėliau įdedame ir sąmoningų pastangų, ir daug darbo. Kartais sugrojame sau naują dainą ir nusprendžiame, kad nepaleisime jos į laisvę, nes ji nesiekia mūsų išsikeltos kartelės.
Tačiau gyvenimas yra banguotas. „Biplan“ kartais išjungia motorą, nutyla, nebekoncertuoja... Bet ir vėl išmetame kokią nors naują gerą dainą – ir gauname apdovanojimą (šypsosi). Apdovanojimus priimame ne tik kaip padėką, bet ir kaip avansą, paskatinimą toliau dirbti. Tačiau optimistinei muzikai ar dainai lengva nuslysti į vestuvinį stilių ar bumčikus. Liūdnoms baladėms klausytojai atlaidesni, mat užjaučia jų autorių.
Negalvojame: „Štai kiti mano, kad visos mūsų dainos linksmos, tad sėdame ir parašome bent vieną liūdną...“ Mums svarbu kokybė. Geras dailininkas gali nutapyti paveikslą ir savo malonumui, bet nebūtinai rodys jį publikai. Jei jis tapo seniai ir darbas jam – gyvenimo prasmė, jis bus ypač reiklus sau. Ir mes taip pat: juk gyvename muzika ir iš muzikos.
Neseniai grįžote iš Ukrainos, kur dalyvavote gatvės muzikos dienose Kijeve. Dažniau kelionėms renkatės rytų kryptį?
Nepasakyčiau: koncertinė mūsų geografija yra plati. Daug koncertavome Europoje, tačiau Londone, tiesa, dar ne: galbūt todėl ir esame originalūs. Tačiau galime pasigirti 1993 m. dainavę Kosove. Ten jau nebuvo taip karšta karo prasme, tačiau bombardavimai dar nebuvo liovęsi. Tad festivalis buvo surengtas ne vienai ar kitai politinei jėgai, o taikai palaikyti, O kitais metais koncertavome Albanijoje, Tiranoje, kur mus pakvietė Kosovo festivalio rengėjai.
Pagarba kaimynų tautoms
Originalūs esate ir tuo, kad nesiveržiate dainuoti angliškai, kaip kiti lietuviai, o ukrainietiškai, net gudiškai. Kodėl?
Iš pagarbos šioms tautoms, palaikydami jų kultūrą. Su Ukraina draugaujame jau seniai, koncertuoti ten lankėmės gal jau 10 kartų. Pirmąkart apsilankėme ten prieš 10 metų ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjome Kijevą: tai nuostabus, labai europietiškas didmiestis.
Gal tai – ir kraujo šauksmas?
Galbūt. Turiu ketvirtadalį ukrainietiško kraujo, taip pat ir „Biplan“ narys Olegas. Ukrainoje susiradome daug draugų, tad tie koncertai Maidane nėra atsitiktiniai. Žinoma, pernai gruodį galėjome ir nevažiuoti į Kijevą, o stebėti įvykius Maidane per televizorių, tačiau netrukus jau sėdėjome lėktuve... Negalėjome nevykti, mums patiems tai buvo svarbu, kad mūsų sąžinė prieš bičiulius būtų rami. Žinoma, tuomet ten buvo tik žiedeliai palyginti su tuo, kas dabar vyksta Rytų Ukrainoje.
Kokį įspūdį jums paliko Ukraina? Kodėl Oranžinė revoliucija, nepriklausomybės metai neatnešė šaliai teigiamų permainų?
Pasakysiu šiurkščiai: ši šalis yra labai didelė, turtinga, joje yra ką vogti, ir vagys ten stambesni. Vien Kijeve gyventojų yra daugiau nei visoje Lietuvoje. Ir žmonės ten įvairiuose regionuose labai skirtingi.
Jaukiame vieno kambario butuke susitvarkysi kur kas lengviau ir greičiau nei trijų aukštų name užmiestyje, kur dar ir kiemas yra, ir ūkinių pastatų... Lietuva susitvarkė palyginti greitai, o Ukraina užtruko.
Pirmiausia tvarka turi atsirasti žmonių galvose. Nenoriu politikuoti, juolab kad nesu buvęs Rytų Ukrainoje, tačiau, regis, kai kurie žmonės ten mąsto šitaip: „Gyvensime Rusijoje ir keiksime Rusijos Dūmą“ arba „Gyvensime Ukrainoje ir keiksime Radą.“ Tai abejingi žmonės, sovietmečiu įpratę, kad kiti už juos galvotų. Jie neturi idėjų, svajonių. Maidano įvykiai tokiems galbūt yra spyris į užpakalį, o jie nenori nieko keisti.
Tačiau tai, kas vyksta Ukrainos rytuose, yra baisu. Matėme karo padarinius Kosove ir kai atvykę į Ukrainą girdime, kad viemas mūsų pažįstamas sudegė, o kitą užmušė, tai yra nesuvokiama. Dauguma ukrainiečių trokšta taikiai gražiai gyventi ir jaučiasi pajėgūs jį susikurti. Tos mūsų dainos Maidane ir buvo skirtos jų dvasiai palaikyti. Nepažįstami žmonės veržėsi prie mūsų apkabinti ir padėkoti, kad esame kartu su jais. Nenuostabu: juk „Amore“ dainavote ukrainietiškai?
Taip, ši daina jau prieš metus buvo išversta jaunos ukrainiečių poetės Midnos. Jos pseudonimas – Varinė. O pas mus yra folkroko grupė „Žalvarinis“! Su kieta ukrainiečių tauta nuo seno turime daug bendra. Tačiau „Biplan“ dainose nėra politikos, valdžios kritikos, kaip, tarkime, Igorio Ševčiuko iš grupės DDT, kuriam draudžiama koncertuoti daugelyje Rusijos miestų.
Politinės, socialinės temos negvildenamos mūsų kūryboje. Muzikantai, manau, neturėtų politikuoti. Tačiau viena nauja mūsų daina gimė iš to, ką gruodį matėme Maidane.
Nepasipūtęs europietis
Bet ar dainavimas ukrainietiškai neišreiškia jūsų pilietinės pozicijos? O štai dainuoti angliškai –ne pozicija, o nauda ir prestižas!
Toks prestižas mums nerūpi. Nors patikinsiu, kad Baltarusijoje dabar yra prestižiška kalbėti baltarusiškai, ypač tarp jaunimo. O juk toje šalyje masiškai kalbama rusiškai, visi ten šią kalba supranta.
Sovietmečiu Minske per tris mėnesius taip ir neišgirdau gudų kalbos. Nejau šie reikalai ten taip pasikeitė? Taip, tapo madinga leisti vaikus į tautinę mokyklą. Jei kalbi baltarusiškai, vadinasi, esi šiuolaikiškas žmogus. Baltarusiją „atradome“, kai kartais tekdavo į Ukrainą vykti automobiliu, susiradome ten gerų draugų. Apmaudu yra kita: nuo Vilniaus iki Minsko yra 180 km, tačiau nuvykti į Baltarusijos sostinę keblu dėl kieto vizų režimo. O juk šviesus baltarusių jaunimas mielai važiuotų į Vilnių, ir ne į „Akropolį“ ar Gariūnus veržtųsi, o pasivaikščioti po senamiestį, nueiti teatrą, koncertą. Jaunimas ten geidžia laisvės. Laba populiari, tačiau tėvynėje uždrausta baltarusių grupė „Liapis Trubeckoj“, kurianti baltarusių kalba, Vilniaus „ Siemens“ arenoje neseniai surinko net 13 tūkst. žmonių. Dauguma jų atvyko iš Baltarusijos, nepaisydami sunkumų.
Dainuodami baltarusiškai, palaikome kaimynų tautinę savimomę, valstybingumą. Juk gali būti tikras europietis, tačiau neriesti nosies prieš kaimynus, kurie nėra Europos Sąjungoje, gražiai sutarti su jais, draugauti. Daina baltarusių kalba – tai palaikymo gestas šios šalies kalbai, kultūrai. Patys baltarusiai siūlė mums dainos vertimus, kai surengėme konkursą dėl „Amore“, pateikę jos žodžius rusų ir lietuvių kalbomis. Po to kvietėmės į pagalbą ir baltarusių kalbos žinovus, taigi literatūrinis vertimas išėjo tikrai kokybiškas. Kas gi sukūrė šią dainą, taip neįtikėtinai plačiai pasklidusią? Ją pamėgo ir rusai. Tai bendra „Biplan“ kūryba. O į rusų kalbą aš pats ją išverčiau.
Mamos maitintas muzika
Puikus vertimas. Gal esate poliglotas?
Ne, esu vilnietis. Man rusų kalba nėra svetima, su tėveliais bendrauju rusiškai. Gerai kalbu lietuviškai, susikalbu lenkiškai, angliškai, vokiškai. Mano žmona Eva kilusi iš Vokietijos, taigi dukrelė Amelie – pusiau vokietaitė.
Daug laiko praleidžiu ir Vokietijoje su šeima, ten gyvena žmonos artimieji. Tėvystė man suteikė gražiausių jausmų nuo pat dukrelės gimimo. Skiriu jai visą savo laisvalaikį.
Kaip 36-erių vyras, Maksai, atrodote sveikai ir jaunai. Nevartojote jokių svaigalų?
Nuo 15 metų svaiginuosi muzika (juokiasi). Klasikine muzika mama maitino nuo mažumės. Ne, mano mama – ne muzikantė, o dailininkė. Pirmą gitarą tėvai man nupirko, kai buvau vos penkerių. Mūsų namuose skambėdavo „The Beatles“, „Pink Floyd“, rusų bardų dainos. Nenuostabu, kad tapau melomanu. Jūsų pavardėje, matyt, tai užkoduota. O kaip jums, tarkime, Olego Gazmanovo kūryba? To Putinui artimo dainininko, dėl kurio koncerto Vilniuje ne taip seniai kilo pasipiktinimo banga?
O.Gazmanovo muzika man neįdomi, jo dainos manęs nepraturtina. Į jo koncertą neičiau, tačiau kitiems – nedrausčiau. Gyvename demokratinėje šalyje, žmonės partys turi apsispręsti. Bet kokie mėginimai drausti vienų ar kitų muzikantų koncertus, manau, neteisingi. Prievarta, draudimais žmonių sąmonės nepakeisi. Rusijoje tai patyrėme savo kailiu. Dėl to, kad dainavome Kijevo Maidane, tapome nepageidaujami festivalyje Sankt-Peterburge, nors patys jo rengėjai dėl to labai apgailestavo.
O ar jums, Maksai, artima liaudies muzika?
Taip, ir tokios klausaisi. Bet „Anzelmutės“, tos pusiau liaudiškos dainos, prisiminti nenorėčiau. Negaliu ja didžiuotis, tai – ne mūsų kūrybos, o dailininko Skačkausko daina, ir mums nepriklauso. Ketinome tik pajuokauti ją padainuodami, mat aranžavome ją per pusvalandį. Tačiau „Anzelmutė“ ėmė ir iššovė taip, kad negalėjome to sustabdyti. Vis dėlto ši daina atnešė mus ir gerų, ir prastų dalykų.
Turbūt kalbate apie jos kelionę po užstales? Ir geros dainos gali būti nuvalkiojamos bei išnaudotos politikų, kaip nutiko su „Anzelmute“.
Man pačiam dėl to nesmagu. Ne, ši daina – ne apie mane, aš nepatyriau tokios meilės aritmetikos... Ši daina biplanams nepriklauso. Tačiau iki spalio mėnesio, iki pat savo gimtadienio, galiu visiškai legaliai dainuoti: „Tau – šešiolika, man – 36“( juokiasi).
