Kalbėdama apie baleto šokėjo karjeros trukmę Lietuvoje, Kristina pabrėžia, kad tai – griežtai reglamentuotas ir fiziškai alinantis kelias.
„Mes Lietuvoje turime labai tikslų įstatymą – 18 metų atšokame valstybei. Ne su pertraukom, ne su kažkokiais „pailsėjimais“, o realiai 18 metų atiduodame pilną širdį, pilną jaunystę, sveikatą, viską kaip tarnybą valstybei. Po to išeiname į rentą – tai nėra pensija“, – sako ji.
Pasak balerinos, akademinė scena reikalauja aukščiausio profesinio lygio, o žmogaus kūnas tiesiog nėra sutvertas šokti tokiu tempu visą gyvenimą. Maždaug nuo 35-erių sveikata pradeda silpti, todėl natūraliai atsiranda poreikis užleisti vietą jaunesniems.
Kristina neslepia – ne visi vaidmenys buvo mieli ar lengvi. Kai kurie reikalavo peržengti ne tik fizines, bet ir moralines ribas.
„Sunkiausi vaidmenys būdavo tie, kuriuos kuriant supranti, kad reikės perlipt labai daug savo moralinių vertybių. Tu žinai, kad kiekvieną kartą grįžtant prie to vaidmens teks kankintis fiziškai, kad vėl įeitum į reikiamą formą“, – atvirauja ji.
Vienas sudėtingiausių vaidmenų – įsimylėjusios merginos šokis spektaklyje „Skinu raudoną rožę“.
„Man buvo 21-eri ir aš niekada gyvenime nebuvau įsimylėjusi. Režisierius man sakė: „Aš tavimi netikiu“, todėl turėjau žiūrėti filmus, analizuoti kitų žmonių elgesį, kad parodyčiau meilę, kurios pati nebuvau patyrusi“, – prisimena balerina.
Scena dar lieka, bet pedagogika vis labiau įsitvirtina
Nors Kristina vis dažniau matoma pedagogės vaidmenyje, ji pabrėžia, kad šiandien jos gyvenime dar egzistuoja balansas. Scena iš jos kasdienybės nėra dingusi. Pasak baleto solistės, tai – pereinamasis laikotarpis, kai abu pasauliai egzistuoja greta.
„Dar tikrai šoku spektakliuose, lipu į sceną, laukia nauji pastatymai. Tačiau mano gyvenime vis daugiau ir daugiau įsilieja pedagogika. Šiandien tai yra pusė per pusę – pusę laiko dar esu scenoje, pusę laiko jau esu mokytoja.“
Pedagoginis darbas Kristinai svarbus ne tik kaip veikla, bet ir kaip galimybė perduoti tai, kas sukaupta per daugelį metų.
Kelias į baletą prasidėjo Palangoje
Kristinos kelias į baletą prasidėjo dar vaikystėje, gyvenant Palangoje. Nors daugelis galėtų manyti, kad pirmą impulsą suteikė per televiziją rodomas „Gulbių ežeras“, pati balerina sako, kad tikroji įkvėpimo istorija buvo visai kita.
„Galėčiau sakyti, kad tais laikais mane labai žavėjo „Gulbių ežeras“, bet tai būtų netiesa. Iš tiesų labiausiai susižavėjau viena kaimynės dukra – ji man buvo tiesiog labai graži. Paklausiau močiutės, kas ji tokia, o ši pasakė, kad ji Vilniuje šoka baletą. Ir man viskas buvo aišku – aš būsiu kaip ji, važiuosiu į Vilnių ir šoksiu“, – prisimena Kristina.
Tuo metu mergaitei buvo vos šešeri ar septyneri metai. Netrukus aplinkiniai pastebėjo jos fizinius duomenis ir polinkį judesiui.
„Per draugės močiutę mane patikrino jos pažįstama ir pasakė: „Šita mergaitė gali šokti.“ Man tada buvo aštuoneri. Tai buvo antras patvirtinimas, o dešimties jau važiavome į Vilnių laikyti stojamųjų“, – pasakoja ji.
Kristina pabrėžia, kad iki dešimties metų jokio tiesioginio sąlyčio su baletu ji neturėjo, tačiau mitus apie „vėlai pradėjusius ir sužibėjusius“ baleto šokėjus vadina klaidinančiais.
„Jeigu girdite pasakas, kad kažkas pradėjo baletą keturiolikos ar penkiolikos ir tapo garsus – tai yra paistalai. Neįmanoma iš niekur, visiškai nejudėjus ir nesportavus, staiga sužibėti. Visi ateiname iš kažkokios fizinės veiklos – kūnas turi turėti raumenyną, paruošimą“, – aiškina balerina.
Anot jos, stojamieji į baletą taip pat turi savo specifiką – svarbu ne tai, kiek moki šokti, o fiziniai duomenys.
„Stojamuosiuose mums šokti reikia labai mažai. Mes priimami pagal tai, kaip atrodome – pagal tam tikrą matematiką, formulę. Tai tokia buvo mano pradžia“, – sako Kristina.
Kelionės, kuriose pasaulio taip ir nepamatei
Baleto šokėjos karjera Kristinai atvėrė daugybę pasaulio scenų, tačiau paradoksalu – dauguma šalių liko nepažintos. Kelionės dažnai reiškė ne pažinimą, o darbą. Pasak jos, gastrolių tempas buvo toks intensyvus, kad laiko pamatyti šalį tiesiog nebelikdavo.
„Labai daug šalių esu aplankiusi taip, kad jų realiai nemačiau. Naktį atvyksti, įvyksta pasirodymas ir vėl keliauji toliau. Vėliau, kai grįžti jau savo lėšomis, supranti, kad tu ten iš tikrųjų niekada nebuvai“, – sako Kristina.
Vis dėlto balerina pabrėžia, kad kiekviena kelionė paliko savo pėdsaką – ne kaip turistinė patirtis, o kaip profesinė ir asmeninė investicija.
„Jeigu aš turiu galimybę keliauti, aš būtinai kažką iš tos kelionės parsivešiu. Ne magnetuką ar atviruką, o žinias, kurios papildys mane ir kurias galėsiu perduoti kitiems“, – teigia ji.
Kalbėdama apie šalis, kuriose baleto populiarumas galėtų nustebinti, Kristina išskiria Kiniją.
„Iš savo perspektyvos galėčiau įvertinti, kad dirbau Kinijoje. Tačiau sakyti, kad Kinijoje baletas nepopuliarus, negalėčiau, nors tais metais dar tebuvo tik šešios profesionalios baleto trupės“, – pasakoja baleto solistė.
Anot jos, tokiai milžiniškai šaliai tai jau savaime buvo išskirtinis faktas, o šiandien situacija dar labiau pasikeitusi.
„Dabar stebiu savo buvusių kolegų darbus – visi turi studijas, o susidomėjimas ten yra realiai milijoninis, jeigu ne milijardinis“, – sako Kristina.
Psichologinė kaina
Paklausta, ar baleto šokėjai, perėję tokį sudėtingą kelią, tampa psichologiškai itin stiprūs, Kristina sutinka – fizinis skausmas šioje profesijoje seniai tapo norma, tačiau šiandien didžiausi iššūkiai slypi kitur.
„Kraujuojantys pirštai puantose – tai nieko tokio. Mes jau esame prie to pripratę. Ištisos kartos per tai praėjo. Kaip man labai patinka frazė: „Baletas neatsirado vakar.“ Tai yra ištisos kartos patirties, žinių, darbo“, – sako baleto solistė.
Anot jos, nors fiziniai išbandymai balete žinomi jau šimtmečius, šiuolaikiniai iššūkiai keičiasi ir tampa vis labiau psichologiniai.
„Mes nesame kažkokie pionieriai, kurie čia eksperimentuoja. Tačiau gyvename naujais laikais, kurie turi naujus iššūkius – ir jie šiandien yra labiau psichologiniai. Didelė konkurencija yra ne tik tarp baleto šokėjų, bet apskritai tarp šokėjų ir tarp žmonių“, – pastebi Kristina.
Ji atkreipia dėmesį, kad šokio pasaulis šiandien gerokai platesnis nei anksčiau – atsirado daugybė stilių, kolektyvų ir galimybių, todėl ribos tarp žanrų nyksta.
„Turime tiek daug skirtingų šokio stilių, tiek daug kolektyvų, tiek daug galimybių išvažiuoti, pasirodyti, pasigalinėti, kad tos takoskyros, kurios buvo anksčiau, praktiškai nebeliko. Mes visi esame priversti būti universalūs – išmanyti viską“, – sako ji.
Kalbėdama apie klasikinį baletą, Kristina atvirai pripažįsta – tikroji klasika šiandien nyksta.
„Jeigu kalbame apie tikrąją klasikinę klasiką – ji yra mirštantis reikalas. Deja. Bet tai natūralu: laikai keičiasi, visi ieško naujovių, būdų pritraukti žiūrovų. Vis mažiau teatrų turi klasikinį repertuarą – dominuoja neoklasikinis, šiuolaikinis baletas, eksperimentiniai žanrai“, – teigia balerina.
Šie pokyčiai palietė ir jos pačios kūrybinį kelią – klasikinio baleto repertuare liko tik fragmentai.
„Mano repertuare klasikinio baleto liko trupinytis. Dabar tai daugiausia šiuolaikiniai šokio spektakliai. Visai neseniai teko šokti visiškai šiuolaikinį – tai man buvo labai sunku. Atsiranda džiazo, pop elementų, ir šiandien mes turime gebėti viską“, – pasakoja Kristina.
Vis dėlto kalbėdama apie baleto svajonę, ji pripažįsta, kad ji vis dar gimsta vaikystėje – nors ir kitokiame kontekste nei anksčiau.
„Mūsų laikais buvo tik dvi svajonės – tapti balerina arba kosmonautu. Daugiau nebuvo. Šiandien matau įvairių tendencijų: yra mergaičių, kurios pačios labai nori šokti, bet yra ir tokių, kur labiau nori mamos“, – sako ji.
Kristina pabrėžia, kad baletas neturėtų būti suvokiamas tik kaip profesionalų uždaras pasaulis.
„Žmonės dažnai kalba apie baletą, turėdami omenyje profesionalus. Bet tikrasis baletas yra šokio žanras, kuris egzistuoja ir pramoginiame lygmenyje – sau, savo širdžiai, savo meditacijai. Jį gali šokti visi, nepaisant amžiaus, lyties ar galimybių. Profesionalus palikime profesionalams, o džiaukimės galimybe šokti patys“, – sako ji.
Tai Kristina ypač ryškiai pajuto lankydamasi baleto pamokose Paryžiuje.
„Ten vyksta atviros pamokos buvusiems profesionalams, ir kartais ateina žmonės, kuriems virš 70 metų – vyrai ir moterys. Jie nėra buvę profesionalai, bet jie norėjo tokiais būti. Ir kad ir kaip jiems gaunasi, jie šoka, jiems smagu. Tai ir yra baleto esmė“, – apibendrina ji.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
