Austėja Landsbergienė – apie naujus pasiekimus ir karatė diržą: iš pradžių negalėjo padaryti nei vieno atsispaudimo

Meilę mokyklai ir švietimui reiškianti edukologė, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė visai neseniai išbandė save sporte. Moteris apsigynė mėlyną karatė diržą ir papasakojo apie savo meilę rugsėjo 1-ajai.

„Žinių radijo“ laidoje „Visi savi“ pas Kristiną Savickytę apsilankiusi A. Landsbergienė atskleidžia, kad šiemet mokslo metų pradžia jai buvo dviguba šventė – atšventė ne tik mokslo ir žinių dieną, bet ir savo 44-ąjį gimtadienį. Moteris sako, kad būdama maža labai mėgdavo mokslo metų pradžią.

„Šiemet taip įvyko, kad mano gimtadienis sutapo su mokslo metų pradžia mūsų mokykloje, tad buvo labai intensyvi, aktyvi diena. Galų gale, po vasaros į mokyklą susirinko vaikai, o tai – didis džiaugsmas, nes mokykla be vaikų – tai tiesiog eilinis pastatas.

Pati vaikystėje nepaprastai džiaugdavausi rugsėjo 1-ąja – buvau iš tų vaikų, kurie labai anksti atsikelia ir tėvus ragina eiti į mokyklą (juokiasi).

Ir paauglystėje nelabai kas pasikeitė – į mokyklą ateidavau viena pirmųjų. Taigi ta meilė mokyklai niekur nedingo, tad ir sutikti gimtadienį joje ir tarp vaikų bei mokytojų – geriausia dovana!“, – šypsosi ji.

Edukologė su karatė diržu

Galbūt kam atrodys keista, kad švietime sužibėjusi moteris bei socialinių mokslų daktaro laipsnį turinti asmenybė išbandė sportą, o tuo labiau karatė. Moteris atskleidžia, kad tik 40 metų ji pradėjo šią veiklą ir iš pradžių buvo gan sunku.

„Kai aš pradėjau sportuoti, negalėjau padaryti nei vieno atsispaudimo. Kai su trenere pradėjome, galėjau padaryti tik porą nuo kelių ir visad galvodavau: „oho, kiek mažai“. (juokiasi)

Aš neturėjau tikslo padaryti daug atsispaudimų, bet žinojau, kad reikės, nes egzaminams yra tam tikri normatyvai. Egzamino metu pradėjau daryti, ir jau net pamečiau skaičių bedarydama, nes susikaupusi galvojau, kaip aš čia grįžusi namo pasakysiu vaikams, kad neišlaikiau egzamino.

Pratimai buvo labai sunkūs, ir krūvis buvo nežmoniškas, o egzaminuotojas labai rimtai žiūrėjo į savo darbą, tai aš net galvojau, kaip čia reikės grįžti namo taip pavargus“, – Žinių radijui pasakoja ji.

Vis dėlto egzaminą ji išlaikė ir apsigynė mėlyną karatė diržą. A. Landsbergienė mano, kad žmogus ribų neturi – viskas padaroma darant.

„Aš apskritai labai tikiu, kad viskas yra padaroma darymo būdu. Čia tokie paprasti dėsniai – tu pastumi kamuoliuką ir jis rieda ir jei kažką pradedi daryti, tai tie darbai ir pasidaro. Dažniausiai niekas neįvyksta dėl to, kad galvojame, ar planuojame, kaip tai darysime, bet iš tiesų net nepradedame daryti.

Dažnai nestumtelime savęs, ar to metaforiško, simbolinio kamuoliuko. Aš labai tikiu tuo, kad reikia tik pakankamai norėti ir jei nėra esminių trukdžių, tai mes kiekvienas galime bet ką padaryti.

REKLAMA

Pasaulyje yra begalė žmonių, kurie rodo pavyzdį, ir nors mes neįsivaizduojame, kad jie galėtų kažką padaryti, jie ima ir įrodo kitaip.“

„Esu iš tų, kur nelabai pagaili savo vaikų“

Moteris atskleidžia, kad dėl vaikų dažnai jaučia nerimą. Ypač jei ištinka bėda, dažnai norisi pulti į paniką ir lėkti gelbėti vaiko. A. Landsbergienė sako, kad ji – viena iš mamų, kurios išdegusios akis skuba gelbėti vaiko bėdoje.

„Esu iš tų, kuri nelabai pagaili savo vaikų (juokiasi). Aišku, minčių lygyje tai aš bėgu gelbėti, jei bėda iškyla. Dabar yra nauji tyrimai padaryti, kad jei mus užplūsta emocija, mes per 9 sekundes galime ją racionalizuoti.

Ir kai jį racionalizuojame, galime priimti sprendimą, kaip mes iš tiesų elgsimės. Nes emocija tiesiog yra ir mes negalime neigti jos egzistavimo. Tačiau tai, kaip mes elgiamės mes galime kontroliuoti. Elgesį mes kontroliuojame.

Jei mes sugebame per trumpą laiką, tas 9 sekundes pagauti emociją, ją atpažinti ir sąmoningai pasirinkti, kaip mes elgsimės, tada mes priimame geresnius sprendimus“, – teigia ji.

Kaip priimti geresnius sprendimus? Moteris ir čia turi atsakymą – bandyti įvairiausius atidos, kvėpavimo pratimus, kurie padėtų geriau susitelkti.

„Man pačiai padeda žinios, sąmoningumo, ar kitaip vadinamos atidos praktikos. Mes dabar jų net mokykloje pradėjome mokyti.

Aš kai buvau Japonijoje, porą savaičių gyvenau vienuolyne ir ten vienas vienuolis mokė atidos praktikų, būtent tokių, kurias galima būtų perkelti į švietimo organizacijas. Su grupele šeštokų bandėme šias praktikas, nes ten daugiausia buvo kvėpavimo pratimai.

Man sykį mergaitė yra pasakiusi, kad prieš lipant ant scenos ji labai bijojo minios, bet prieš tai ji paėjėjo į šoną ir padarė keletą kvėpavimo pratimų. Ji konkursą laimėjo ir sakė, kad daugiau nebesijaudino lipdama ant scenos“, – džiaugiasi pašnekovė.

Visą pokalbį su Austėja Landsbergiene galite išgirsti „Žinių radijo“ laidoje „Visi savi“:


Rašyti komentarą...
n
nuo
2021-09-11 00:18:23
Pranešti apie netinkamą komentarą
minios neapsigynsi,kam tas dirzas
Atsakyti
-2

V
Virgus
2021-09-10 22:54:49
Pranešti apie netinkamą komentarą
Du bjauriukai.
Atsakyti
-3

M
M
2021-09-11 07:55:58
Pranešti apie netinkamą komentarą
Visur jau lendam,kai sklypą perki uz 1 eurą,tai puiku,ir kai valstybe finansuoja mokyklas,galima ir klesteti,nepades tas dirzas.
Atsakyti
-3

SKAITYTI KOMENTARUS (35)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų