– Ar į tą garsiąją artimųjų sodybą Varėnoje važiuoji?
– Aha. Į tą garsiąją. Važiuojame sau dviese...
– Dviese? Smalsu, su kuo?
– Su kuo? (Artistiškai pakartoja klausimą.) Su labai geru draugu – Gyčiu Ivanausku. (Greta pasigirsta kažkieno balsas.) Jis sako: „Su nauja meile.“
– Patikslinkime „naują meilę“. Su šokėju, choreografu? Nes atsiras kitas Gytis Ivanauskas ir teigs, kad jis – Jazzu meilė.
– Su tuo pačiu. (Kvatoja.) Mes – mėgėjai atsipūsti pas mane sodyboje, pavakarieniauti. Gaminsiu firminius kotletukus, eisime prie ežero.
– Žinau ne tik apie sodybą, bet ir apie kulinarinius tavo sugebėjimus. Kai mesi muziką, atidarysi trijų „Michelin“ žvaigždučių restoranėlį?
– Tikrai niekada gyvenime nemesiu muzikos. Tikiuosi ir ji – manęs. Kai padarysiu didelę karjerą, kokiame nors Prancūzijos kaimelyje atidarysiu restoranėlį.
– Beje, kai esi pervargusi, gal geriau pailsėti vienai? Ar Gytis – pakrovėjas?
– Jis – kaip antroji širdelės pusė, gerai su juo pailsiu. Geri koncertai, kai pagroju ir dar noriu. Dabar dar laukia savaitgalis Klaipėdoje, po to – Londonas. Dar vėliau – vėl Vilnius, paskui Rusija. Turbūt nesustos šis maratonas.
– Palauk, palauk, ar ne dejones girdžiu?
– Ne. To ir norėjau. Suprantu, kad jau nebus poilsio, kokio noriu. Bet tai – mano kelias.
– Galėtum pasakyti labiausiai įkyrėjusių klausimų trejetuką?
– Pirmas: kaip kyla inspiracija. Antras: iš kur atsirado Jazzu. O trečias – su kuo aš miegu.
– Hm... Būsime kuklūs – užteks vieno. Tebūnie – trečio...
– Miegu dažniausiai... (Kvatojasi.)
– Ne, pajuokavome, gali nesakyti...
– ... apsikabinusi savo sąsiuvinį.
– Išties norėjau paklausti, ko dar neklausė?
– Man patinka interviu, kai pavyksta iš manęs ištraukti sielos dalelę. Nežinau, ko neklausė, bet įrašysiu tai į ketvirtą savo nemėgstamiausių klausimų sąrašą. (Juokiasi.) Man patinka nekvaili klausimai.
– Turbūt girdėjai Konfucijaus posakį, kad nėra kvailų klausimų, yra tik kvaili atsakymai.
– Jei taip yra, tada tyliu.
– Ar tau ką nors reiškia Kauno „Žalgirio“ arenoje per M.A.M.A. apdovanojimus gautas Metų atlikėjos, prieš porą metų – MTV Baltijos šalių geriausios dainininkės titulas?
– Didžiausias įvertinimas – pilnos salės, publika, kuri myli mano muziką. Apdovanojimai – mažos stotelės, įrodymas, kad neblogai dainuoju. Žinoma, tai paglosto savimeilę. Bet jie nieko nepakeis.
– Argi? Pernelyg dažnai glostant savimeilę galima išpuikti.
– Aš paprasta. Man puikybė negresia. (Sako nuoširdžiai, bet išgirdusi Gyčio repliką juokiasi.) Negresia, jis sako, nes daugiau išpuikti neįmanoma.
– Dabar pakartotum kadaise sakytą frazę, kad būsi ne iš tų, kurios nekalba apie savo asmeninį gyvenimą?
– Šiek tiek pasimokiau. Bet tai – neišvengiama. Patinka kalbėtis ne tik apie muziką, bet ir apie kulinariją, širdies reikalus. Kalbėsiu apie asmeninį gyvenimą tol, kol man atrodys, kad mano klausytojams tai įdomu.
– Turbūt penktas nemėgstamiausias klausimas: ko pati paklaustum Jazzu?
– Mėgstu savianalizę ir sau užduoti klausimus. Žinoma, ne iki išprotėjimo. Bet reikia save pažinti. (Vėl kvatojasi, išgirdusi Gyčio repliką.)
– Užteks kvatotis, prašome kalbėti rimtai, nes skaitytojai pamanys, kad bendraujame ko nors vartoję.
– Ne, Jazzu negirta, ji tik neišsimiegojusi. Esu emocingas žmogus.
– Koks paskutinis įrašas emocingosios Justės dienoraštyje ar savianalizėje?
– Dienoraštį baigiau rašyti, kai man buvo 12 metų. Jeigu nori mane pažinti – klausykis tekstų. Svarbiausi pastarieji įvykiai – kontraktai su švedais. Gavau pasiūlymą iš Niujorko, po mėnesio vykstu į Švediją įrašyti solinio albumo.
– Nuoširdžiai džiaugiamės sėkme. O dar tavo minėtieji gražuoliukai švedai...
– Jie mandagūs, galantiški, nuostabūs ir gražūs. Gyvenimas verda, maloni aplinka. Kilo minčių pakeisti gyvenimo vietą: po penkerių metų Londone per ilgai užsibuvau Lietuvoje, todėl galvoju apie emigraciją.
– Rimtai? Kur?
– Nesu pririšta, turiu kontraktų. Gal tai bus trumpalaikė emigracija: gal porą mėnesių Briuselyje, gal – Stokholme.
– Kalba nepastovus žmogus.
– Taip. Esu nepastovi. Pasaulietė, kosmopolitė. Kalbu apie namų sąvoką. Širdyje esu labai pastovi.
– Bet... Kaip čia delikačiau... Kalbėta ne apie vienas tavo skyrybas...
– Esu dar labai jauna, bet širdyje esu pastovi. Tiesa, apie širdį – ne šį kartą.
– Balandžio 23-iąją sukaks...
– ...24. Jaučiuosi labai sena. Ir kuo vyresnė, tuo greičiau bėga laikas, o man – labai baisu.
– Tik ką minėjai, kad esi labai jauna, o dabar...
– Esu jauna ir labai graži. (Juokiasi.) Sena jaučiuosi pagalvojusi apie karjerą. Kiek daug, sulaukusios vos 21 metų, pasiekė mano mylimos dainininkės, tarkim, Adelė! Gal man koją pakišo tai, kad gimiau ne Niujorke?
– Kalbame porą dienų po kovo 11-osios. Tau ką nors reiškia ši data?
– Kai kurie smerkia, kad visur lakstau. Na, rūpi man Lietuva, rūpi! Čia koncertuoju, praleidžiu daug laiko, čia gerai jaučiuosi, čia šiltesni santykiai. Banalu, bet mano namai yra ten, kur mylimi žmonės.
– Bet tau, kosmopolitei, širdies neskaudėtų, jei nebūtų Lietuvos?
– Negaliu atsakyti, kas būtų, jeigu būtų. Bet aš myliu vietą, kur gimiau. Mano namai – pasaulis, o šiuo metu – lėktuvas.
– Skubi gyventi? Sako, tokie žmonės gyvena trumpai.
– Geriau trumpai ir efektingai nei ilgai ir nuobodžiai.
– Ilgai – nereiškia nuobodžiai... Vis dar daug laiškų iš gerbėjų sulauki? Koks įdomiausias buvo šiandien?
– Nespėjau perskaityti. Stengiuosi visiems atsakyti, nors kartais nežinau ką. Pavyzdžiui, kai parašo, kad visą gyvenimą norėjo dainuoti. Ką man atsakyti? Na, dainuok! Būna ir įdomių – poetiškų, prisitaikančių prie mano stiliaus ir pakeliančių nuotaiką.
– Originalius kvietimus susitikti priimi? Tarkime, atjotų su kupranugariu ir įteiktų tau pienę?
– Viskas turėtų įvykti natūraliai, nors kelis kartus ėjau arbatos...
– ... ir papietauti.
– Aha. Susitikdama su žmogumi turiu ir aš gerai jaustis, ir jis, būdamas su manimi. Noriu žmogų jausti be jokių klišių. Tai labai svarbu.
– Vis dar tiki, kad galima suderinti didelę karjerą ir asmeninį gyvenimą?
– Tikiu. Karjerai įtakos gali turėti asmeninis gyvenimas. Man meilė svarbu. Mano dainos – apie meilę, santykius ir tai yra labai arti. Žmogus, žinoma, turi gerbti ir pateisinti mano pasirinkimą. Kitkas – labai lengva.
– Sakoma, trys dalykai niekada negrįžta: laikas, žodis ir galimybė. Ką galėtum iš tos trijulės išskirti, kas, deja, jau negrįš?
– Niekada nieko nesigailiu. Praeina koks nors etapas – pagalvoju, gal reikėjo elgtis kitaip. Bet suprantu, kad esu laiminga. Jei kitaip ką nors daryčiau, to nepasiekčiau.
– Tai, kas negrįžta, uždarai į seifą ir raktą išmeti į jūrą?
– Aš nelinkusi užrakinti to seifo. Emocijas išleidžiu į pasaulį. Ir šiandien pramerku akis – kam dėl ko nors gailėtis? Juk negali pakeisti to, kas jau įvyko. Tik stengiuosi kuo geriau pasirinkti, būti geresniu žmogumi.
– Esi panaši į optimistę. Bet dainose – daug melancholijos, liūdesio, gal net pesimizmo.
– Hm... Esu optimistė... Nors mane pažįstantys draugai sako, kad esu visokia, o dainos depresyvios. Kartais esu flegmatikė, kartais melancholikė ar net isterikė. Bet turbūt aš tokia todėl, kad esu kūrėja?
– Paskutinis klausimas, ir paliksiu su Gyčiu Ivanausku... „Tik pasilik. Dar vieną naktį ir visą gyvenimą.“ Ar kam nors ne dainavai, bet nuoširdžiai sakei šiuos žodžius?
– Esu... (Po ilgos pauzės, šiek tiek sutrikusi) Oi... Na... Taip... Šį rytą...
Darius Sėlenis
