Prieš keletą dienų Vyresnėlis mane pašaukė: „Mama, ateik, pažiūrėk, boružėlę turiu!“ Pagalvojau: negi ir vėl kiaurą dieną nešiosis tik jam matomą boružę?..
Tačiau šį kartą jo delne pamačiau tikrą septyntaškę.
Prieš gerą pusmetį „tikėdavau“ jo istorijomis apie „vargšę mažą boružėlę, kuri nežino, kur dabar jos tėvai“. Nežinau, kodėl sūnelis sau į nematomus draugus išsirinko boružę: gal kad labai myli visokiausius šios žemės gyventojus, ypač mažus ir silpnus, kai kuriems žmonėms netgi keliančius pasišlykštėjimą.
Ankstyvą pavasarį, kai darbavausi sode, jis atrado dar gyvybės ženklų nerodantį slieką ir šildė jį tol, kol šis pradėjo raitytis jo delne. Po to liepė slieką užkasti giliai žemėje, kad nesušaltų. Varlės, driežai - visi jam draugai, o kai paupyje dar aptikom mažą žalčiuką, tai vaiko džiaugsmui nebuvo ribų...
Tiesa, turi sūnus ir šuniuką, gyvenantį lauke. Dabar, atšalus orams, labai susirūpino, ar jo augintinis nesušals, tai liepė tėčiui būdoje kaminą pastatyti...
Per mažai dėmesio?
Kai kurie psichologai mano: jei vaikas įsigyja nematomą draugą, vadinasi, jam trūksta bendravimo šeimoje.
Mūsų atveju „boružės“ atsiradimui tai irgi galėjo turėti įtakos, kadangi vabalėlis su mumis apsigyveno išvykus tėčiui į užsienį.
Visą savo laiką skirdavau vaikui: skaitydavau knygeles, veždavau į žaidimų kambarius, susitikti su savo pusbroliais ir pusseserėm, ir t.t. Sūnelio auklė, matydama, kaip jis ilgisi vyriško bendravimo, taip pat nevengdavo su juo ir kardais pasimosikuoti, ir mašinėles pastumdyti, tačiau tėčio mes tikrai negalėjome atstoti.
Nežinau, sutapimas tai ar ne, bet gimus Mažyliui, „boružėlė“ paliko mūsų namus.
O gal per daug?..
Kita psichologų nuomonė - dėmesio vaikui gali būti ir per daug. Taigi svarbu rasti aukso vidurį.
Gana dažnai nevalgaus sūnelio rankose „boružėlė“ atsirasdavo tada, kai jam reikėdavo valgyti. Sakydavo: „Mama, suprask, dabar boružėlę turiu, miega ji, negaliu žadinti...“ Tada atsakydavau, kad aš galiu palaikyti, ir jis, kiek pasispyriojęs, atsargiai ją paduodavo. Tačiau stengdavausi per daug nesidomėti ta naująja drauge, nes bijojau, kad ji ilgam apsigyvens mano vaiko pasaulyje. Džiaugiausi, kad tai boružėlė, o ne koks nematomas vaikas.
Esu girdėjusi, kad tokie „draugai“ tėvams nemažai nervų pagadina, baimės įvaro: o jei vaikas mato tai, ko nematome mes?..
Mano manymu, neverta iš to daryti tragedijos. Kas gali prilygti lakiai vaiko fantazijai? Jam išgalvotas pasaulis - toks pat realus kaip mums - mūsiškis. „Draugai“ juk padeda įveikti pasitaikančius sunkumus...
