Nors gimęs Vilniuje, A. Kaušpėdas save drąsiai vadina kauniečiu pagal gražiausius gyvenimo metus, praleistus baigus architektūros studijas ir pradėjus dirbti „Miestprojekte“. Kaune jis pragyveno 24 metus, suprojektavo tris ligonines, o kartu su kolegomis įkūrė Kauno architektų namus Vilniaus gatvėje, kur vėliau užgimė ir Kauno Sąjūdis.
Legendinės grupės „Antis“ gimimas
Vilnius, anot kūrėjo, tuo metu buvo labiau intelektualiai dvejojantis, ieškantis kompromisų, o štai kauniečiai pasižymėjo nepalaužiamu ryžtu ir konkretumu. Šį miestų charakterių skirtumą A. Kaušpėdas apibūdina itin plastiškai:
„Išėjo tokia yin ir yang: galima sakyti, Vilnius buvo moteriškas, o Kaunas – vyriškas. Ąžuolai, Ąžuolynas... Čia vyrai daro sprendimus: jeigu daro, tai daro. Vilniuje – „Ai, gal dabar nedarom, palaukiam, pažiūrėsim, kas bus...“ Kaune buvo visiškai kita atmosfera“, – kalbėjo A. Kaušpėdas.
Būtent šioje tiesioje, vyriškoje ir drąsioje Kauno architektų aplinkoje, Kauno architektų namų palėpėje (Architektų sąjungoje), kur virė aktyvus bohemiškas bei intelektualinis gyvenimas, visiškai netikėtai užgimė reiškinys, vėliau sudrebinęs visą Lietuvą – legendinė grupė „Antis“.
Pasak A. Kaušpėdo, iš pradžių niekas neplanavo kurti rimto muzikinio projekto ar tapti dainuojančios revoliucijos šaukliais. Viskas prasidėjo kaip paprastas, linksmas naujametinis pokštas – architektų noras pasišaipyti iš tuometinės estrados ir sukurti smagią pankroko grupės parodiją vienam vakarui. Visgi jauni ir ambicingi kūrėjai greitai suprato, kad vien tik tuščio triukšmo jiems neužtenka – jie troško ne vien formos, bet ir gilesnės prasmės, socialinio protesto užtaiso.
Tas architektūrinis mąstymas – gebėjimas matyti konstrukciją ir formą – persikėlė ir į muziką. „Antis“ tapo ne tiesiog grupe, o konceptualiu teatru, kur kaukės, grimas ir ironiški tekstai leido garsiai pasakyti tai, apie ką visuomenė iki tol kalbėjo tik patyliukais virtuvėse.
„Mes visi buvome tokie – norėjome, kad visame tame būtų gilesnė prasmė, o ne vien tik paviršius ir forma. Parodijinis, karnavalinis žanras mums leido daryti tai, ko rimtai daryti niekas nebūtų leidęs. Taip ir gimė tie pirmieji kūriniai: „Ir ko tu stovi taip keistai pasviręs? Ar nebūsi, tamsta, apsirijęs?“ Tai buvo tiesmuki, aštrūs, pirmieji rimti antisovietiniai tekstai, nukreipti prieš raudonąją buržuaziją, prieš visą tuometinį nomenklatūrinį melą ir sąstingį“, – dalijosi kūrėjas.
Pažadas žuvusiai dukrai
Trečioji A. Kaušpėdo knyga „Koplyčia“ gimė iš pačios skaudžiausios asmeninės patirties – prieš 14 metų tragiškai nutrūkusio jo 25-erių metų dukros Algės gyvenimo. Autorius atvirai prisipažino, kad ilgą laiką bandė mirtį neigti ir stumti ją šalin.
„Aš savotiškai tiesiog paneigiau šią mirtį, ją atstūmiau, nenorėjau nieko apie tai girdėti, žinoti ir nenorėjau gedėti. Tuomet tai virto visiškai baisiu, pilku gedulu. Vis dėlto aš visą laiką buvau su ta mintimi ir save kaltinau: ko nepadariau, kaip aš galėjau taip pasielgti... Kas turite tokios patirties, puikiai žinote, kad taip būna visada“, – teigė jis.
Šis romanas, anot autoriaus, niekaip nebūtų išvydęs pasaulio, jei ne Algė. Kūrėjas jautė, kad ši knyga yra jo dvasinis įsipareigojimas, gilus vidinis šauksmas ir pažadas dukrai, kuri pati labai troško tapti rašytoja.
„Man visą laiką tai buvo tarsi pareiga, tarsi vidinis šauksmas ar įsipareigojimas – privalau rasti būdą savotiškai priminti apie ją, nes ji labai norėjo būti rašytoja. Pagalvojau: galbūt tada aš už ją kažką parašysiu, ją paminėsiu, įdėsiu jos poeziją ir dalį dienoraščių. Norėjau parodyti ją kaip asmenybę – žuvusią 25-erių metų, tačiau labai kūrybingą, įdomią, ekspresyvią... Sakyčiau, yra tokių žmonių, kurie visą laiką yra ant ribos, nuolat balansuoja“, – jautriai prisiminė jis.
Tačiau kelias iki galutinio teksto nebuvo lengvas. Knygą autorius brandino ir rašė net penkerius metus, nes niekaip negalėjo atrasti tinkamos literatūrinės formos. Jis kategoriškai nenorėjo sukurti tik sielvartaujančio, verkiančio tėvo monologo, kuriame tiesiog būtų liejamas asmeninis skausmas.
„Aš nenorėjau verkiančio, savęs besigailinčio tėvo pasakojimo, kaip man blogai. Norėjau sukurti istoriją, kurioje būtų pakankamai daug ir mūsų pačių gyvenimo – tų penkiasdešimties metų, kuriuos pragyvenome nuo sovietinių laikų per Sąjūdį ir naujausius laikus iki dabar. Norėjau parodyti, ką išgyvenome, ką pasiekėme ir ką į šį gyvenimą atsinešėme iš praeities. Taip gimė labai daugiasluoksnis, savotiškai epiškas romanas apie daug ką“, – minėjo vyras.
Kelios sekundės iki mirties
Vienas labiausiai stulbinančių ir dramatiškiausių knygos momentų – pagrindinio herojaus Leonardo Gražio „mirties pabučiavimas“, kuomet jis restorane tiesiog užspringsta valgydamas jautienos kepsnį (steiką). Kaip paaiškėjo, kad ši, atrodo, kinematografiška scena yra visiškai tikras įvykis iš paties A. Kaušpėdo gyvenimo.
Viską pakeitė viena profesinė kelionė. Kartu su architektų grupe A. Kaušpėdas lankėsi Suomijoje, kur garsi virtuvių įrangos kompanija pakvietė juos vakarienės į nepriekaištingą, sausakimšą restoraną. Norėdami pagerbti svečius iš Lietuvos, šeimininkai užsakė pačius geriausius patiekalus, tarp kurių buvo ir lemtingasis jautienos steikas.
A. Kaušpėdas prisimena, kad viskas įvyko žaibiškai, per kelias sekundes, dėl pačios paprasčiausios žmogiškos klaidos – bandymo vienu metu daryti du nesuderinamus dalykus.
„Bet, bičiuliai, arba valgom, arba kalbam. Aš vienu metu dariau ir tą, ir tą – įsidedu kepsnio gabalą... Ir viskas. Net nepastebėjau, kaip tai atsitiko. Jaučiu, kad jau net pasakyti normaliai nieko negaliu. Tai sekundžių reikalas. Ir tu supranti, kad tau šakės. Viskas. Tu jau nebegali įkvėpti, tu tiesiog springsti. Knygoje viskas aprašyta“, – pasakojo A. Kaušpėdas.
Ši kraupi patirtis, kai aplink sėdi nieko neįtarianti, besišnekučiuojanti žmonių masė, o tu tyliai miršti savo kėdėje, kūrėjo atmintyje įsirėžė visam gyvenimui. Kadangi kvėpavimo takai buvo visiškai užblokuoti, situacija tapo kritinė, tačiau, laimingo atsitiktinumo ir aplinkinių staigios reakcijos dėka, kūną draskantis springimas buvo suvaldytas – atlikus reikiamus veiksmus, autoriui pavyko atgauti kvapą ir sugrįžti į gyvenimą.
Kai pavojus praėjo, architektas ir mąstytojas joje įžvelgė kur kas gilesnę, mistinę prasmę.
„Ir aš tada pagalvojau: tai man Dievo dovana, ženklas, kad turiu aprašyti būtent šią situaciją. Tuo labiau kad ne vienas žmogus ir Lietuvoje, ir pasaulyje užspringsta – tai apskritai yra labai rimta problema. Dėl to arba kalbame, arba valgome“, – dar kartą priminė jis.
Būtent šis tragiškas momentas tapo pagrindine romano ašimi. A. Kaušpėdas suprato, kad infarktas pagrindiniam veikėjui būtų buvęs pernelyg nuobodus literatūrinis sprendimas. Užspringimas prie gausiai nukrauto stalo, vidury paties gyvenimo šurmulio, idealiai iliustruoja, kokia trapi ir neprognozuojama yra žmogaus būtis.
Nuo šios akimirkos, kai Leonardas Gražys fiziškai miršta restorane, romane įvyksta esminis lūžis. Tai nebėra pasakojimas apie kūną – prasideda sielos odisėja, herojaus dvasinis pabudimas, gilus sukrėtimas ir metafizinės Dievo bei gyvenimo prasmės paieškos. Autoriaus patirtas „mirties pabučiavimas“ Suomijoje atvėrė duris į knygos „Koplyčia“ sakraliąją erdvę.
Lemtingi Vytauto Landsbergio žodžiai
Po šio sukrėtimo romane prasideda gilios filosofinės ir dvasinės prasmės paieškos. Įdomu tai, kad vienas pagrindinių knygos dialogų apie tikėjimą gimė iš realaus A. Kaušpėdo pokalbio su profesoriumi Vytautu Landsbergiu.
„O aš apie tikėjimą, apie santykį su Dievu jo klausiu: profesoriau, kas svarbiau, ar tikėti, ar žinoti? Ir jis pasakė pačią pagrindinę mintį, ant kurios stovi romanas. Sako: žinai, tu negali visko žinoti, bet tikėti į viską gali“.
A. Kaušpėdas renginio metu skaitė ištrauką, aiškindamas, kad tikėjimas ir žinojimas yra kaip vienas rutulys: vidus – tai žinojimas, o išorinis paviršius – tikėjimas. Kuo daugiau mes sužinome, tuo didesnis tampa rutulio paviršius, vadinasi, tuo daugiau mums prireikia ir tikėjimo. Anot jo, tikėjimas yra laisvos valios ir išminties testas, kurį Kūrėjas pateikia žmogui.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
