Parodą atidarys kolekcijos savininkas Aleksandras Vasiljevas ir Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.
Tai jau šeštoji paroda, surengta Lietuvos dailės muziejui bendradarbiaujant su žinomu mados istoriku Aleksandru Vasiljevu. Šį kartą ji – apie penkto ir šešto dešimtmečių madą, žvelgiant į ją neįprastu rakursu – iš karo į taiką.
Mada yra civilizacijos atributas. Politinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo įvykiai, socialiniai sukrėtimai ją stipriai paliečia ir keičia, ji atsispindi istorijos veidrodyje. Vienas dramatiškiausių periodų XX a. žmonijos būtyje – Antrasis pasaulinis karas – paliko po savęs griuvėsius, atominę bombą ir politikų valia perbraižytą Europos žemėlapį. Kad ir nestabilią pokario taiką lydėjo pasaulio ekonomikos atsigavimas, padidėjusi prekių pasiūla ir padažnėjęs namuose vaikų krykštavimas. Šie pokyčiai buvo ryškesni Vakarų Europos šalyse ir Amerikoje.
Karo metai privertė moteris pereiti prie praktiškesnių, labiau „vyriškų“ drabužių ir, suprantama, pakeitė jų išvaizdą. Tiesą sakant, militari stilius į neabejingų madai moterų drabužines įsigavo karui dar kaip reikiant neįsisiūbavus. Naujojo stiliaus skiriamasis bruožas buvo statūs, „pamušti“ švarkų ir paltų, suknelių ir kostiumų pečiai. Kariškių uniformų elementai – antpečiai, didelės sagos, diržai moterų aprangoje, kaip ir tankūs audiniai, turėjo reikšti rūsčias gyvenimo sąlygas. Naujas siluetas – trumpesni nei ankstesniais dešimtmečiais sijonai, storapadžiai batai ir basutės „su platforma“, aukštos ir labai ekstravagantiškos skrybėlės, ryškūs lūpų dažai bei prilaikantis plaukus tinklelis sudarė nors ir kuklų, bet veiksmingą arsenalą kasdienėje didžiųjų miestų puošeivų kovoje už aplinkos dėmesį.
Okupuotame nacių Paryžiuje daugelis mados namų buvo uždaryti. Parodoje pristatomi kūriniai tų namų, kuriems pasisekė per karą išgyventi. Tai „Lanvin“, „Nina Ricci“, „Balenciaga“, „Schiaparelli“, taip pat penkto dešimtmečio gabių siuvėjų darbai iš populiarių aktorių ir dainininkių garderobo.
1947 m. Paryžiuje atsidarę mados namai „Christian Dior“ pasiūlė moterims viliojantį siluetą new look. Naũja buvo grakščiõs, jausmingos, siekiamos moters įvaizdis. Ilgi ir platūs „saulės“ kirpimo sijonai derėjo su ryškiai siaurėjančias į apačią korsažais, nuolaidžiais pečiais ir gundančiomis iškirptėmis. Kartu su išmoningais Dioro modeliais į ekspoziciją įtraukti ir įspūdingi haute couture (aukštosios mados) pavyzdžiai, siūlyti rinkai jo varžovų ir konkurentų – mados namų „Pierre Balmain“, „Jacques Fath“, „Jacques Griffe“, „Huber de Givenchy“, „Cristóbal Balenciaga“, „Madame Grès“. Talentingi prancūzų drabužių dizaineriai visi kartu formavo ir suformavo moters, primenančios rožę su besiskleidžiančiais lapeliais, ant kurių tarsi rasos lašai blyksi perlai ir strazai, įvaizdį. Jie sumaniai modeliavo moters plonu liemeniu, aukšta krūtine ir plačiais klubais figūrą, kuri labai patiko vyriškajai žmonijos pusei.
Išradinga chemijos pramonė, siūlydama naujas prekes, irgi tarnavo madai. Kapronas, nailonas, liureksas, pramaišiui su natūraliais pluoštais virtę lengviau prižiūrimais drabužiais, palaipsniui užėmė vis didesnę kasdienės buities dalį. Beje, chemikų pastangos plačiau atvėrė vartus ir dizainerių, ir grimo specialistų fantazijai. Nuostabių XX a. vidurio kino žvaigždžių Мerilin Monro, Elizabetės Teilor, Dinos Lolobridžidos ir Sofi Loren fotografijos, eksponuojamos parodoje, padės suvokti efektingo grimo galią ir įsigalėjusių „pusmetinių“ šukuosenų vaidmenį.
Daugybė aksesuarų, pradedant mažute skrybėlaite bibi su prisegta gėle ir saulės akiniais, vadintais katės akimi, baigiant plastmasiniais rankinukais ir bateliais su aukšta plona pakulne, sukuria parodoje vaikystės atmosferą, dar gyvą ne vieno, ateinančio į parodą, atmintyje, o neryški pokario laimė, kai tik guvumas ir apsukrumas padėdavo dailiau atrodyti, gali sukelti keistą ilgesį. Jaunimą, nepažinusį negailestingų karo metų, tikimės, patrauks rinktiniai penktojo ir šeštojo dešimtmečio mados pavyzdžiai.
Gražiai atrodyti moterys stengėsi visais laikais ir visuose kraštuose, tačiau vatinukas gražiąją lytį į rytus nuo geležinės uždangos persekiojo po karo dar ilgai.
Keletas Aleksandro Vasiljevo biografijos faktų:
Aleksandras Vasiljevas – mados istorikas, žinomas teatro dailininkas menotyrininkas, kolekcininkas, interjerų dizaineris – gimė 1958 m. Maskvoje, teatralų šeimoje.
1982 m. jis išvyko į Paryžių, dirbo įvairiuose teatruose, apipavidalino ne vieną renginį, tarp jų – Théâtre du Rond-Point, vykusį Eliziejaus laukuose, Avinjono, Le Lucernaire, Karališkosios Versalio operos, Cartoucherie, Jaunojo Prancūzijos baleto, Ballet du Nord, Bastilijos operos studijos festivalius.
25 šalyse Aleksandras Vasiljevas yra sukūręs dekoracijų daugiau kaip šimtui teatrų pastatymų, filmų. Su juo bendradarbiavo Londono nacionalinis, Flandrijos karališkasis, Glazgo, Osakos, Tokijo, Nevados, Santjago miestų teatrai ir baleto trupės.
Aleksandras Vasiljevas neapsiriboja vien kūryba. Nuo 1994 m. Rusijoje ir užsienyje jis dėsto kolegijų ir universitetų studentams, keturiomis kalbomis skaito sceninio dizaino ir mados istorijos paskaitas. Ilgus metus dirbo specialiuoju korespondentu „Vogue“ ir „Harper’s Bazzar“ žurnalų rusiškų leidinių redakcijoje, yra parašęs trisdešimt knygų, vadovauja madų festivaliui Samaroje „Aleksandro Vasiljevo Pavolgio sezonai“, nuo 2002 m. rengia madai skirtas televizijos laidas, yra jų autorius ir vedėjas. 2003 m. Maskvoje atidarė interjerų dizaino studiją.
Aleksandras Vasiljevas apdovanotas S. Diagilevo ir V. Nižinskio medaliais, „Mecenato“ ordinu, Rusijos menų akademijos aukso medaliu. Turkijoje jis dukart pelnė „Tobab“ premiją. 2010-ųjų „The World Fashion Awards“ jį pagerbė „Mados legendos“ premija. 2011 m. jis tapo Rusijos menų akademijos garbės nariu ir „Tautos pripažinimo“ premijos laureatu.
