Dainininkės Astos Pilypaitės namuose neseniai atsirado mielas baltapūkis padaras.
Tai - Maltos bišonas, liaudyje ankščiau vadintas tiesiog „bolonke“. Tai buvo vyresnėlės dukters svajonė. „O vaikų svajones reikia pildyti“, - sako A.Pilypaitė.
„Kokia čia sensacija - šuniukas, ir tiek. Mes, mergaitės, nusipirkome sau dar vieną draugę, - šypteli Asta, paklausta apie naująjį šeimos narį. - Tai buvo sena Saulės svajonė. Sakiau dukrai, kad ją tikrai išpildysiu, kai jaunėlei Rūtelei sukaks 3 metukai, ir kai susitarsime, kas prižiūrės šunelį, kas valys jo kakučius.“
A. Pilypaitė su vyresnėle Saule aptarė ir šuns veislę, pasirinko tokį augintinį, kuriam lakstymas lauke nėra gyvybiškai būtinas. „Mūsų šuniukas panašesnis į kačiuką“, - sako dainininkė.
Dviejų mėnesių mažutę gražutę kalytę jos pavadino Maila. „Vardą rinkome kaip vaikui - sėdėjome, rašėmės lape, braukėme. Paskui Saulė prisiminė filmą „Kaukė“ - ten buvo šuo Mailo. Savo mažylei pritaikėme šį vardą. Jeigu apsirikęs ją pavadinsi ne Maila, o Meile - bus tas pats“, - juokiasi Asta.
Maila taip moka pablizginti akeles, kad, atrodo, viską jai atiduotum. „Tos akutės kol kas dar traiškanotos, paakiukai juodi. Vandens procedūrų Maila taip pat nėra mačiusi. Maudyti ją per anksti, todėl ir kailiukas kol kas nelabai baltas. Bet kai paaugs - bus balta baltutėlė“, - kalba A. Pilypaitė.
Tiesa, ji ne iš tų damučių, kurios visur su savimi tamposi šunelius. „Visų pirma, šį šunį pirkau ne sau, o dukroms, antra - Maila bus didesnė už jorkšyrus ir netinkama nešiotis kišenėje ar rankinėje“, - šypsosi Asta. Beje, o kaip į naująjį namų gyventoją reagavo trejų metų Rūta?
„Iš pradžių bijojo. Rodos, ko čia bijoti tokio mažo šunelio? Bet Rūtelei buvo nedrąsu. O dabar jau nieko - įprato, net paglosto“, - sako A. Pilypaitė.
Jurga KLIMAITĖ-RIEBLING
