Spaudos žurnalistas – žmogus, nuolat liekantis „už teksto“. Sklaidydami žurnalą randame spalvingų žymių asmenybių gyvenimo puslapių, lengvą – tarytum nekasdienišką – kasdienybę, kuri neprislegia mūsų sudėtingumu. Rengiant šį purų it gulbės plunksnos produktą, įdedama didžiulių pastangų (kartais net iki kraujo), tačiau redaktorių ir žurnalistų atsakomybė – paversti jas nematomomis. Sunkumai lieka redakcijose, o skaitytojai atsivertę naują leidinį patenka į išmoningą ir grakštų pasaulį.
„Moters savaitė“ nusprendė spaudos žmogų, garsaus moterų žurnalo „Ieva“ redaktorę Auriką Merkienę iš redakcijos paslapties ištraukti į žurnalo puslapių viešumą. Pokalbis buvo dinamiškas: aptarėme ir darbo niuansus, ir gyvenimiškas vertybes. Su Aurika, jau 20 metų dirbančia spaudoje, o „Ievą“ redaguojančia dvejus metus, siūlome susipažinti ir jums.
Visą savaitę jus persekioja rimtas ir įtemptas darbas. Ar spėjate atsipalaiduoti vakarais – o gal poilsiui lieka tik savaitgaliai? Kokie jie? Ar norisi drybsoti lovoje ir žiūrėti į lubas, ar laiką verčiau skiriate aktyviam poilsiui?
Manęs darbas nepersekioja – greičiau jau aš jį persekioju. Ir persekioju gana rimtai – vakarais mėgstu užsibūti darbe, nes manau, va, dar padarysiu tą, tą ir tą... Tada save stabdau, pažiūriu į laikrodį ir paklausiu: „O ką rytoj veiksiu? Gal jau laikas namo?" Prisimenu, kad namie laukia skani vyro ruošta vakarienė, pradėta skaityti knyga, kartais – geras filmas, ir skuodžiu į mašiną. Naktimis ilgai skaitau: iki 2, kartais iki 3 valandos – esu „naktinė persona“.
Savaitgaliai kartais taip pat būna aukojami darbui. Jei ne – visi skiriami gamtai, kelionėms, aktyviam poilsiui. Vasarą man būtinas vanduo – kadangi esu iš Palangos, šalto vandens nebijau, galiu maudytis jau balandžio gale, gegužę, o sezoną baigiu tik spalį. Smagu, kai pas draugus sodyboje susirenka kompanija, mėgstanti žaisti tinklinį, „Vikingus“, „Alias“ – nesvarbu, kad mums ne po dvidešimt, manau, aktyviam poilsiui amžius nesvarbu. Kuo daugiau – ir linksmai – judėsi, tuo ilgiau liksi jaunas ir energingas. Tad savaitgaliai dažniausiai yra suplanuoti nuo iki. Galiu spontaniškai suorganizuoti ir išsitempti draugus važiuoti, tarkime, į kokią nors parodą ar SPA centrą Lenkijoje, praleisti savaitgalį Druskininkuose arba nulėkti į Palangą pas mamą. Vasarą ten visuomet su vyru ir draugų kompanija sėdame ant dviračių ir miname Karklės arba Šventosios link, nuvažiavę vos kelis kilometrus mėgaujamės laukiniais paplūdimiais ir švaria jūra... Palangą reikia atrasti – ji nuostabi ir vasarą, ir rudenį, ir žiemą. Nuostabus ne tik gimtasis miestas – jau vienuolika metų birželio mėnesį per savo gimtadienį plaukiu su draugais baidarėmis. Lietuvoje daugybė nuostabių vietų, tik reikia netingėti pajudėti. Tad atsakydama į klausimą galiu apibendrinti – mano poilsis aktyvus. Net žiemą. Ar esate kepę kepsnį prie užšalusio ežero? Išbandę poledinę žūklę spiginant 25 laipsnių šalčiui? Iš pirties kritę į eketę ar sniego pusnį? Kiekvienas sezonas turi savų malonumų. O jei jau čia labai nuobodu, savaitgalį galima išskristi į Briuselį ar Paryžių, Škotiją ar Italiją...
Moters savaitė. Kokia ji? Kokie jūsų rytai, dienos, vakarai?
Rytai, dienos, vakarai – tradiciniai, kaip ir visų. Vieni dirba vienokį, aš – kitokį darbą. Būna susitikimų, interviu, fotosesijų – įprasti redakcijos darbai. Kiekvieno žurnalo gimimas iš tiesų yra gimdymas: vienas – su skausmais, kitas – lengvas, trečias – kankinamai ilgas... Rezultatas – žurnalas. Kaip ir vaikas... Po kiekvieno „gimdymo" kelias dienas apima ramybė ir noras pamatyti tik ką iš spaustuvės atkeliavusį „kūdikį". Jį apžiūrinėjame visi – visa redakcija... Tai vienas smagiausių momentų. Na, o paskui viskas prasideda iš naujo.
Kūrybos nevadinu kančiomis, nes darau tai, kas man patinka. O gerai pasukęs galvą ir pasitaręs su kolegomis, kolektyvu, fotografais, stilistais, net draugais, gali sugalvoti bet ką, išspręsti bet kokią problemą, generuoti bet kokią idėją ir ją kartu įgyvendinti. Man patinka šis darbas ir pavargusi jaučiuosi nebent po keliolikos valandų... Bet, kaip sako mano vyras, jei dar reikia kur nors lėkti, pavargusi nebūnu... (Juokiasi.)
Kada randate laiko moteriškiems malonumams, ar suteikiate jiems reikšmę? O gal vonios, manikiūrai, masažai, pasiplepėjimai su draugėmis lieka antrame plane?...
Moteriški malonumai – manikiūras, plaukų tvarkymas – privalomi kiekvienai moteriai, bet mano kirpėja pasakytų, kad net sėdėdama pas ją nepaleidžiu telefono iš rankų... Manikiūrininkė jai pritartų. Grožio salonai itin retai sulaukia mano vizitų, nes kol kas ypatingų procedūrų man nereikia – manau, kad ežerai ar jūros bangos yra puikūs SPA centrai. Dar – gera, kokybiška kosmetika ir, matyt, genai, charakteris, nuotaika.
Kalbant apie pasiplepėjimus su draugėmis, tai vienas smagiausių dalykų ir nesiruošiu to neigti. Plepu ir telefonu, ir susitikusi. Esame penkios, kurios draugaujame nuo universiteto laikų. O kadangi visos esame be galo užimtos, susibūrimams nustatėme konkrečias datas – penkis kartus per metus – ir jų nekeičiame. Tuomet susitinkame (be vyrų), atsipalaiduojame ir atrišame liežuvius. Kalbame apie viską, kliūva visiems...
Žurnalas „Ieva“ pirmiausia siejamas su mada, stiliumi, grožiu ir elegantišku gyvenimu. Bet ar tai gyvenime svarbiausia? Kaip kuriant išorinį grožį nepamiršti ir vidinio?
Man patiko dizainerio Seržo Gandžumiano mintis, kad mada yra skatinimas pirkti. Taip, mada – ne stilius, ir nė vienas žurnalas žmogui stiliaus nesukurs. Stiliaus pojūtis yra vienas iš įgimtų talentų: vieni puikiai dainuoja, kiti tapo, treti groja... Nemanau, kad stilistai jį gali suformuoti. Taip, stilistai reikalingi, nes jie gali padėti, tarkime, vieną ar kitą vakarą atrodyti puikiai. To reikia. Bet juk stilistas negyvena kartu ir kas rytą jo negali paklausti, ką apsirengti arba kaip atrodai. Tad ir mados žurnalas nėra vadovėlis, ir stilistas nėra mokytojas. Žurnalas yra periodinis leidinys, kuris atspindi to meto mados ir stiliaus tendencijas. Juk prieš 20 metų „Ievoje“ buvo visa kitokios mados, dabar žiūrėdamas nė šypsenos nesulaikai, o anuomet tai buvo gražu...
Įdomu žurnalo puslapiuose tarytum įamžinti mūsų laikotarpį – manau, tai turi išliekamąją vertę, nes mados fotografijų autoriai yra garsiausi Lietuvos fotografai, kuriems suteikiama kūrybos laisvė. Su jais kalbame apie madą, kūrybą, fotomeną, jų kūriniai puošia „Ievą“.
Ar „Ieva“ drįsta prisipažinti sau (ir kitiems), kad gyvenimas gali būti ir sunkus, ir ne vien ryškiaspalvėmis suknelėmis klotas? O gal atvirkščiai?
Nemanau, kad mūsų svečiai – tokios asmenybės, kurių gyvenimas klotas tik „ryškiaspalvėmis suknelėmis“. Beje, jei tų suknelių yra, taip pat gerai, nes kai kam galbūt tai gražu ir to reikia. Nesakau, kad žmonės „Ievai“ verkia ant peties kalbėdami apie sunkų gyvenimą – tiksliau sakyčiau taip: yra asmenybių, kurie gyvenime patyrė sunkių momentų, bet kaip jie tai ištvėrė ir kaip gyvena toliau – įdomiausia. Nereikia spausdinti žmogaus biografijos – užtenka gyvenimo epizodo, istorijos – tai atskleidžia asmenybę...
Kuriate moterų auditorijai, tiksliau – visoms kartu ir kiekvienai atskirai...
Žurnalas „Ieva“ skirtas ne tik moterims, jį vis dažniau skaito ir vyrai. Manau, kad šiuolaikinis vyras vis dažniau turėtų perversti moteriškus žurnalus, nes juk jo draugė ar žmona klausia, kaip ji atrodo, ar drabužis jai tinka. Vyrai turi žinoti, ką atsakyti, – jiems nors kiek reikia nutuokti apie madą, kvepalus, kosmetiką. Seno sovietinio tipo vyrai su viena tulpe Kovo 8-osios dieną – jau atgyvena. Vis dažniau moterys giriasi, kokius batelius ar kvepalus iš užsienio parvežė vyras... Tad „Ieva“ skirta šiuolaikinei moteriai, turinčiai šiuolaikinį vyrą.
O kokia moteris esate pati – uždara individualistė ar apsupta draugių?
O ne, tik ne uždara... Matyt, tai jau supratote iš ankstesnių atsakymų... (Juokiasi.) Esu apsupta ne tik draugių, bet ir draugų: vieni likę nuo mokyklos laikų, kiti – studijų, treti – darbų. Tačiau su jais dieną naktį negyvenu – tik žinau, kad jie yra šalia, padės, kai labai reikės... Bet svarbiausi žmonės gyvenime yra mama, vaikai, dvynė sesuo, vyras. Visi esame draugai.
Jūsų vaikai jau suaugę. Sakoma, kad išleidus juos iš namų gyvenimas prasideda iš naujo – gerąja prasme. Ar pajutote tai?
Nepajutau... (Juokiasi.) Mes gyvename kartu viename dideliame name. Tiesa, kadangi kiekvienas užsiėmęs savaip – abu sūnūs studentai, turi veiklos, pomėgių, – būna, kad kartais savaitėmis namuose nesusitinkame. Bet su jais galime kalbėti apie viską – mašinas, merginas, draugus, madas, muziką, kvepalus, kiną, grybus, sportą, keliones...
Kaip pavyko suderinti karjerą ir vaikų auginimą? Reta žurnalistė daug pasiekia savo srityje turėdama šeimą – paprastai tai „arba– arba“ pasirinkimas.
Nemeluosiu – nesu geležinė ledi ir man idealiai visko suderinti nepavyko... Tiesiog dirbau. Turėjau auklę, vasarą – mamą Palangoje. Dabar gaila to laiko, kai vaikai buvo maži ir galėjome ką nors nuveikti arba daugiau būti kartu. Bet visos mamos dažnai dėl to graužiasi. Man taip reikėjo: reikėjo dirbti, gyventi ir išgyventi. Manau, vaikai tai suprato. Bet rasdavau laiko su jais išvykti į gamtą, pagrybauti, pažvejoti, pasivažinėti dviračiais, pačiuožinėti pačiūžomis, rogėmis, nueiti į kiną, žinojau net jų kompiuterinius žaidimus ir kaip juos žaisti... (Juokiasi.)
Kas jums yra tikrasis gyvenimo džiaugsmas?
Atsakysiu paprastai – pirmiausia sveikata: sveiki vaikai, artimieji. O jei jau esi sveikas – ir gyvenimas yra džiaugsmas. Neliūdžiu, kai lyja ar šalta, nekeikiu Lietuvos klimato ar ekonomikos – jei nori gyventi įdomiai ir džiaugtis gyvenimu, gyvenk ir džiaukis.
