Apie Baltarusijoje dar vis laikomų Lietuvos vilkikų krizę ir verslams tenkantį rizikų įsivertinimą, TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su Tarptautinio transporto ir logistikos aljanso vadovu Povilu Drižu.
Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys, galima sakyti, pagrumojo vežėjų verslui sakydamas, kad gerai, mes išlaisvinsime vilkikus, bet po to reikės permąstyti, su kuriomis valstybėmis galima turėti verslo reikalų, nes tos valstybės gali šantažuoti Lietuvą. Kaip jūs vertinate šiuos žodžius?
Visų pirma, tai aišku, reikia padaryti tą pirmą veiksmą – išspręsti situaciją ir sugrąžinti Lietuvoje dirbančius žmones ir užstrigusį Lietuvos turtą. O tada jau turbūt imtis sekančių veiksmų ir aiškiai nustatyti taisykles. Čia yra problema nebe verslo, kad verslas įsivertintų savo vertybinę poziciją, ar mes darysime verslą, ar nedarysime. Turi būti nustatytos aiškios žaidimo taisyklės, nes šiuo atveju, kai reikia mokėti mokesčius ar sumokėti pelno mokestį iš to koridoriaus, tai valstybė sako: mokėkite, sumokėkite, jeigu nesumokėsite, gausite baudas.
Ir kai verslas, kuris važiuoja į tą pusę, į tą regioną, nepažeisdamas sankcijų, patenka į bėdą ne dėl to, kad jis pats nevertina rizikų, bet kad jo valstybė padarys tam tikrus veiksmus ir turėsime tokį atoveiksmį, verslas nesuprognozavo. Tada valstybė sako, žiūrėk, čia yra jūsų pačių problema ir, jeigu kažką darysite, vėl būsite patys kalti.
Bet šitą argumentą mes nuolat girdime, kad būtent verslas kaltas, nes važiuoja į tokias šalis, į kurias nereikėtų važiuoti.
Tegul nustato konkrečias žaidimo taisykles, kokios šalys yra tos, į kurias negalima važiuoti. Nes jeigu yra sankcinis režimas, kuris draudžia vežti tam tikras prekių kategorijas į Rusiją ir Baltarusiją ir mes jo laikomės, tai yra viena. Jeigu verslas ten veža prekes ir pažeidinėja sankcijas, tai yra kita. Verslas važiuoja tranzitu per Rusiją, Baltarusiją į Centrinę Aziją arba į Kiniją, kur dabar ir Europos Sąjunga, ir mūsų transporto sektorius turi darbo santykius, nes joks teisinis režimas nedraudžia turėti darbo santykių ir pervežinėti prekes iš Centrinės Azijos į ES, čia nėra jokio pažeidimo – nei teisinio, nei vertybinio.
Bet ką sakytų valdžia? Sakytų, tai rizikas įvertinti yra verslo reikalas, o ne valstybės. Valstybė gali uždrausti, bet įsivertinti rizikas – čia yra verslo dalis.
Tam tikras rizikas verslas ir įsivertina. Verslas įsivertina rizikas, kurios gali vykti važiuojant tranzitu per Baltarusiją, Rusiją į Kazachstaną – mes tas rizikas esame įsivertinę. Šiuo atveju turime konkrečią situaciją, kai neperspėja mūsų, kad bus padaryti tam tikri veiksmai, ir atoveiksmis nėra sumodeliuotas apskritai joks ir dabar, kaip matome, valstybė nesugeba rasti sprendimų.
Mes tokios situacijos nesumodeliavome niekur ir niekur negalime matyti, kad be perspėjimo bus uždaryta siena. Bet jeigu tu jų nežinai ir valstybės nesidalija informacija ir nesako: žiūrėkite, greitai kažkas gali vykti, mes uždarysime sieną ir vertinkite, greičiau pasitraukite. Tai tokių rizikų čia neįvertinsime ir niekada mes neprigalvosime.
Jūs dirbate su tarptautinėmis įmonėmis logistikos srityse. Kokios yra rizikos, kad tos kompanijos ims trauktis iš Lietuvos dėl tokios politikos, kokią mes matome pasienyje su Baltarusija?
Kaip kažkada mes esame sakę, Centrinės Azijos, Kinijos prekių patekimas į Europos Sąjungą vyksta per kelias valstybes – tai yra Lietuva, Lenkija ir Latvija. Viskas. Tai dabar, jeigu Lietuva uždaro sieną, reiškia, geresnėje padėtyje atsiduria latviai, o dar geresnėje – lenkai. Tai reiškia, jeigu verslas, dirbdamas toliau per šį tranzitinį koridorių, pasirinks, kad jo rizikos yra įvertintos ir jis gali dirbti nepriklausomai nuo to, ar lenkai uždarinės, neuždarinės sieną – čia palikime tam verslui – jis tiesiog padarys kapitalo iškėlimą į kitą šalį ir viskas. Įregistruoti transporto priemones kitoje šalyje yra kelių dienų klausimas.
Ar kyla jau tokių minčių įmonėms, kurios kol kas dirba Lietuvoje?
Šiandien tai yra svarstoma. Tarp mūsų organizacijų yra keletas, kurių įmonės svarsto tokius alternatyvius sprendimus, kadangi mums numatyti, kokia bus tolimesnė transporto formavimo politika, yra labai sudėtinga.
Dabar vyksta, tarkime, derybos su Kazachstano Respublika dėl leidimo, apsikeitimo, pervežimo, trečių šalių leidimo, apsikeitimo skaičiaus. Vėl kitiems metams bus duota tam tikras skaičius leidimų vežti į Kazachstaną, Kazachstanas veš pas mus. Bet iš politinės prerogatyvos mes girdime siūlymus vertinti rizikas ir nevažiuoti. Tai dabar suprask, kokia yra mūsų politika. Leidimai yra apsikeičiami, kaip ir viskas yra tvarkingai, važiuokite, bet iš vertybinės pusės sako: galėtumėt nesinaudoti leidimais ir nevažiuoti.
Oro balionų problemą Lietuva sprendė uždarydama sienas su Baltarusija. Kaip jūs vertinate visą šią problemą? Ką Vyriausybė padarė negerai?
Aišku, mes neturime pilnos informacijos, kad turbūt kvestionuotume sprendimą, kodėl ta balionų problema yra neišspręsta, nes, kaip girdime iš įvairių šaltinių, tai nėra dviejų savaičių klausimas, tai yra metų laiko, nes balionai skraidė ir anksčiau. Mums net ne kaip verslui, bet kaip visuomenei, man kaip piliečiui ir atstovaujančiam dideliam verslui, yra klausimas, kodėl mes neturime dar tokių įrankių, kad išspręstume šitą, atrodytų, paprastą klausimą.
Praverstų politinis ar kažkoks algoritmo turėjimas sekančiu atveju, ką reikėtų daryti, jeigu vėl prasidėtų kažkokie panašūs dalykai. Tai būtų regioninė komunikacija su mūsų kaimynais, nes be šitų susitarimų su kitomis ES išorės sieną turinčiomis valstybėmis tokių veiksmų, ką dabar padarėme, turbūt kartoti nebereikėtų. Tai čia būtų pagrindinės pamokos, ką reikia turėti omenyje, prieš tai, kaip ir minėjo užsienio reikalų ministras, išsprendus klausimą, tai yra sugrąžinus mūsų turtą.
Visą pokalbį žiūrėkite aukščiau pateiktame vaizdo įraše.
