Tačiau dar baisiau tai, ką okupantai padarė užimdami kaimą, sunaikindami fermas, kuriose anksčiau buvo apie 3000 karvių, o beliko vos 200. Kai kurie tik dabar randa jėgų prisiminti kankinimų siaubą ir apie tai papasakoti.
Invazijos pradžioje okupantai greitai prasiskverbė į Charkivo srities Iziumo rajoną. Pirmosiomis kovo dienomis jie buvo netoli Husarovkos kaimo. Tačiau, kai Ukrainos kovotojai ėmė kontratakuoti, Putino kariai pasislėpė privačiuose namuose ir komercinių pastatų rūsiuose, taip pasakoja Michailas. Jis dirbo apsaugininku paukštyne.
„Kai mūsų viršininkai mums pasakė, mes nebeturėjome laiko išeiti, jie mus uždarė. Jie atėjo pas mus. Iš pradžių jie nesmurtavo, bet jie laikė mus rūsyje ir neišleido lauk“, – pasakoja buvęs rusų belaisvis Michailas.
Rusofašistai suniokojo Michailo automobilį. Dabar jis paženklintas raidėmis „Z“. Šį vyrą kartu su dar šešiais žmonėmis rusai laikė gamyklos rūsyje. Vėliau ten gyveno ir kareiviai.
Viename iš kambarių okupantai įrengė mini ligoninę, kurioje gydė sužeistus saviškius. Kituose kambariuose rusofašistai valgė ir miegojo. Apie tai liudija kalnai šiukšlių: tuščios rusiškų maisto davinių dėžės ir troškintos mėsos skardinės.
Iš pradžių septynis vyrus rusai tiesiog laikė nelaisvėje. Tačiau viskas pasikeitė, kai Ukrainos kariuomenė pastebėjo okupantų buvimo vietą ir pabandė juos išvyti.
„Jie buvo sužeisti ir nužudyti. Jie padarė mus „stebėtojais“. Jie pradėjo mus spausti, mušti. Mus mušė, ant galvų užmovė maišus, išrengė. Buvo kovas, šalta. Bet jie vis tiek mus išrengė ir surišo rankas, kad negalėtume judėti. Jie mus laikė rūsyje“, – kalba Michailas.
Okupantai pradėjo užiminėti ir kitus pastatus – netoliese esantį mašinų remonto ir grūdų sandėliavimo angarą.
„Jie atvyko čia, į šį ūkį. Jie čia buvo dvi ar tris dienas. Bet jie negalėjo rasti, kur įjungtas vanduo. Vanduo baigėsi ir jie išvažiavo į Gusarovką“, – sako ūkio darbininkas Igor Kitun.
Husarovkoje okupantai nustatė savo taisykles: leido vietiniams gyventojams šerti gyvulius, bet žmones panorėję žudė.
„Kovo 13 dieną jie iškvietė šešis žmones, kurie atvyko į ūkį šerti galvijų. Net nežinau, ar jie šėrė galvijus, ar ne, nes jie negrįžo“, – pasakoja fermos darbininkas Sergej Vorobjov.
Vėliau vietiniai fermos teritorijoje rado apanglėjusius kūnus. DNR ekspertizė patvirtino, kad vienas žuvusiųjų tikrai buvo į fermą nebegrįžęs vaikinas. Kitų kūnų ekspertizės vis dar atliekamos. Sergejus Vorobjovas mano, kad ir jį galėjo ištikti toks likimas. Mat vyrą okupantai kaltino duomenų perdavimu Ukrainos kariškiams.
Sergejus įsitikinęs – jei ukrainiečių gynėjai nebūtų vėl pradėję stumti okupantų iš fermos, rusai jį būtų nušovę. Vyrai šaltame rūsyje praleido daugiau nei savaitę, o paskui Machailą ir kitą belaisvį rusai išvežė ir paleido kelyje.
„Kaip išmesti šunys: judėk, kur nori. Mes jūsų daugiau neliesime“, – sako Michailas.
Po keturių dienų vyras grįžo namo. Tačiau, neatlaikęs psichologinės įtampos, jis nusprendė išvykti. Į Ukrainą jo neįsileido, todėl Michailas pas giminaičius Čekijoje galėjo patekti tik per Rusiją. Iš ten jis grįžo vos prieš kelias dienas. Išvykti bandė ir kiti. Igoris Kitunas gerai žino vietinius duobėtus kelius, kuriais rusai nesinaudojo. Nepaisydamas pavojų, jis nuveždavo savo kaimo gyventojus į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją ir grįždavo atgal, kad toliau padėtų kitiems.
Kai Ukrainos kariai okupantus išvarė iš kaimų, rusai pradėjo juos apšaudyti. Putino orkai naikino viską iš eilės. Ūkis veikė gana ilgai. Ten buvo laikomos karvės, žmonės gaudavo pieno ir dalydavo jį kaimams. O labai sunkiais okupacijos laikais tai buvo labai svarbu. Šiandien ūkis yra tarsi vaiduoklis.
Ten niekas negyvena, išskyrus sargybinius ir ūkio techniką, kuri visiškai sudegusi: „Kiek laiko čia gyvenate? – Nuo karo pradžios. – Dieną ir naktį? – Na, jei jie šaudo, mes slepiamės čia. Jei jie nešaudo, tai mano virtuvėje.“
Anksčiau abiejuose ūkiuose buvo apie 3 tūkstančius karvių, o dabar – 240. Pinigų nėra, pastatai apgriauti. Tačiau žmonės nepraranda vilties viską atstatyti. Ir džiaugiasi neseniai gimusiais veršeliais: „Pažvelkite į mūsų veršelius, ką jau turime. Pirmieji po išsilaisvinimo gurkšniai. Tokiais veršeliais, kaip šie, yra kuo džiaugtis. Turime vilties.“
Apylinkėse vietiniai randa ir kūnų. Bet privalu būti atsargiems. Andrejus pasakoja, kad rado užminuotą jaunuolio kūną su kankinimų žymėmis.
„Granata gulėjo po juo. – Ar ji nebuvo suplėšyta? – Ne, ne. Jie tyčia ją padėjo po juo. Štai, kur ji buvo. Jie rado kažką telefone ir čia. Tai buvo arba kankinimų kamera, arba dar kažkas. Kai jis pagaliau buvo nužudytas... Buvo kankinimo žymių... – Nori pasakyti, kad jie net užminavo kūnus? – Taip, bet, ačiū Dievui, jis nesprogo“, – pasakoja Husarovkos kaimo gyventojas Andrej Plachota.
Visi vietiniai tikina, kad nieko baisesnio iki tol nebuvo patyrę. Patekusieji į nelaisvę prisipažįsta, kad prašė mirties, kad tik išvengtų kankinimų. Mat daugelio karininkų bijojo net eiliniai kareiviai – dėl jų žiaurumo.
„Iš karto jiems pasakiau: „Geriau iš karto mane nužudykite“. Jei tai ketinate padaryti, tiesiog nužudykite mane čia ir viskas“, – sako Michailas.
Pavasarį žmonės jau grįžta į Husarovką, atstatinėja namus. O prie kai kurių kiemų galima pamatyti neįprastų „instaliacijų“ – išgyvento siaubo prisiminimų. Ir visgi vietiniai tikisi, kad rusiškų šarvuočių prie savo namų niekada nebeišvys.
