Ji ir papasakos apie „Titaniko“ paslaptis bei neįtikėtinus atradimus – nuo „Titanike“ išlikusių auksinių grandinėlių, keleivių drabužių iki garsiojo sietyno ir net neatkimštų šampano butelių.
„Titaniko“ istoriją visame pasaulyje neabejotinai labiausiai išgarsino Rose ir Jacko meilės pasaka romantinėje, daugiau nei trijų valandų dramoje, pavaizduota jau prieš 26-erius metus.
Tuomet visas pasaulis ne tik įsimylėjo aktorius Leonardą di Caprio ir Kate Winslet, bet ir sužinojo apie didžiausio to meto laivo tragediją, kai atsitrenkęs į milžinišką ledkalnį, 1912-ųjų balandžio 15-ąją „Titanikas“ nugarmėjo į Atlanto vandenyno gelmes, pražudydamas daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių.
Jau 111 metų Atlanto dugne yrantį „Titaniką“ geriausiai atspindinti 3D vizualizacija. Ją itin modernia skenavimo įranga užfiksavo povandeninių žemėlapių kūrėjai „Magellan“ ir prodiuserinei kompanijai „Atlantic Productions“ patikėjo sukurti dokumentinį filmą. O čia – maloni staigmena Lietuvai. Šiuo metu gimstančios dokumentikos apie „Titaniką“ prodiuserė – Londone gyvenanti ir dirbanti lietuvė Lina Žilinskaitė. Pirmą kartą į ekspediciją apžiūrėti „Titaniko“ ji leidosi dar 2019-aisiais.
„Mes leidomės su povandeniniu laivu ir tik su keliomis video kameromis. Ir su video kamera tu pamatai tik labai mažą dalelę to „Titaniko“ ir tave palieka tokį alkaną. Tu pamatai truputį, bet tu nori dar“, – sako režisierė.
Skaitmeninį „Titaniko“ dvynį taip tiksliai dviem povandeniniams robotams, pavadintiems Romeo ir Džuljetos vardais, užfiksuoti pavyko pernai vasarą. Nesutrukdė nei atšiaurios ir audringos sąlygos Šiaurės Atlante, nei darbas keturių kilometrų gylyje, nei faktas, kad prie laivo nuolaužų dėl jų trapumo griežtai draudžiama liestis. Begalės filmuotos medžiagos ir nuotraukų apdorojimas užtruko net keturis mėnesius, tačiau, anot Linos Žilinskaitės, laukti buvo verta.
Aš kai pirmą kartą pamačiau tą „Titaniko“ modelį po visų šitų mėnesių, net metų darbo, mano reakcija buvo wow. Aš nesitikėjau... Aš nesitikėjau tokio įspūdžio. Aš nesitikėjau tokių detalių... Ir pats jo dydis...“ – pasakoja L. Žilinskaitė.
Laivo priekis vos telpa į olimpinį Londono stadioną. O „Titaniko“ laivagalis, vandenyno dugne plytintis už 800 metrų nuo priekinės jo dalies, – tik suknežintų metalo nuolaužų raizgalynė. Taip nutiko dėl to, kad šia dalimi net 269-ių metrų ilgio „Titanikas“, beveik prilygstantis Eifelio bokštui, rėžėsi į vandenyno dugną.
Anot prodiuserės Linos Žilinskaitės, visos komandos darbas ne tik išsaugos „Titaniką“ ateities kartoms.
„Svarbu prisiminti, kad „Titaniko“ būklė kiekvienais metais sparčiai blogėja ir jis sparčiai rūdija. <...> Ir mūsų skaitmeninis „Titaniko“ dvynys“, kurį mes dabar sukūrėme, klonas, iš esmės užšaldė „Titaniką“ laike tokį, koks jis yra dabar“, – komentuoja L. Žilinskaitė.
Be to, anot režisierės, padės įminti „Titaniko“ tragedijos mįsles: „Šis modelis, mes tikimės, leis pagaliau atskleisti, kodėl ir kaip „Titanikas“ nuskendo. Mes visi žinome istoriją apie ledkalnį, bet yra daug spekuliacijų. Ar tai buvo smūgis į šoną? O gal, iš tikrųjų, „Titanikas“ užplaukė ant ledkalnio viršaus? Ir kodėl „Titanikas“ perlūžo per pusę?“
Povandeniniai robotai padarė net 700 tūkstančių legendinio laivo nuotraukų bei įamžino jį 200-uose valandų vaizdo medžiagos. Kai kurie atradimai žadą atėmė ir patiems projekto dalyviams.
„Mes atradome, kuri buvo „Titaniko“ garsiojoje, pagrindinėje TRUMP laiptų salėje. TRUMP Ir šitas sietynas iki šiol nebuvo atrastas. Tai buvo pirmas kartas, kai mes galėjome pamatyti sietyną, kuris švietė didžiojo „Titaniko“ laiptų salėje“, – pasakoja filmo apie Titaniką režisierė.
Pamatyti galima išsilaikiusias „Titaniko“ apdailos detales, taip pat ir neatkimštus šampano butelius, net keleivių batus ir kitus daiktus.
„Pavyzdžiui, mes radome auksinį kaklo papuošalą su megalodono ilties pakabuku. Mes radome daugybę batų, rankinukų, kelnių... Ir tas jausmas, kai tu pamatai visus tuos daiktus, kaip jie atrodė prieš 100 metų, tai yra sunku nupasakoti, koks jausmas apima. <...> Tai yra istorijos, kurias pasaulis tikrai turi žinoti, prisiminti ir įprasminti“, – įsitikinusi L. Žilinskaitė.
Ir, nors anot Linos Žilinskaitės, galimybė būti perrašomos „Titaniko“ istorijos dalimi yra milžiniškas pasiekimas, tai toli gražu ne vienintelis įspūdingas projektas, prie kurio jai teko darbuotis. Be „Titaniko“, vienas įsimintiniausių - „2022-ieji: metai iš kosmoso“, sekant įvykius mūsų planetoje, panaudojant palydovų technologiją.
„Ir tai yra pradedant ankstyvaisiais įspėjimais dar sausio mėnesį apie Ukrainą, apie Rusijos karių pozicijas prie sienos. <...> Ir baigiant tokiais dalykais kaip atrandant pingvinų kolonijas Antarktikoje, apie kurias niekas niekada nėra žinojęs“, – teigia ji.
Lina Žilinskaitė jau yra prodiusavusi daugiau nei 10 dokumentinių filmų. Kolumbijoje apie priešistorinę gyvatę Titanoboa, Egipte apie faraono Tutanchamono kapą ir piramides, Barbadose, Belize ir Jamaikoje apie uraganus, Naujojoje Zelandijoje apie gražiausių traukinių maršrutus, o Tongoje apie nėrimą į giliausias vandenyno vietas.
Lietuvė ne kartą bendradarbiavo su prestižiniais kanalais BBC, Discovery Channel, National Geographic ir kitais.
