„Jie bėga labai greitai. Mes, žmonės, net negalime jų pavyti“, – sako šunų prižiūrėtojas Phanuphong Borphauk.
Tuo tarpu prieglaudos savanoris Christopher Chidichimo sako, kad šie šunys visiškai nesiskiria nuo tų, kurie negalios neturi.
„Panašu, kad jie net neįsivaizduoja, jog turi negalią. Kai pirmą kartą šunims pritaisai vežimėlį, jiems tarsi nieko nereikia mokytis. Jie iškart žino, ką daryti“, – pasakoja jis.
Dažniausiai tokie šunys yra nelaimingų atsitikimų aukos.
Šią prieglaudą valdo fondas pavadinimu „Vyras, kuris gelbsti šunis“. Tiesa, šiandien prieglaudos ateitis kelia abejonių. Dėl koronaviruso pandemijos aukų sumažėjo 40 procentų. Taip pat sumažėjo ir lankytojų iš užsienio.
„Nuo pandemijos pradžios 80 proc. sumažėjo lankytojų. Praktiškai nebuvo savanorių. Lankytojai, savanoriai ir aukos yra vienodai svarbūs. Tad šis nuosmukis mus tikrai paveikė“, – teigia C. Chidichimo.
Prieglauda kasdien išleidžia daugiau nei 1300 Amerikos dolerių, kad išlaikytų daugiau nei 600 šunų ir išmaitintų dar 350, gyvenančius gatvėse.
Anksčiau prieglauda kas mėnesį kastruodavo ir sterilizuodavo benamius gyvūnus, tačiau tai teko nutraukti mat nebėra tam pinigų.
Tailande gyvena daugiau nei 800 tūkst. benamių kačių ir šunų. Skaičiuojama, kad iki 2027 metų šis skaičius gali išaugti iki 2 milijonų, o per 20 metų – iki 5 milijonų.
