Išskirtinis žurnalisto Vladimiro Laučiaus ir prezidento G. Nausėdos interviu – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Visi žinome ir Dalios Grybauskaitės kadencijos metu labai daug kartų įsitikinome, kad užsienio politika ir saugumo politika yra prezidento prerogatyva, kuris niekam savo lyderystės neužleidžia ir užleisti kartais labai nenori net ir tose srityse, kur ne visada tikimasi, kad prezidentas jų imsis. Kodėl pastaruoju metu, prasidėjus karui Ukrainoje, mes dažnai viešojoje erdvėje matome, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras, net kai kurie Seimo nariai yra aktyvesni karo Ukrainoje atžvilgiu nei prezidentas. O galbūt jūs tiesiog nenorite afišuoti veiklos, kuri atliekama, bet neviešinama?
Sakyčiau, kad tai labai subjektyvūs pastebėjimai. Ten, kur kalbama apie valstybių vadovų renginius, apie konferencijas, apie vizitus, turbūt ten mano lyderystė niekam nekelia jokių klausimų.
Mano didelėmis pastangomis Versalyje buvo pasiektas toks rezultatas, koks buvo pasiektas. Kai kas sakys, kad jis buvo kuklesnis nei tikėtasi, bet aš galiu labai atsakingai pasakyti, jeigu ne Lietuva, ta formuluotė, kuri buvo pasiekta Versalio konferencijoje, būtų buvusi gerokai silpnesnė ir švelnesnė.
Prieš kelias savaites jūs dalyvavote NATO viršūnių susitikime, kur buvo kalbama apie karo Ukrainoje situaciją. Koks jūsų įspūdis – jeigu labai nuoširdžiai – ar nebuvo taip, kad to susitikimo pradžioje nuskambėjo kelios svarbios frazės apie tai, kaip čia viskas svarbu ir kaip turime viską daryti, o vėliau viskas po truputį perėjo prie grynai techninių klausimų svarstymo?
Yra tokių nuotaikų ir kartais apninka panašios mintys, būsiu atviras. Aš pastebiu vieną tokią tendenciją, kad kas beįvyktų, stengiamasi ieškoti sau lengvesnio kelio savo lengvesnio kelio paieškai pagrįsti. Pavyzdžiui – kuomet Rusija staigiai atakavo Ukrainą, buvo balsų, kurie sakė, kad nieko čia per daug daryti nereikia, nes per kelias dienas Rusija okupuos Ukrainą ir vėl viskas bus taip, kaip buvę.
Dabar, kuomet Rusija pralaiminėja karą įvairiais aspektais ir mes tikrai aiškiai matome, kad Ukrainos tauta yra stoiškai pasirengusi ištverti viską ir įveikti okupantą, atsiranda balsų, kurie sako, kad grėsmė nyksta, kad ir Baltijos regionuose yra šiek tiek ramiau, nes yra atitraukinėjamos pajėgos iš Kaliningrado srities, iš Baltarusijos rusai išsinešdino tam, kad būtų vykdomos karinės operacijos iš rytų, tai vėl galbūt keičiasi strateginė kalkuliacija.
Kai kurie politikai Lietuvoje tradiciškai kalba apie diržų veržimosi poreikį, mėgsta kartoti, kad tas poreikis egzistuoja. Šiemet, kai gyventojų perkamoji galia, tikėtina, dėl karo Ukrainoje toliau mažės, ar netaps tas karas savotiška indulgencija Vyriausybei sakyti, kad, žinote, ką padarysi, bet situacija yra bloga ir dar šiek tiek blogės, pakentėkite, susiveržkime diržus?
Tai yra kažkoks mąstymo defektas. Kitaip to pavadinti negaliu, nes negali būti taip, kad valstybė, kuri gyvena jau daugiau kaip 30 metų atkūrusi savo nepriklausomybę, visą laiką gyvena diržų veržimosi nuotaikomis. Kiek aš gyvenu – pradėjau savo karjerą kaip ekonomistas – visą laiką girdėjau apie diržų veržimąsi.
Suvokime, kad nuo 2004 metų, kuomet įstojome į Europos Sąjungą, mes įveikėme milžinišką kelią. Esame valstybė, kuri pasiekė bene vieną didžiausių makroekonominių pažangos rodiklių, ir toliau sakome, kad mums reikia veržtis diržus.
Man atrodo, kad mes truputį pakeiskime savo retoriką ir pasakykime labai paprastai – valstybė negali toliau tvariai plėtotis, jeigu kažkas šioje visuomenėje yra paliekamas už borto.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
Kūsta tik liaudis, o pas valdžią snukiai auga kaip ant mielių...
