Pergalingas šūksnis nuaidi 5400 metrų aukštyje Pamyro kalnuose, Tadžikijoje. Taip lietuviai beveik po pusšimčio metų atkartoja 1977-ųjų ekspediciją ir vėl šturmuoja Pamyre Šugnano kalnagūbryje esančią Kauno viršukalnę. Senjorai sako svajoję kada nors vėl įkopti į viršūnę, kuriai patys suteikė vardą.
„Prieš 45 metus teko dirbti kalnuose kartografų ekspedicijoje, joje mes su draugais, Romu ir Eugenijum Bajorais, kurie jau žuvę, ir latviu Valdis Kikans, jis dar gyvas, virš 90 metų, Rygoj gyvena, įkopėm, į Kauno viršūnę“, – pasakoja alpinistas senjoras Kęstutis Virbalis.
Į žygį šią vasarą leidžiasi 23 entuziastai. Senjorai, kurių vyriausiems – Alvydui 69-eri, o Kęstučiui 71-eri, ir būrys jaunesnių žygeivių. Senjorai įrodo, kad amžius – ne kliūtis siekti svajonės.
„Mūsų tikslas buvo, apart to, kad sulipt į Kauno viršūnę, dar buvo tikslas išvežti kuo daugiau jaunimo, kad pamatytų tuos didžiuosius kalnus, Pamyrą pamatytų“, – kalba ekspedicijos vadovas Alvydas Peištaras.
Tad dabar ekspedicijos dalyviai rengia susitikimus ir dalijasi įspūdžiais. Ir atvirauja, kad šiam žygiui labai intensyviai ruošėsi beveik metus.
„Pasiruošimas ir fiziškai, ir psichologiškai turėjo būti rimtas. Mėgstu sau iššūkius, bėgioju, darau savo mankštas, ištvermės pratimus“, – tvirtina alpinistė Eglė Žukienė.
Reikėjo daug fizinių jėgų – kuprinės svėrė apie 30 kilogramų.
„Atstumai labai dideli, o mes viską nešdavomės ant savo pečių, didžiulė manta, didžiulės kuprinės, ten visas gyvenimas turėjo tilpti“, – sako E. Žukienė.
Pamyro kalnai plyti šalia pavojingos zonos, Afganistano. Tad tik per plauką nežlugo ir ši lietuvių ekspedicija.
„Mes važiavome ten neturėdami į pasienio zoną leidimų ir kada oro uoste mus pasitiko ir pasakė, kad gali padaryti juos, tai buvo didžiausias įspūdis“, – pasakoja A. Peištaras.
Alpinistams pavyko įkopti ne tik į Kauno viršukalnę, bet ir į dar tris bevardes, kurioms suteikė lietuviškus pavadinimus – pasaulyje lietuviškus vardus jau turi apie 30 viršukalnių.
„Prieš išvažiuojant į tą rajoną, pagal žemėlapius išsistudijavau, žinojau, kad tam rajone yra tų bevardžių viršūnių, susidėjau planą, į kurias viršūnes reiktų įlipti, kad tilptume laike. Niekas nebuvo sulipę ir pavadinome Lietuvos universitetui 100, Kauno Vytis, KTU Ąžuolai“, – kalba A. Peištaras.
Kopiant prieš akis vėrėsi įspūdingi vaizdai, šniokščiančios kalnų upės ir mažai žygeivių tyrinėtas kraštas. Ir kaip gi čia be užkandžių tiesiai nuo kirtiklio.
„Buvo įspūdis tai, kad visai nevaikščiotas rajonas, jokių pėdsakų, jokių šiukšlių, jokių žmogaus prisilietimo požymių nebebuvo, absoliučiai laukinis kraštas“, – tvirtina A. Peištaras.
Ir pavojinga vietovė, ypač pavasarinės nuošliaužos.
„Slėniuose tas vaizdas keičiasi, nes tie sieliai nusineša, net ir kaimą nuneša purvo ir akmenų masė, slenkanti nedideliu greičiu, bet į ją papult, neduok Dieve, nes ji sumala viską“, – aiškina K. Virbalis.
Laimė, lietuviai tokių tragedijų išvengė, nors nesėkmių buvo, net tris alpinistus teko išgabenti iš kalnų – vienam prasidėjo plaučių edema, žmogus ėmė dusti dėl plaučiuose besikaupiančių skysčių. Senjorai sako, jaunimas treniruojasi mažiau.
„Dabartiniame alpinizme yra laisvė, žmonės gali kopti kur nori, niekas nedraudžia, tada yra didelė rizika, o kalnuose klaidos yra labai liūdnas dalykas, nes žmonės žūsta arba susižeidžia smarkiai“, – sako K. Virbalis.
Per pastaruosius metus kalnuose žuvo bent 4 lietuviai – ir alpinistai profesionalai, ir mėgėjai.
