Valstybinės ypatingų situacijų tarnybos išminuotojų rytas prasideda nuo rusofašistų paliktų „dovanų“ paieškų. Kasdien Charkivo gyventojai praneša apie dešimtis rastų sprogmenų. Būtent ten vyksta gelbėtojai.
Raisos ir Sergėjaus namai vos netapo jų žūties vieta, kai į jį pataikė rusų sprogmuo.
„Mes buvome namuose. Vyrą kaimynai traukė turbūt dvi valandas. Po griuvėsiais jis buvo. Buvo toks visas apdegęs. Pradėjom tvarkyti. Visa gatvė padėjo, ir giminės, ir kaimynai. O po to po griuvėsiais aptikome tai“, – pasakoja Charkivo gyventoja Raisa.
Išminuotojai ištraukė sprogmens liekanas, paaiškėjo, kad jos nepavojingos.
Filmavimo grupė važiuoja paskui gelbėtojų automobilį, stengdamasi nenuklysti į kelkraštį. Būtent tokiose vietose dažniausiai būna užkastos minos. Paskutinį kartą mina žvyrkelyje sprogo birželio pradžioje.
„Per lauką važiavo automobilis, kuriame buvo vyras, jo žmona ir trys vaikai. Užvažiavo ant prieštankinės minos. Jai sprogus 37 metų moteris žuvo vietoje, vyras, dvi 12 ir 15 metų mergaitės, taip pat 12 metų berniukas buvo sunkiai sužaloti“, – sako Charkivo srities valstybinės ypatingų situacijų tarnybos atstovas Jevgenijus Vasilenko.
Vėliau berniukas ligoninėje mirė. Nepaisydami pavojaus, gelbėtojai turi važiuoti panašiais maršrutais, į kai kurias gyvenvietes galima nusigauti tik tokiu būdu. Viename atokiame kaime yra sodo nameliai, viską prižiūri Aleksėjus, vietos sargas.
„Stipriai apšaudė, visiškai nušlavė 7 namus“, – rusų žiaurumus prisimena Aleksėjus.
Vienas iš šaudmenų pataikė į žemę vidury kelio. Atkasti šią dovanėlę užtruko kelias valandas. Net išminuotojai nesitikėjo, kad ji bus daugiau nei 2 metrų ilgio. Ir visa tai buvo po žeme.
„Pagal išorinius požymius tai buvo padegamieji Gradai. Ore sprogsta dalis ir pasipila šešiakampiai, kuriuose yra magnio ir aliuminio. Galingas mišinys. Jo niekaip neužgesinsi, reikia užpilti. Jis viską pradegina. Temperatūra siekia 6 tūkstančius laipsnių“, – teigia vyresnysis naras, išminuotojas Andrėjus Lapečkinas.
Dvimetrinis Gradas vos telpa į automobilį. Tuo metu viename iš kiemų išminuotojas A. Lapečkinas randa išties pavojingą daiktą – skelveldrinę granatą VOG 25. Ją deda į dėžę su smėliu, kad veždami išvengtų detonavimo. Prieš tai šią miną aptiko žmonės, kurie neseniai atvažiavo į deokupuotus sodo namelius, bet nusprendė neliesti keisto daikto. Gali būti, kad tai jiems išgelbėjo gyvybes.
„Žmonėms visada sakau – nelieskite. Yra apmokyti žmonės, kurie tuo užsiima“, – tikina povandeninio išminavimo skyriaus viršininkas Bogdanas Ševčenko.
Suaugusieji dažniausiai klauso išminuotojų, bet su vaikais viskas gerokai sunkiau.
„Šiandien apie pusę keturių ryto gavome medikų pranešimą, kad trylikametį berniuką sužalojo nežinomas sprogmuo. Buvo amputuoti keturi kairės rankos pirštai, dabar jis vietos ligoninėje“, – pasakoja J. Vasilenko.
Nuo deokupacijos pradžios minos pražudė iki 200 žmonių, tarp kurių dvi dešimtys vaikų.
Borščevajos kaime, esančiame 15 minučių kelio iki Rusijos sienos, iki šiol šalikelėse matyti sudužusios mašinos su užrašais Z. Vieno namo tvora papuošta rožėmis. Čia gyvena Nikolajus. Per okupaciją šis vyras ne tik rūpinosi savo saugumu, bet ir gelbėjo kaimynų ožkas.
„Aš čia buvau visą laiką, nes paliko ūkius, šios ožkos – tai vieninteliai mano draugai. Tai svetimos ožkos, bet aš jomis rūpinuosi. Čia 4 ožkos ir ožys, dar buvo 6 ožiukai“, – pasakoja Nikolajus.
Namą, okupavę kaimą, užėmė rusai. Iš čia šaudė į artimiausias gyvenvietes, o kada traukėsi – jį susprogdino. Taip pat paliko daug minų.
Kai išminuotojai apžiūrinėjo sklypą, kur sprogo ožkos, nepastebėjo minų spąstų ir patys sprogo, prisimena Nikolajus. Ir priduria: kartą aptikau visą sistemą gaudyklių.
„Granatą radom. Ieškom toliau – plona viela. Paaiškėjo, kad ten ne viena granata. Kaip jie daro: prie žiedo privynioja vielą, toliau eina prie kitos granatos ir taip daro grandinę. Ir kai viena sprogs, sprogs visa grandinė“, – sako Nikolajus.
Kad būtų išvengta aukų, gelbėtojai juda tik asfaltuotais keliais, be būtinybės nevyksta į atgautus rajonus. Bet žmones vis tiek traukia namo, sako pensininkė Anna Nikolajevna. Ji pakvietė išminuotojus, kad apžiūrėtų jos namą.
„Žinote, aš nežinau, kiek leis sveikata [grįžti čia]. Sveikatos neturiu, karas iš manęs atėmė visą sveikatą. Manęs kojos neneša, nugarą labai skauda. Vyras mirė 2007 metais. Mes pastatėme šį namą ir jis miršta, aš likau viena. Aš ir dabar nesėdėčiau mieste. Mėgstu kaimą“, – pasakoja Anna.
Net jei žmonės laikytųsi visų rekomendacijų, aukų vis tiek nepavyktų išvengti, nes, stengdamiesi apsaugoti kitus, žūsta net išminuotojai, energetikai, policininkai ir kitų tarnybų darbuotojai, kurie lankosi teritorijose, iš kurių sunkiai pavyko išmušti rusų okupantus.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
