Kaip ir valdančioji dauguma buvo pasižadėjusi 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Dabar žengiame į rudenį, bus biudžeto tvirtinimas, tai kiek jus esate pasigalandęs kalaviją, kad šitą pažadą įgyvendintumėte?
Su atlyginimais situacija yra tokia, kad daugelio pačių mokytojų vertinimu, jei turi pilną darbo krūvį, tai atlyginimai neatrodo tokie maži.
Problema vis dar yra, kad naujiems mokytojams yra siūloma tik dalis etato, pavyzdžiui, 0,25 etato, kelios kontaktinės valandos. Tą matome ir savo duomenų bazėje, kur yra talpinami skelbimai ir ten nurodomas siūlomas krūvis.
Labai didelė dalis darbo pasiūlymų yra nepilnam etatui. Suprantame, jeigu mokytojas dirba tame rajone kažkurioje kitoje mokykloje ir jam pavyksta suderinti savo dabartinį darbą su kitu, mažesnio krūvio darbu, bet pritraukti naują mokytoją su 0,25 arba puse etato, jeigu atlyginimas būtų ir 1400 eurų, tai su 700 eurų, dirbant puse etato, nepragyvensi.
Etatų problema yra dėl tinklo, kuriame yra nemažai mažų mokyklų, kuriose pilną mokytojų darbo krūvį užtikrinti yra sudėtinga. Todėl tinklas yra svarbus tiek dėl kokybės mokiniui, tiek dėl sąlygų mokytojams.
Kad susidarytų normalus atlyginimas dirbant nepilnu krūviu, yra labai sudėtinga. Kai kalbame apie pilną krūvį, tai įsipareigojimas pasiekti 130 proc. nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio niekur nedingsta. Sieksime jo laikytis.
Suprantame, kad vidutinis darbo užmokestis labai stipriai augo pastaraisiais metais, tai planuojame du žingsnius: galėtume atlyginimą didinti tiek nuo kitų metų sausio 1 d., tiek nuo kitų metų rugsėjo 1 d. Dviem žingsniais per metus, manau, turėtų pavykti pasiekti tą įsipareigojimą.
Tai kitų metų rugsėjo 1 d. bus pasiektas tas 130 proc.?
Labai tikiuosi, kad taip.
Jeigu nenutiks jokių kataklizmų, jūs savo darbą kaip ministras baigsite 2024 metų pabaigoje. 2025 metai yra linija, iki kurios Lietuva užsibrėžia įgyvendinti tą idėją, kad mokytojas – prestižinė profesija. Jūsų nuomone, kaip toli mes esame nuo tos idėjos ir ar nebuvo kvaila paleisti tokį lozungą, kai realių darbų buvo mažoka?
Nežinau, sunku vertinti šitą idėją. Ją tvirtino įsitraukus didelei daliai visuomenės, matyt, visuomenei tai yra aktuali problema.
Iš viso, ką ši idėja reiškia? Kaip mes matuojame tą prestižiškumą? Kodėl dabar ši profesija nėra prestižinė, ko trūksta? Tai nieko nemačiau, kad būtų kažkas dėl šių klausimų padaryta.
Su kuo bendrauju, visi sako, kad mokytojo profesija yra prestižinė. Mano supratimu, mokytojo profesija – prestižinė.
Ką reiškia profesijos prestižas? Jis negali būti vertinamas atsietai nuo kitų profesijų, teko skaityti nemažai ir mokslinių tyrimų ir jais paremtų analitinių tyrimų, kurie vertina, kaip atrodo profesijų prestižas. Tai tų metodikų yra įvairių, neretai jose dalis prestižo reiškia darbo vietos patrauklumą, vienas iš kriterijų visada yra reikalavimai, kokio reikia išsilavinimo lygio.
Taip pat svarbus visuomenės supratimas apie tos profesijos svarbą, pačių profesijos atstovų vertinimas ir panašiai. Prestižas daugiausia yra vertinamas per mūsų pačių supratimą ir atlyginimas kaip toks beveik nežaidžia.
Bet ką mums svarbu pasiekti iš ministerijos pusės, tai, kad darbo vieta būtų patraukli.
Ar iki 2025 m. mokytojo profesija bus ne prestižinė, bet patraukli?
Kad darbo vieta yra patraukli, tai matome ir didelius pokyčius stojančiųjų pasirinkime. Jeigu žiūrėtume į praėjusius metus, lygintume, kiek įstojo į pedagogikos programas, pavyzdžiui, užpernai ar anksčiau, tai augimo tendencija yra labai didelė.
Mes pradėjome riboti kūno kultūros mokytojų rengimą, nes stojančių į šią specialybę – visada labai daug. Kreipėme valstybės finansavimą ten, kur trūksta darbuotojų ir bendras stojančiųjų skaičius yra gerokai augantis.
Man atrodo, tai rodo pačių stojančiųjų pasirinkimas. Problema yra ta, kokia dalis vėliau dirba tą darbą mokyklose. Jeigu žiūrėtume prieš dešimtmetį, nueidavo kas trečias, o praėjusiais metais 2 iš 3 pabaigusių, tai renkasi daugiau.
Bet tokio šimtaprocentinio dalyko, kad kiekvienas, kuris baigia pedagogiką, norėtų būti mokytoju, to niekada nebus. Bet bendrai tendencijos yra labai pozityvios.
Jeigu su šituo lozungu – mokytojo profesija yra prestižinė – būtų iškelti kažkokie rodikliai, tai būtų lengviau pamatuoti, ar tai galima pasiekti.
Svarbu, kaip mes patys vertiname. Mokytojai mano, kad jų profesija yra prestižinė, jeigu žiūrėtume į indikatorius, ar jie mano, jog jų profesija svarbi, ar jie kuria valstybei vertę ir taip toliau, tai daugelis mano, kad svarbi.
Visuomenės apklausa taip pat rodo, kad mokytojų profesija yra svarbi, naudinga šaliai ir taip toliau, bet mokytojai mano, kad visuomenė jų nevertina.
Tai klausimas mums – kaip mes parodome, kad vertiname mokytojus? Ar mes juos prisimename tik per tam tikras dienas, ar jiems primename, kad mūsų gyvenimo pasiekimai yra ir mokytojų dalis, nes mokytojai labai retai gauna grįžtamąjį ryšį. Jie grįžtamąjį ryšį neretai gauna iš mokinių, kurie būna nepatenkinti, nes reikia mokytis ir mokiniai tik pabaigę supranta, kokia to nauda, apie tai pagalvoja, bet niekam to nepasako.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
