TV3 žinių „Dienos komentare“ atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas pasakė, kada galima tikėtis karo Ukrainoje pabaigos ir kokiomis sąlygomis tai įvyktų.
Ukrainos prezidentas praėjusią savaitę sakė, kad šie metai buvo karo metai, o ateinantys metai turėtų būti taikos metai. Ar tai tik optimizmas, ar yra prielaidų manyti, kad kitais metais karas gali baigtis?
Aš kol kas prielaidų greitai pergalei, deja, nematau. Nenuvertinkime priešo, jie pamokas taip pat išmoksta. Gera naujiena, kad jų ištekliai, resursai eina į pabaigą. Tiek kiekybiniai, tiek materialiniai. Kaip dauguma saugumo ekspertų, taip ir aš manau, kad galimas didesnės mobilizacijos Rusijoje tęsinys. Kokybiškai Rusijos kariuomenė labai nusmukusi, nes neįmanoma jų parengti.
Aš prognozuočiau, nors visos prognozės ir labai spekuliatyvinės, kad tai įmanoma neankščiau nei kitų metų pabaigoje, nebent įvyktų kokie nors šalutiniai faktoriai – valdžios pasikeitimas Kremliuje perversmo būdu ar kiti aspektai, kurie iš esmės paveiktų situaciją.
Tačiau kol kas – susivienijęs Vakarų pasaulis teikia žymiai skaitlingesnę, kokybiškesnę ginkluotę Ukrainos kariuomenei.
Kalbant apie ginkluotę, pastarieji paketai neatrodė labai įspūdingai palyginus su tuo, ką mes matėme ankščiau. Ką tai galėtų liudyti?
Akivaizdu, kad Europos šalys neturi. Aš tai žinau kaip ir atsargos karys – jos neturi resursų. Jos turi labai ribotus išteklius ir džiugu, kad jau ir vokiečiai, ir prancūzai teikia minimalią karinę pagalbą ginkluote, tačiau stebina, jog Jungtinės Amerikos Valstijos teikia toli gražu nepakankamą paramą.
„Karinio balanso“ leidinio 2021 metų pabaigos duomenimis, Jungtinės Amerikos Valstijos vien „Himars“ ir „MLRS“ salvinių artilerinių turėjo 588 vienetus, o davė tik apie 20.
Kaip galima šitą situaciją paaiškinti?
Man sunku paaiškinti, aš tiesiog nežinau priežasčių, kodėl yra reikšmingai nepadidinama parama Ukrainos kariuomenei. Dar vakar grįžau iš Ukrainos, kur teko bendrauti su kariais, tai jie taip pat skundžiasi dėl nepakankamų amunicijos kiekių.
Ar gali Rusijos kariuomenė artimiausiu metu išsitraukti kokį nors kozirį? Galbūt tai būtų įsitvirtinimas tose teritorijose, kurių jie nesiruošia atiduoti?
Tai jie tą ir daro – tiek Kryme, tiek nuo 2014 metų okupuotose Ukrainos teritorijose Donecke ir Luhanske. Ten jie įtvirtinimus stiprina, bet nereikėtų nuvertinti ir šviežiai mobilizuoto personalo, nes kareiviais juos pavadinti sunku, kurio kiekis jau kelia grėsmę. Tegu jie bus ginkluoti II Pasaulinio karo ar 6-to dešimtmečio ginklais, bet jų masė vis tiek yra iššūkis.
Tai, ar gali būti, kad kitų metų antroje pusėje mes turėsime išvaduotą Ukrainos teritoriją iki tų sienų, kurios buvo prieš vasario 24 d.?
Ukrainos gyventojai tam ruošiasi, yra labai didžiulis lūkestis, moralė labai aukšta. Didžioji dauguma gyventojų palaiko savo karius. Kai lankiausi tiek Kyjive, tiek Dniepre, tiek Zaporižėje, užgesus šviesos pradeda ploti ir su paniekinančia šypsena šaukia „Putin H***o“.
Jų moralė labai aukšta, o moralė yra labai svarbu. Valia gintis, valia kariauti yra Ukrainos pusėje ir jos visuomenėje.
Ar kariai ir gyventojai palaikytų derybas, jei tokios būtų?
Ne. Tai, kad dabartinė šalies vadovybė ir prezidentas Volodymyras Zelenskis yra ryžtingai pasakęs, kad visa Ukrainos teritorija privalo būti išvaduota įskaitant Krymą, yra sąlyga, kurią diktuoja demokratiškai išrinkta vadovybė, o tai yra visos visuomenės atspindys.
Paprasti žmonės, savanoriai, kariai, su kuriais teko bendrauti, jie tuo net neabejoja.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
