Šitaip klausi, kad būtų intriga, tačiau atsakymą žinai iš anksto - nei pragaras, nei rojus. Tačiau rašyti apie vis dar daug aistrų keliančius televizijos realybės šou skatina keletas dalykų. O svarbiausias – didžiulis visuomenės susipriešinimas. Viena jos dalis stačia galva pasinėrusi į realybės šou šėlsmą: dalyvauja, žiūri, balsuoja, buriasi į fanų klubus ir prisiekia žūtbūt kada nors ten patekti. Kiti sudreba vien išgirdę šį žodį, realybės šou laikydami aukščiausiąja šiuolaikinės televizijos (ir visuomenės) ištvirkimo ir degradacijos stadija.
Lyg kokie fundamentalistai kiekvienas gina savo įsitikinimus ir nelabai klauso vieni kitų. Viešai koneveikti realybės šou (kaip ir visą televiziją) Lietuvoje yra geras tonas. Paprasčiau ir saugiau įsilieti į interneto anonimų ar iš labai aukštai į masinę kultūrą žvelgiančių intelektualų chorą. Šio choro balsai skiriasi nebent leksika. Intelektualai, žinia, viešai nesikeikia, kanda subtiliau, nors ir jie nesibodi atvirai niekinti televizijos prasčiokus. Internetiniai keikūnai derglioja kaip papuola ir kur papuola. Tačiau ir vieno, ir kito choro dainininkai unisonu traukia tą pačią apokaliptinę giesmę - baisu, tragedija, katastrofa!
Atvirai sakant, mieliau pasižiūrėti kokį realybės šou (tik ne “Kitas”!) nei skaityti visokias menkai argumentuotas nesąmones, kaip tai baisu. Kadangi daugiau visokių šlykštybių apie realybės šou neišgalvosi (viskas jau pasakyta ir išrašyta), imsimės advokato (greičiausiai juodojo) vaidmens. Vis dėlto, kur slypi nepaprasto naujųjų realybės žanrų populiarumas, kodėl dėl jų taip susiskaldžiusi visuomenė?
Yra ko pykti. Keturis pokario dešimtmečius ir Vakarų Europos visuomeninės, ir Rytų valstybinės televizijos buvo politikų ir elito rankose. Tai buvo kultūros ir didaktikos klestėjimo televizijoje era. Vyresni žiūrovai iki šiol prisimena gero elgesio pamokėles rusiškoje animacijoje, kasmet per mokinių atostogas rodomus tuos pačius “Keturi tankistai ir šuo” ir “Kapitonas Tenkešas”. Kažkaip nejučia užsimiršo visas to meto televizijos kontekstas – cenzūra, propaganda, aklinas kapitalistinio užkrato slėpimas nuo mūsų akių.
Tarytum aukso amžius prisimenama televizija visiškai nepaisė auditorijos poreikių, demonstruodama jėgos poziciją. Pasirodo, mums tai patiko. Tik išrinktieji ar paskirtieji sprendė, ko mums reikia. Žiūrovai buvo reguliariai maitinami gerai sumaišytu kultūros ir politikos racionu, apdairiai atmieštu CK nustatyta leistina tautiškumo doze. Pasisotinę saldžiosios gėrio ir dar geresnio tyrelės, turėjome būti šviesesni ir protingesni.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Europoje atsiradusios komercinės televizijos atjungė privalomas kultūros vitaminų lašelines ir televiziją drastiškai pasuko pramogos keliu. Nauji ambicingi televizijos kanalai pribloškė nauju požiūriu, pasakydami, kad visi žmonės jiems yra lygūs. Net jeigu tu nesi profesorius, iškilus menininkas ar politikas, vis dėlto tu esi žmogus, šios visuomenės pilietis. Žmogus, turintis savo problemų, paslapčių, galintis ir turintis pasakyti savo nuomonę, pasidalinti unikalia patirtimi. Televizijos ekrane pasirodė eiliniai žmonės, iki tol klusniai tūnoję anapus ekrano. Jie tapo pokalbių ir psichologinių šou dalyviais, naujaisiais ekrano herojais, atskleidžiančiais savo gyvenimo istorijas. Jie pradėjo išstumti tuos, kuriems televizija priklausė tarsi pagal paveldimumo teisę. Visuomenės išrinktiesiems tai, be abejo, nepatiko. Neatremiamu jų argumentu tapo: kas jie tokie, kam jie įdomūs, kokią jie turi teisę į televizijos eterį?
Girdėjote, juk taip pat šiandien kalbama ir apie realybės šou dalyvius. Kodėl aš turiu klausytis aštuoniolikmečio filosofavimų, kokios beprasmiškos kalbos, kodėl man tai turi būti įdomu? Kažkada sau išskirtinę teisę į televizijos eterį pasiskyrusi visuomenės dalis iki šiol negali susitaikyti su buvusių pozicijų praradimu. “Televizija – mums”, - skamba garsiai nepasakoma, tačiau aiškiai suvokiama mintis. Kas tie mes? Suprask, solidūs, brandūs. Siekiama nustatyti patekimo į ekraną cenzą – amžiaus ir išsilavinimo. Tačiau visuomenės drama yra amžina. Nuolat reikšdamas susirūpinimą masių prusinimu (siekiu liaudį priartinti prie savo lygio), elitas labai išsigąsta, jeigu tos masės pernelyg sumažina atotrūkį. Tuomet vėl stengiamasi didinti distanciją. Vienas atsiribojimo nuo neišprususios visuomenės variantų - totalinis pernelyg demokratiškos televizijos niekinimas. Ne mėginti ją suvokti, pasinaudoti naujomis raiškos formomis, o būtent - niekinti, nepripažinti.
Televizija nėra ideali, tačiau jos prigimties nepaisymas nėra vaisingas. Klaidingos išeitinės pozicijos nutraukia bet kokį dialogą. Nepaisant televizijos – masinės komunikacijos priemonės – prigimties, apokaliptikams (taip ironiškai U. Eco vadina pernelyg išsigandusius masinės kultūros) kliūva viskas: reklama (nors ji yra ekonominis antžeminės nemokamos televizijos pagrindas), serijiškumas (siekis, kad auditorija lengviau susigaudytų programų sraute), supaprastinimas (suteikia galimybę visiems suvokti perduodamą informaciją), dinamika (nes televizija vaizdo ir montažo medija), pagaliau, pramoginis laidų pobūdis (nes televizija turėti padėti atsipalaiduoti, o ne iki išnakčių pratęsti darbo ar mokslo dieną). Noras ištiesinti smarkiai į pramogas pasvirusį laivą, gresia kitu kraštutinumu – teisinga, reikalinga, bet nuobodžia ir daugeliui nemiela televizija. Tačiau grįžti atgal neįmanoma. Tai rodo elito, susibūrusio į visuomeninių televizijų tarybas elgesys. Kad ir kaip pykstama, grasinama, tačiau neišdrįstama televizijos atsiimti į savo rankas.
Nesusikalbėjimą lemia ne tik nesutarimai dėl kokybės, skonio, bet ir drastiškas Europos televizijų požiūrio į auditoriją pokytis. Globėjiška televizija, turėjusi liaudžiai transliuoti didžiausias pasaulio vertybes ir gerąją žinią apie valdžios darbus, per pastaruosius dvidešimt metų išsprūdo iš kultūros ir politikos elito rankų, puldama į kitą kraštutinumą – visų žmonių televiziją. Analitikai naujojoje televizijos koncepcijoje įžvelgia visuomenės lygybės troškimo įgyvendinimą, nes ekrane visi gali kalbėti visais klausimais, spęsti visus reikalus, politikuoti, linksmintis, ginčytis, ieškoti teisybės, gyvenimo draugo ar draugės.
Realybės televizija – naujausias liaudies televizijos etapas. Nors daug kam atrodo, kad televizijose dirba tik paskutiniai mulkiai, tačiau valdžios institucijos, partijos ir visuomeninės organizacijos galėtų su pavydu žiūrėti, kaip televizija komercializuoja žmonių troškimus, jų viltis, norus. Kaip ji nepriteklius, nelaimes ir neviltį sugeba įvilkti į patrauklią dramaturginę formą. Kaip ji gudriai naudojasi institucijų neveiklumu ir kuria savas dingusiųjų paieškos tarnybas, televizinius teismus, socialines paramos akcijas. Pagaliau, ji suranda talentų, leidžia jiems atsiskleisti. Žinia, naujuosiuose realybės šou formatuose neįžvelgsi didelio televizijos altruizmo, tačiau būtent ji įžvelgė ir paskatino naujus visuomenės poreikių pokyčius.
Kodėl jaunimas nebijo televizijos kamerų? Karta, kuriai fotografinis ar televizinis vaizdas buvo stebuklas, negali suprasti tų, kuriems tai banalus mobiliojo telefono fotografuoti – trinti mygtukų spaudymas. Jiems savęs eksponavimas, atsivėrimas tampa ir savęs pažinimo, ir saviraiškos būdu. Jie nė sekundės negali būti be ryšio, jie visada susiporavę žinutėmis, čatais, blogais. Jie nebijo dirbtinai sukurtų kolektyvų, nebijo būtini stebimi, nes toks jų gyvenimo būdas. Mes, paskyrimų ir nepertraukiamo trisdešimties metų darbo stažo karta, sunkiai suvokiame konkurencinės kartos sėkmės filosofiją. Eiti į televiziją, vadinasi, dalyvauti, turėti vilties, turėti šansą. Eiti į televiziją, vadinasi, ne tūnoti ir ne rezignuoti, o rizikuoti. Eiti į televiziją – bilietas be pralaimėjimo: jeigu ne šiandien, tai gal rytoj, jeigu ne čia, tai kitur.
Naujų televizijos siūlomų saviraiškos formų kritika išduoda mūsų naivoką nostalgiją didaktiniam stiliui ir nepasitikėjimą sveiku auditorijos (ypač jaunosios) protu. Štai buvo blogasis animacinis vilkas ir jo skriaudžiamas kiškis, štai sėdėdavo dėdės ir tetos televizoriuje ir sakydavo, kad rūkyti ir negerbti vyresnių yra negerai. Ar šiandien tokia didaktinė banalybė ką nors paveiktų? Televizija ieško naujų, įtaigesnių būdų kalbėtis su visuomene. Realybės šou, pramoga arba žaidimai (kad ir ”Penktokų iššūkis”) siūlo žaismingesnę ir sudėtingesnę dramaturgiją, kuri leidžia vaikui, paaugliui ar jaunuoliui pasijusti svarbiu ir savarankišku. Televizija jam rodo ne pabodusias suaugusiųjų pamokėles, o nevienareikšmes situacijas, kuriose atsidūrę jų bendraamžiai turi priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Kodėl mes vis dar manome, kad mūsų vaikai nemąsto, nediskutuoja apie tai, ką matė ekrane ir būtinai mėgdžioja blogiausius pavyzdžius?
Realybės televizijos kritika (dažnai teisinga – dėl prasto skonio, vulgarumo, psichologinio muštro) drauge slepia neišvengiamai kylantį visuomenės pavydą. Jaunajai kartai sukyla neišsipildžiusių svajonių ambicijos (kuo jis geresnis už mane?), vyresniems ir protingesniems paslėpta skriauda, kad nesubrendėliai užplūdo televiziją. Tačiau išeičių yra. Vieni išsilieja internete, kiti atkeršija balsuodami ir eliminuodami realybės šou dalyvius, treti eina į visas realybės šou atrankas, ketvirti žiūri “Be pykčio”. Argi ne demokratija?
Autorius yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto docentas, humanitarinių mokslų daktaras
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
