Žurnalistė yra pelniusi apdovanojimų už reportažus apie pažeidžiamas mažumas. J. Whyatt priklauso JK Žurnalistų sąjungai (angl. National Union of Journalists), kur kartu su kitais Lygybės tarybos (angl. Equality Council) nariais kuria gaires žurnalistams. Gairės rengiamos norint padėti sąžiningiau, giliau ir be stereotipų rašyti ne tik apie tautines, religines, rasines ar seksualines mažumas, bet ir apie skurde gyvenančius, tam tikromis ligomis sergančius, prievartą patyrusius ar kitaip pažeidžiamus žmones.
Žiniasklaidos kokybe suinteresuotos visuomeninės organizacijos siekia, kad etikos gairės taptų redakcijų etikos kodeksų ir vidaus taisyklių dalimi. Vilniuje J. Whyatt viešėjo Transparency International Lietuvos skyriaus (TILS) kvietimu. Interviu transliuotas „Klasikos“ programos laidoje „Žmonės ir idėjos“.
Levisono tyrimas
Susitikime su žurnalistikos studentais Vilniuje kalbėjote apie šiuo metu Jungtinėje Karalystėje vykstantį Levisono (Leveson) tyrimą, atskleidžiantį [telefoninį šnipinėjimą, kyšius policijai ir kitas] nusikalstamas žiniasklaidos praktikas. Kaip šis tyrimas paveikė Jus?
Turiu pasakyti, kad nesu apklausiama Levisono tyrime, nesu pakviesta kaip liudininkė ar kuo nors kaltinama. Žinoma, buvau pasibaisėjusi tyrimo atskleistos korupcijos ir nusikaltimų mastu, bet turiu pripažinti, kad nebuvau nustebinta.
Žurnaliste dirbu daugiau nei 30 metų, dirbau kartu su nacionalinių dienraščių žurnalistais, naudojančiais metodus, kurie gali būti laikomi neetiškais. Kai kurie patys puikausi JK žurnalistai, atstovaujantys garbingai tradicijai saugoti spaudos laisvę, sakyti tiesą valdžiai, reikalauti politikų atsakomybės, taip pat naudojo metodus, kurie nėra visiškai sąžiningi, bet tai darė gindami viešąjį interesą. Tai yra leidžiama, visi mūsų etikos kodeksai daro išlygas. Jeigu tu atskleidi nusikalstamą, nederamą elgesį, kartais leidžiama nesakyti visos tiesos, kas tu esi, kad gautum priėjimą prie informacijos.
Pavyzdžiui, visai neseniai buvo atskleistas didelis skandalas, kiek mūsų parlamentarai sumoka sau dengdami savo išlaidas, kaip jie apgaudinėja ir manipuliuoja leisdami pinigus kvailiausiems dalykams, kuriuos jie perka sau, savo žmonoms ir meilužėms už mokesčių mokėtojų pinigus. Vienas pastatė namą antims, kurios gyvena jo ežere. Visa tai išaiškėjo pavogus dokumentus. Vagystė nėra geras dalykas, bet tai pateisinama, nes buvo atskleista kur kas didesnio masto korupcija ir mūsų išrinktų politikų pažeidimai piktnaudžiaujant visuomenės pinigais ir pasitikėjimu.
Nebuvau nustebusi, kai Levisono tyrimas atskleidė kyšius ir korupciją nacionaliniuose laikraščiuose, ypač bulvariniuose. Tačiau man kelia nerimą, kad žmonės mato tik labai blogus dalykus ir mano, jog visi žurnalistai yra blogi, ir esą reikia visa tai sustabdyti ribojant spaudos laisvę.
Nemanau, kad taip turi įvykti. Man daug labiau patiktų matyti žurnalistus, prižiūrinčius save, besilaikančius egzistuojančių etikos kodeksų ir šalies įstatymų. Yra labai aiškūs įstatymai, netgi nesusiję su žiniasklaida. Papirkti policininką yra nusikaltimas, meluoti teisme yra nusikaltimas, perimti privačias žmonių žinutes telefonu ar kompiuteryje yra nusikaltimas. Tai nusikaltimai, už juos turi būti baudžiama. Tačiau tai nereiškia, kad mums reikia griežtesnių ribojančių įstatymų žiniasklaidai.
Vieno pranešėjo istorija
Kaip Levisono tyrimą paskatino pranešėjų nutekinta informacija?
Neseniai turėjau galimybę sutikti ir paklausinėti vieną jų. Richardas Peppiattas dirbo laikraštyje „Daily Star“ ir buvo beveik kasdien verčiamas, arba bent jau iš jo buvo tikimasi, kad jis rašys dalykus, su kuriais jis nesutiko. Jis turėjo rašyti apie vadinamąsias „islamo ekstremizmo grėsmes“, apie tai, jog esą musulmonų imigrantai Britanijoje kelia „pavojų“, esą jie turėtų būti labiau kontroliuojami, esą kraštutinėms nacionalistinėms grupuotėms kaip Anglijos gynimo lyga turėtų būti leidžiama propaguoti rasinės neapykantos ir religinės laisvės ribojimo idėjas.
Visa tai R. Peppiattui buvo nepriimtina, kaip turbūt ir daugeliui žmonių Britanijoje. Bet „Daily Star“ nusprendė, kad daliai skaitytojų tokie dalykai patiks, ir kad laikraštis rems Anglijos gynimo lygą (iš futbolo chuliganų subkultūros išsivysčiusią kraštutinę dešiniųjų organizaciją – red. past.). Redakcija vertė Richardą bei jo kolegas dieną iš dienos rašyti stereotipinius, žalingus tekstus ir antraštes ir spausdinti laikraštyje atgrasias nuotraukas. Galų gale R. Peppiattui viskas atsibodo, jis nusprendė susitaupyti šiek tiek pinigų, kad galėtų palikti darbą ir dirbtų kaip laisvai samdomas žurnalistas.
Palikdamas „Daily Star“ jis parašė demaskuojantį atsistatydinimo laišką, kuriame kalbėjo apie neetiškas praktikas, apie politinę propagandą, apie kurstančias ekstremistines dešiniųjų žinutes, kurios turėjo atsispindėti tame, ką jam buvo liepiama rašyti, kodėl jis tam nepritaria, ir kodėl mano, kad pasaulis tai turėtų žinoti.
Siųsdamas laišką savo viršininkui Richardui Desmondui R. Peppiattas išsiuntė jį ir laikraščiui „Guardian“, liberaliam kairiosios krypties leidiniui, kuris visada aktyviai pasisakė už aukščiausius etinius standartus. „Guardian“ tai išspausdino, ir tai buvo vienas iš dalykų, paskatinusių Levisono tyrimą. R. Peppiattas viešai liudijo tribunolui.
Kaip jam sekasi dabar?
Manau, jis bando išgyventi. Kadangi žiniasklaida Jungtinėje Karalystėje yra įvairi, pliuralistinė, yra kitų leidinių, kurie nori užsakyti jam medžiagas. Taip pat jis skaito paskaitas ir rašo knygą. Jis išgyvena, nors, žinoma, neuždirba tiek, kiek uždirbo dirbdamas nacionaliniame laikraštyje.
Bet jis nevertinamas kaip nacionalinis herojus ar žurnalistų herojus?
Jis nevertinamas kaip herojus, nes ir pats pripažįsta, kad padarė daug tikrai blogų dalykų ir parašė daugybę tekstų, dėl kurių jam gėda. Dirbdamas „Daily Star“ jis elgėsi neetiškai. Bet dabar R. Peppiattas gali judėti toliau. Man regis, jis tiesiog nori ramaus gyvenimo. Jis nenori būti kankiniu, nes iš tiesų svarbūs žmonės šioje byloje yra laikraščių savininkai, tokie kaip Rupertas Murdochas, redaktoriai ir buvę redaktoriai, tokie kaip Rebekah Brooks ir Andy Coulsonas (dirbę bulvariniam laikraščiui „The News of The World“ – red. past.) Jie iš tiesų jaučia karštį Levisono tyrime.
O jų darbuotojai tiesiog vykdė įsakymus. Jie tos politikos nekūrė ir jai nepritarė, tačiau spaudžiami kolegų ir redaktorių jie buvo priversti perimti tą korumpuotą kultūrą, kad būtų sukuriamos naujienos, apie kurias buvo manoma, kad būtent jų skaitytojai ir nori.
Iš tiesų jos nebuvo tai, ko skaitytojai norėjo. Kai šios blogos praktikos buvo paviešintos, leidinys „The News Of The World“ buvo priverstas užsidaryti, nes visi reklamos davėjai atsiėmė savo reklamas. Kilo didžiulė pasipiktinimo banga sužinojus, jog žurnalistai galėjo klausytis dingusios moksleivės, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nužudyta, balso pašto. Laikraščio darbuotojai įsilaužė į jos balso paštą, kad pasiklausytų jos tėvų, šeimos ir draugų žinučių ir panaudotų jas „paskanindami“ sensacingą istoriją apie jos dingimą.
Milly Dawler – toks buvo mergaitės vardas – istorija tapo vienu svarbiausiu įrodymų, privertusių „The News of The World“ užsidaryti. Reklamdaviai staiga suprato, kad duodami reklamą purvinam laikraštpalaikiui jie tampa labai nepopuliarūs, nes atrodo, kad jie remia šias neetiškas praktikas.
Sąžinės išlyga žurnalistams
Koks Žurnalistų sąjungos vaidmuo Levisono tyrime?
Nacionalinės žurnalistų sąjungos (National Union of Journalists, NUJ) padėtis sudėtinga. Kai kurie labai blogi žmonės, blogi žurnalistai, yra Nacionalinės žurnalistų sąjungos nariai. Jų elgesys prieštarauja Nacionaliniam žurnalistų sąjungos etikos kodeksui bei etikos kodeksui, reglamentuojančiam, kaip dera kalbėti apie rasę, taip pat apie mažumas ir pažeidžiamas grupes visuomenėje.
Tačiau dėl įrodymų, kuriuos tie žurnalistai galėjo pateikti apsivalymo procese, svarbos jiems buvo leista juos pateikti privačiai, tiesą sakant, slaptai, Nacionalinei žurnalistų sąjungos generalinei sekretorei Michellei Stanistreet ir jos komandai. Taip pasaulis ir lordas Levisonas gali sužinoti, kas vyksta redakcijose, o žurnalistai išlieka neatskleidę savo tapatybių ir nepraranda darbo.
M. Stanistreet ėmėsi tikrai svarbaus vaidmens gindama žurnalistus ir faktą, kad žurnalistai savo noru nebūtų darę daugelio dalykų, bet jie jautė, kad turi taip elgtis, nes priešingu atveju bus atleisti.
M. Stanistreet aktyviai pasisako už tai, kad žurnalistų darbo sutartyse būtų įrašyta sąžinės išlyga. Kad žurnalistas turėtų teisę redakcijoje pasakyti – nušviesdamas šią istoriją neketinu daryti to, kas liepiama, arba netgi – aš nenušviesiu šios istorijos, nes manau, kad tai rasizmas, tai neetiška, arba – aš manau, kad tai pakenks šiam žmogui ar šio žmogaus šeimai, ir mes neturėtume jiems sukelti tokios rizikos.
Jeigu tokia sąžinės išlyga būtų, tai žurnalistai nebūtinai darytų viską, kas jiems liepiama. Jie turėtų teisę atsisakyti ir kaip darbuotojai, ir kaip piliečiai.
Tai būdas pasakyti pasauliui – taip, mes, žurnalistai, kartais elgiamės nederamai, kad surastume tiesą ir paskelbtume ją, tačiau pirmiausiai mes esame žmonės, o tik po to žurnalistai. Mano požiūriu, pripažinti tai yra labai svarbu.
Ar manote, kad tokia sąžinės išlyga padės? Žinant, kad yra būdų redakcijoje priversti daryti tai, ko iš tavęs nori. Gal iš darbo neatleis, bet yra kitų priemonių padaryti tavo gyvenimą nelabai malonų.
Tai tiesa. Manau, kad sąžinės išlyga turėtų būti taikoma labai svarbiems atvejams, kai žurnalistas labai stipriai kam nors prieštarauja. Žinoma, neisi į darbą kas rytą ir nesėdėsi redakcijos susirinkime sakydama – aš ir to nedarysiu, ir to nedarysiu, ir jūs negalite manęs atleisti, aš rašysiu visai apie ką kita.
Bet ar tai nebūtų gera idėja? Gal tai pakeistų visus laikraščius?
Pakeistų, bet nemanau, kad sąžinės išlygą norima įdiegti kaip ardomąją priemonę. Manau, kad ji siūloma kaip apsaugos priemonė žmonėms kaip Richardas Peppiattas, kai jie visiškai nebegali dirbti savo darbo ir žiūrėti į veidrodį galvodami – ar aš vis dar žmogus, kai jie jaučia didžiulę gėdą dėl to, ką rašo kasdien. Kai patenki į tokią padėtį, tau reikia apsaugos priemonės, reikia Žurnalistų sąjungos paramos, tu turi žinoti, kad vis dar gali dirbti savo darbą ir nesijausti, kad išdavei viską, kuo tiki.
Tokia sąžinės išlyga yra kitose profesijose, pavyzdžiui, medicinoje. Slaugytojai turi sąžinės išlygą savo sutartyse. Jeigu slaugytojas ar slaugytoja turi religinius įsitikinimus ir nesijaus gerai padėdami, kai atliekamas abortas, jeigu tai yra prieš jų religinius įsitikinimus, ir sutartis yra tinkama, tai žmogus nebus verčiamas to daryti, jis ar ji bus paskirti atlikti kitas pareigas, kurios atitinka įsitikinimus.
Slaugytojai ir žurnalistai nėra tokios jau skirtingos profesijos, turi būti įmanoma rasti būdų, kaip sąžinės išlyga galėtų būti taikoma reporteriams ir redaktoriams lygiai taip, kaip ji taikoma ligoninėse.
Etika kaip kolektyvinis veiksmas
Ar žurnalistai JK turi kolektyvinę sutartį su darbdaviais, ar kiekvienas su darbdaviu derasi individualiai?
Kolektyvinės derybos vyksta, tačiau dažniausiai tik dėl atlyginimo dydžio. Pavyzdžiui, aš esu laisvai samdoma žurnalistė. Jeigu parašau straipsnį, Žurnalistų sąjunga yra nustačius atlyginimų skalę, kiek turiu gauti už žodį, jeigu jis išspausdinamas, arba už minutę, jeigu tai radijo pasakojimas. Yra kolektyvinis susitarimas, bet yra taip pat ir individuali susitarimo dalis. Visada bus dalykų, kuriuos atskiras asmuo norės įtraukti į savo kontraktą.
Kolektyvinio derėjimosi idėja yra palengvinimas darbdaviams ir profesinės sąjungos nariams, ir, žinoma, jeigu visi darbdaviai susitarimų laikosi, tai niekas nenukenčia. Tai ypač padėtų pradedantiems žurnalistams suprasti, kad tapdami žurnalistais jie turi ir teises, ir atsakomybę, kad jie turi turėti ir savo pačių moralinį stuburą.
Yra daugybė žurnalistų, kuriems niekada nepatiko, kaip jie dirba, jie pradėjo gerti, vartoti narkotikus. Dabar problema ne tokia didelė, bet anksčiau alkoholis buvo didelė bėda – žurnalistai labai daug gėrė, ypač nacionaliniuose laikraščiuose. Televizijoje dažniau vartojami narkotikai, nes negali gi svirduliuoti prieš kamerą, bet jeigu tavo akys truputį išsiplėtusios, tai nelabai kas ir pastebės, arba sakys – o, kokios didelės jos akys...
...arba – štai koks energingas žurnalistas!
Taip. Alkoholis ir narkotikai – tai būdas, kaip žurnalistai bando ištverti ne tik ilgas darbo valandas, bet taip pat ir bjaurius dalykus, kuriuos jie turi daryti. Jeigu jie neprivalėtų daryti tų bjaurių dalykų, tai gal galėtų sveikiau gyventi, jų gyvenimas nebūtų vien tik darbas, gal jie galėtų praleisti daugiau laiko su žmonėmis, kurie nėra žurnalistai, ir tokiu būdu vien pažinodami platesnį žmonių spektrą jie taptų geresniais žurnalistais.
Ar tikėtina, kad sąžinės išlyga bus įrašyta į darbo sutartis?
Tai įmanoma. Tikėtina, kad užtruks ilgai ir reikės daug aktyvių veiksmų (campaigning), tai neišspręs visų problemų, nemanau, kad egzistuoja koks vienas sprendimas, bet, mano galva, tai daug geresnė idėja, negu priimti naujus įstatymus, kurie apribotų laisvę, kurią britų žurnalistai šiuo metu turi – laisvę veikti nevaržomiems politikų. Mes neturime valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos, neturime partijų, kurios tampytų žiniasklaidą už siūliukų. Būtų baisi diena, jeigu tai įvyktų.
Tai Jūsų atsakymas į lordo Levisono klausimą „Kas prižiūrės prižiūrėtojus?“ yra „Patys prižiūrėtojai“?
Taip. Aš nemanau, kad dabartinė žurnalistų savitvarkos sistema turi likti kokia buvusi. Ji pati sugriovė pasitikėjimą savimi. Britanijoje turime Spaudos skundų komisiją (Press Complaints Council). Jai nepavyko užkirsti kelio pažeidimams, kuriuos atskleidė Levisono tyrimas. Komisija turi būti pakeista panašia sistema, kurioje dirbtų profesionalai, galbūt kartu su nepriklausomu ombudsmenu, kaip Lietuvoje ...
... Lietuvoje jis nėra nepriklausomas, Žurnalistų etikos inspektorių skiria Seimas [Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teikimu]...
... tada ne su tokiu ombudsmenu, kaip Lietuvoje, o su nepriklausomu. Tai padėtų toliau stiprinti savitvarką.
Savitvarka turi prasidėti nuo atskiro žurnalisto, nuo jos ir jo sąžinės. Būtų gera pradžia įteisinant tai sutarties ar kita teisine forma, arba kolektyvinėmis derybomis tarp profsąjungų ir darbdavių. Savitvarka prasideda nuo žmogaus, o tada reikia daugiau žurnalistų atstovų institucijoje, kuri įgyvendina savitvarką, nes šiuo metu tai yra grupė redaktorių ir žmonių, kurie neturi nieko bendra su žurnalistika.
Jie paskirti vyriausybės ir dirba kaip sekretoriatas. Nėra gerai, kad redaktoriai gali tarpusavy nuspręsti, į kuriuos skundus turi būti atsižvelgta, į kokius ne, bet tokia sistema yra geriau, negu kai politikai sprendžia, kada redaktorius turi būti nubaustas, atleistas, arba kada laikraštis turi būti uždarytas dėl blogo elgesio.
Yra dar vienas svarbus dalykas, kurio neaptarėme – auditorija. Aš manau, kad dar vienas būdas užtikrinti gerą žurnalistiką JK, Lietuvoje ir visur būtų įvedus teisę atsakyti žmonėms, kurie buvo netinkamai pristatyti, kurių istorijos buvo klaidingai nušviestos, kurie galbūt neturi finansinių išteklių pradėti procesą dėl šmeižto.
JK labai brangu ir rizikinga teistis su laikraščiu dėl šmeižto, net jeigu tai, ką jis paskelbė, yra netiesa ir turi žalingų pasekmių tau, tavo šeimai ar verslui. Teisė atsakyti būtų labai naudinga užtikrinant, kad tai, ką daro žurnalistai, ką redaktoriai ir savininkai liepia jiems daryti, turėtų tam tikrą atsvarą, ateinančią iš žmonių, kurie buvo žiniasklaidos paveikti.
Griežtesnių apribojimų nereikia
Julianas Assange'as siūlo „mokslinės žurnalistikos“ principą – kad žurnalistai greta savo straipsnių pateiktų pilnus interviu, kuriuos darė, taip pat nurodytų šaltinius, kuriais rėmėsi savo tekste, lygai kaip tai daro mokslininkai, publikuodami savo tyrimus.
Tai įdomi idėja, bet manau, kad ji nesuveiks, nes jau dabar dauguma žmonių, jaunesnių nei 40-ies, yra įsitinklinę, turi išmaniuosius telefonus, jie skaito daug žiniasklaidos, vartoja daug informacijos ir jau dabar kenčia nuo jos perkrovų. Jeigu jie dar turės žinoti ne tik pateiktą istoriją, bet ir iš kur žurnalistas ją gavo, kas tai pasakė ...
....skaityti interviu išklotines...
... manau, kad tai jau per daug informacijos. Idėja, kad žurnalistas yra patikimas vedlys informacijos džiunglėse, yra galinga, reikia išlikti patikimais vedliais. Žurnalistika Jungtinėje Karalystėje dabar labai nepasitikima, ir tam yra priežasčių. Bet norėdami atkurti tą pasitikėjimą mes neturime rodyti visko, ką žinome mūsų interneto puslapiuose.
J. Assange'o idėja užversti viešąją erdvią duomenų žaliava man atrodo neduodanti norimo rezultato. Nes jeigu jis tikrai norėjo, kad žmonės žinotų ir suprastų, kas nuo mūsų slepiama, tai jis būtų redagavęs informaciją tokiu būdu, kad patekdama į viešumą ji niekam nebūtų pakenkusi, jis taip pat būtų radęs būdą padaryti ją suprantamą, pateikti paprasta žmonių kalba, kad mes galėtume suvokti tos informacijos svarbumą.
Teoriškai labai žaviuosi J. Assange'u, bet praktiškai jis padarė labai blogą paslaugą. Jis pasakė – tu gali pasitikėti žmonėmis, tik kai žinai, kaip atėjo jų informacija, ir matai ją visą. Tai nesąmonė, mes neturime laiko naršyti po tris tūkstančius „Wikileaks“ puslapių, kol rasime faktus, kurie mus domina.
Jis taip pat įstūmė nekaltus žmones į labai sudėtingas situacijas. Bradley Manningas (JAV kariuomenės analitikas, 2010 suimtas Irake įtarus jį informacijos nutekinimu „Wikileaks“ – red. past.) yra kalėjime, yra manoma, kad jis buvo kankinamas. Gal J. Assange'as tai padarė laisvės vardan, bet poveikis ir pasekmės, mano požiūriu, yra gana blogos.
Kokios bus Levisono tyrimo pasekmės JK žurnalistikai?
Turiu vilčių ir baimių. Bijau, kad žiniasklaidos savitvarka gali būti nutraukta ir įdiegti baudžiamieji įstatymai, kurie gins politikų ir garsenybių privatumą, bet nieko nepadarys ginant paprastus žmones, kurie tampa naujienų dalimi atsitiktinai ar dėl to, kad yra aktyvūs, turi politinę poziciją. Skurdūs žmonės, žmonės, kurie yra marginalizuojami, kurie priklauso pažeidžiamoms ar mažumų grupėms, nebus ginami tokių įstatymų, jie ir toliau bus žiniasklaidos stereotipų taikiniai, o politikams ir garsenybėms palengvės, jeigu privatumo įstatymai bus taikomi ribojant žiniasklaidos galias. Tikiu, kad žurnalistai turi kalbėti tiesą valdžiai. Nemanau, kad teisiniai ribojimai, atsiradę kaip Levisono tyrimo pasekmė, būtų geras dalykas.
Viliuosi, kad šis tyrimas pagausins Žurnalistų sąjungos gretas, nes žmonės supras, kad jie ne vieni – tu neturi būti vienas redakcijoje, pilnoje tave spaudžiančių žmonių, su kuriais nesutinki. Yra kitų būdų būti žurnalistu. Ir net jeigu tu lieki toje gana sudėtingoje situacijoje, tu gali dirbti toliau ir gali būti remiamas mūsų visų.
Kita viltis, kad išaugs britų visuomenės žiniasklaidos raštingumas. Kad žmonės geriau supras, kaip žiniasklaida veikia, bus labiau pasiruošę kelti klausimus dėl to, kas rašoma laikraščiuose, ir internete esančio interaktyvumo dėka galės įsijungti į žurnalistinį procesą, padėdami mums taisyti klaidas ir pateikdami naują istorijų matymą.
Neseniai buvau Žurnalistų sąjungos Naujųjų medijų susitikime Londone, kur klausėmės „Guardian“ žurnalisto Paulo Lewiso pranešimo apie tai, kaip jis dirbo Londono riaušėse praeitą rugpjūtį. Jis buvo reporteris labai sudėtingoje, pavojingoje padėtyje. Didžiuliai pastatai dega, policija, ašarinės dujos, smurtas, šaudymas, plėšimai. Jis kreipėsi „Twitter'yje“ prašydamas nuorodų, kur jam eiti, ir jų gavo, kai kurios buvo klaidingos, bet buvo greitai pataisytos. O kai kurie įrašai buvo praktiniai pagalbos pasiūlymai – aš gyvenu čia, jeigu norite pasitraukti iš dūmų ir ašarinių dujų zonos, galite užeiti į mano butą.
Paulas Lewisas pateikė puikų pranešimą apie tai, kad pasitikėjimas skaitytojais, pasitikėjimas žmonėmis gali padėti žurnalistui sukurti labai efektyvią, gyvą naujienų istoriją, rašyti ją tokiu būdu, kuris būtų neįmanomas, jeigu neturėtum žmonių, kurie padeda tau suteikdami informacija, o kiti žmonės ją skaito ir prisijungę pataiso. Manau, tai labai įdomi nauja kryptis, kuria žurnalistika gali eiti įtraukdama internete esančią auditoriją.
Kam reikalingos etikos gairės
Kai Lietuvoje diskutuojame, ar mums reikia papildomų detalių gairių, kaip rašyti tam tikromis temomis, arba – ar mums reikia etikos kodeksų, veiklos gairių mūsų redakcijose, kartais sakoma – ne, mums nereikia, nes mes jau turime bendrą Etikos kodeksą, ar mes vaikai, mes juk mokėmės universitetuose, gydytojams juk nereikia gairių, kaip gydyti žmones, jie žino kaip dirbti, o jeigu tu kaip žurnalistas nežinai, tai gal tu esi neprofesionalus? Sakydamas, kad reikia veiklos gairių, tarsi demonstruoji savo neprofesionalumą. O štai Jūs atvykstate į Vilnių ir kalbate su žurnalistikos studentais, taip pat su žurnalistais, ir rodote mums visą šūsnį skirtingų gairių, išleistų specialiais klausimais. Kam jos reikalingos?
Turėti gaires labai naudinga. Tai paskatina žurnalistus galvoti. Žinoma, gali būti nepriimtina, jei kas nors iš Žurnalistų sąjungos ar iš kitur pasakys, kaip turėtum galvoti ir kaip rašyti. Bet jeigu niekada niekas nekels klausimo, kaip mes rašome, tai mes niekada nepasikeisime. Mes kartais netyčia, dėl nežinojimo ir nesusivokimo, ne dėl to, kad esame rasistai, piktavaliai ar turintys blogų intencijų, o vien dėl to, kad niekada apie tai negalvojome, kad mums trūksta kultūrinio supratimo, galime sakyti dalykus, kurie daliai auditorijos yra giliai įžeidžiantys.
Jeigu tu nežinai, kokiais žodžiais pristatyti žmones, kaip elgtis per interviu, nes neturi specifinės kultūrinės patirties ir supratimo, kaip žmonės nori būti pristatomi ir kaip jie norėtų, kad su jais būtų elgiamasi, tai gali padaryti baisių klaidų ir gali baigti amžinai rašydamas apie tas pačias istorijas siauru kampu, paremtu nuostatomis. Tai blogiausia, kas gali atsitikti, ir tai gali atsitikti, jeigu niekada neturėsi jokių gairių ir apie tai nediskutuosi.
Sutikau Lietuvos žurnalistų ir žurnalistikos studentų, jie labai atviro mąstymo ir pasiruošę spręsti tuos klausimus. Nemanau, kad jums dabar būtinai reikia daugybės gairių, bet manau, kad tie klausimai čia turi būti keliami ir dėl jų turi būti diskutuojama, ir tai turi būti daroma nuolatos, nes dalykai keičiasi.
Dabar Junginėje Karalystėje įsigalios naujas įstatymas, leidžiantis tuoktis tos pačios lyties asmenų poroms. Ne tik turėti civilinę partnerystę, bet ir tuoktis. Todėl gėjai, lesbietės ir biseksualai atsidūrė dėmesio centre. Yra specialios etikos gairės, kaip rašyti šiomis temomis, bet užuot žiūrėjusi internete, ką ten tas kodeksas sako ir kaip aš turėčiau rašyti, aš labiau norėčiau kalbėtis su tais žmonėmis, ir klausti – kaip jūs norėtumėte, kad apie jus būtų rašoma? Pasijusti jų vietoje. Jeigu aš atsidurčiau pirmajame laikraščio puslapyje, kaip aš norėčiau būti pristatyta? Kaip tai turėtų skambėti? Tai man atrodo žmoniškesnis būdas, negu tiesiog surašyti taisykles.
Bet čia kalba ne apie politinį korektiškumą?
Ne.
Koks skirtumas?
Politinis korektiškumas yra tam tikras stereotipizavimas, lygai toks pat blogas, kaip ir negatyvūs stereotipai. Yra žodžiai, kurių žmonės dabar nebevartoja, pavyzdžiui, „n...“ žodis, kuriuo būdavo vadinami juodaodžiai. Prieš keturiasdešimt metų „n...“ žodis buvo kasdienio žodyno dalis. Žodžiai keičiasi, jie gali tapti socialiai nepriimtini. Ir tai atsitinka ne todėl, kad kažkas uždraudžia taip kalbėti, o dėl tam tikro kolegų, aplinkos spaudimo. Žmonės, kurie tokius žodžius vartoja, susiduria su įvairiais socialinio nepritarimo signalais, ir nustoja taip kalbėti. Tai daug paveikesnis dalykas, nei knygų ar gairių rašymas.
Politinis korektiškumas, kai kuriamos naujos etiketės, yra akligatvis. Žurnalistams neverta juo eiti. Reikia mokėti aprašyti žmones žodžiais, kurie jiems priimtini, kurie jų neužgauna, bet nekurti naujų dirbtinių žodžių
Kai rengėte gaires žurnalistams, kaip rašyti apie pažeidžiamas ar mažumų grupes, kokiu būdu į procesą įtraukėte visuomenę?
Yra organizacijų, kurios atstovauja skirtingoms visuomenės grupėms. Mes kalbėjome su jomis, rašėme daugybei nevyriausybinių organizacijų ir atsižvelgėme į tai, ką jos sakė. Vis iškyla naujų dalykų. Naujausios gairės, su kuriomis susidūriau netyčia, yra Nacionalinės autizmo draugijos interneto puslapyje. Jie turi visą sąrašą patarimų, tarp jų ir kaip teisingai tarti žodį „Aspergeris“, nes dažnai per radiją ir per televiziją Britanijoje jis tariamas neteisingai, sakoma „Asperdžeris“.
Tai smulkmena, bet ji nervina žmones. Tikslumas yra bet kurio etikos kodekso dalis. Privalai būti tikslus. Tiksliai aprašyti žmones, kurie turi autizmo spektro sutrikimą, yra labai sudėtinga, nes vos ne kiekvienas atvejis yra individualus. Kokią etiketę beuždėtum, beveik visada tai bus tik iš dalies tiesa ir stereotipas. Todėl dabar auga žurnalistų supratimas, kad daugybė, daugybė būsenų ir gyvenimo stilių, bet kas, kas tave padaro bent kiek skirtingu, nei kiti, gali būti stereotipizuojama, arba gali būti tinkamai aprašoma tokiu būdu, kad neįžeistų aprašomojo žmogaus.
Kaip žurnalistai mes galime dirbti gerai, galime rasti žodžių, kurie yra tinkami, ne politiškai korektiški, bet teisingi žodžiai, kuriais žmonės gali būti aprašyti, kad jie nebūtų išstatomi pajuokai, bet istorija būtų įdomiai papasakota.
Svarbu nepamiršti, kad mes rašome istorijas. Kitas būdas, kuriuo žurnalistai gali nukrypti į politinį korektiškumą ir tapti socialiniais mokslininkais, yra rašyti apie temas ir klausimus, o ne istorijas. Štai mes čia turime romų temą, turime rusų mažumos temą. Ką mes galėtume dėl šių klausimų nuveikti? Ne mūsų darbas spręsti klausimus. Tai politikų, mokslininkų, sociologų darbas. Mes norime sužinoti istorijas. Kokios istorijos žmonių, kurie priklauso rusų mažumai Lietuvoje? Kokia istorija lesbiečių poros, kuri nori susituokti Vilniaus Katedroje? Raskite istoriją. Žurnalistika gims iš to, ir jūs rasite tinkamus žodžius jai aprašyti, nereikės ir gairių.
Žodžio galia
Ar galite papasakoti istoriją, kai gairės suveikė, kai jos padėjo pakeisti įsigalėjusį būdą, kuriuo netiksliai kas nors buvo aprašoma?
Kartą rašiau apie streiką. Kadangi esu Nacionalinės žurnalistų sąjungos narė, dirbdama radijo naujienų redakcijoje aš pakeičiau kažkieno anksčiau parašytą tekstą. Originale buvo sakoma: „Streikuojantys darbininkai reikalauja pakelti atlyginimą berods... 70 svarų per savaitę, ir jie nepriims mažesnio pasiūlymo. Jie laiko įmonę įkaite“. Aš perrašiau: „Surengę balsavimą darbininkai nusprendė pritarti profesinei akcijai, kuria remiamas jų reikalavimą pakelti atlyginimą 70 svarų per savaitę taip kompensuojant prarandamą laisvadienį“.
Skambėjo nuobodžiau negu originale, mano redaktoriui nepatiko, bet buvo per vėlu – pranešimas jau buvo transliuotas. Abi pusės laidą girdėjo, o po to vyko pokalbių laida kitoje radijo stotyje, ir vienas streiko lyderių, galbūt padrąsintas to, kaip aš pranešiau apie jų veiksmus, paskambino į radiją ir pasakė, taip, būtent to mes reikalaujame, ir mes nemanome, kad mūsų reikalavimai neturi pagrindo. Po keturiasdešimties valandų jiems pavyko susitarti, streikas buvo atšauktas, ir aš nebeturėjau apie ką rašyti. Žurnalistine prasme man nepasisekė, bet tai buvo atvejis, kai žodžių pakeitimas pakeitė požiūrį ir istoriją (angl. story).
Mes suvokiame tikrovę per žodžius ir galime jais tą suvokimą išplėsti?
Taip. Visada maniau, kad nedera savęs įtraukti į istoriją, nors dabar madinga sakyti „Aš stoviu čia... “ Netikiu „aš-aš-aš – žiniasklaida“ (angl. me-me-me-media), bet supratingai ir atsargiai pasirinkdami žodžius galime paveikti įvykius, galime paveikti, kaip įvykiai suprantami. Tai labai labai galingas ginklas žurnalisto rankose. Negalima juo piktnaudžiauti. Kiekvieną žodį reikia rinktis atsakingai.
Kankiniai, sraigteliai ir trečias kelias
Prieš penkiolika metų kalbat apie žurnalistikos kokybę Lietuvoje buvo teigiama, jog ateis nauja žurnalistų karta, nedirbusi propagandinės krypties sovietinėje žiniasklaidoje, ir kokybė pakils. Tačiau šiandien daugelis jaunų žurnalistų renkasi darbą viešuosiuose ryšiuose, naujoviškose propagandos institucijose. Dalis liekančių dirbti žurnalistais nesijaučia nepriklausomi savo redakcijose, kai kurie jų nemano, kad tai blogai – galima išgirsti jauną žurnalistą samprotaujantį, esą, jis kaip ir kitų įmonių darbuotojai, pirmiausiai turi būti lojalus savo darbdaviui, o tik paskui viešajam interesui, kurį apskritai sunku apibrėžti.
Jauni žurnalistai turėtų būti padrąsinti praktikuoti žurnalistiką, kol dar nenuėjo į viešuosius ryšius. Tai vienos krypties gatvė. Atgal kelio nėra. Kai peržengi tą ribą, tampi kitokiu žmogumi. Žinau, kad yra šimtai tūkstančių jaunų žurnalistų, kurie galėtų sukurti naująją žurnalistiką. Jiems reikia motyvacijos, kodėl jie turėtų tai daryti.
Vienas iš dalykų, ką pasakė Richardas Peppiattas, pranešėjas, nuo kurio prasidėjo Levisono tyrimas, kalbėdamas apie tai, kaip pateisinamas blogas elgesys – žurnalistas galvoja: jeigu aš nerašysiu tų blogų dalykų, tai kas nors kitas parašys, kodėl turėčiau būti kankinys ir prarasti savo darbą? Turiu laikytis redakcijos politikos, taip būsiu paskatintas ir darysiu sėkmingą karjerą.
Žmonės turi suprasti, kad neužtikrintoje darbo rinkoje sutapimas su redakcijos linija yra tikrai neprotingas sprendimas. Nes įmonės žlunga. Jeigu žurnalistas tiesiogiai siejamas su nesėkmingo laikraščio ar televizijos redakcijos linija – nieko gero jam pačiam.
Dirbau nacionaliniame laikraštyje, kuris išsilaikė tik šešis numerius, dirbau radijo stotyje, kuri užsidarė, o paskutinėmis jos darbo dienomis buvo taip mažai pinigų, kad kai perdegė lempa studijoje, skaičiau žinias pasišviesdama savo dviračio lempa, ir nešiausi į darbą tualetinį popierių. Žinau, ką reiškia dirbti žiniasklaidoje ekonominio nuosmukio laikais. Nėra prasmės susitapatinti su leidiniu, nes ta organizacija gali užsidaryti, tau reikia turėti savo integralumą, savo reputaciją, savo ryšius ir auditoriją, kuri tavimi tiki, žmones, kurie suteiks tau informacijos, nes pasitiki tavimi ir tavo žurnalistika.
Tai ne receptas šimtui tūkstančių laisvai samdomų žurnalistų, nesakau, kad nereikia dirbti darbdaviams, bet reikia suvokti, kad tu nesi tik mažas varžtelis naujienų mašinoje. Tu esi žmogus, privalai turėti savo asmeninius standartus, savo moralinį stuburą, principus, ir gali pats ar pati susikurti savo karjerą.
Skatinu tai daryti ir savo studentus. Neįsivaizduokite, kad kas nors duos jums darbo. Jūs turite patys stengtis kurti galimybes patys sau.
Atsakydama į klausimą apie tai, kad kai kurie žurnalistai renkasi laikytis nustatytos redakcijos linijos norėdami išlikti naujienų organizacijose ir nesūpuoti laivo, kuriame sėdi, padarę kai ką nors kito, kas būtų prieš politinę ar komercinę organizacijos politiką, noriu pabrėžti – aš manau, jog tai labai siauras ir galimai sau patiems žalingas požiūris.
Kai dėstau studentams ar vedu mokymus žurnalistams, sakau jiems – mokau jus žurnalistikos įgūdžių ne tam, kad būtumėte žurnalistai, o tam, kad būtumėte redaktoriai. Kadangi jau labai seniai tai darau, šiandien kai kurie mano buvę studentai tikrai yra redaktoriai, taip pat užsienio korespondentai, valdantys biurus visam pasaulyje – Meksiko mieste, Džakartoje Indonezijoje – tai tik du pavyzdžiai, taip pat ir Vakarų Afrikos korespondentas BBC.
Jeigu laikysies požiūrio, kad būsi gera žurnalistė, kuri darys, ką jai pasakys, tau nepasiseks. Tu turi būti aktyvi ir daryti dalykus taip, kaip pati juos supranti.
Taip manau ne tik aš. Yra nuostabus žmogus, vardu Jeffas Jarvisas, gana prieštaringa asmenybė. Jis sukūrė naują magistro programą Kolumbijos žurnalistikos mokykloje Niujorke, ji vadinasi Verslioji žurnalistika (Entrepreneurial journalism). Jis sako – OK, mes išmokome jus žurnalistikos įgūdžių, o dabar eikite ir sukurkite žurnalistinius leidinius. Dažniausiai tai interneto puslapiai – J. Jarvisas yra interneto guru.
Jis parašė nuostabių knygų, viena apie tai, kaip žurnalistai gali naudoti tai, ką jis vadina Minios Išmintimi. Kaip žmonės, kurie yra interneto tinkluose, gali „maitinti“ žurnalistiką tokiu būdu, kaip Paului Lewisui per riaušes Londone padėjo jo „Twitter'io“ sekėjai. Nauja J. Jarviso knyga vadinasi – „What would Google do?“ (angl. „Ką darytų Google?“) Tai perfrazuotas posakis „Ką darytų Jėzus?“, J. Jarvisas kalba apie skaidrumą bei globalų pasiekiamumą internete, ir ką tai reiškia žurnalistams.
Apie radiją ir Afriką
Studijavote politikos mokslus. Kaip atsitiko, kad šiandien dirbate radijuje, dėstote žurnalistikos etiką ir teisę universitete, vedate mokymus, dalyvaujate rengiant etikos gaires žurnalistams?
Politikos studijos mane atvedė tiesiai į žurnalistiką. Universitete (...) dažniau rašiau studentų laikraščiui, negu vaikščiojau į paskaitas. Bet politikos studijas man pasisekė baigti labai gerais pažymiais. Gavau darbą laikraštyje, o tada patekau į radiją, ir jis tapo mano pirmąja meile.
Tikrai, visada mieliausiai dirbu radijo žurnaliste, bet, žinoma, dabar visi mes esame daugiadarbiai. O dėstyti žurnalistiką pradėjau, nes nutiko labai didelė nelaimė. Dirbdama regioninio radijo naujienų redaktore patyriau persileidimą. Mano daktaras paklausė – kaip ketinate būti naujienų redaktore turėdama mažą vaiką ir šeimą apskritai? Jis patarė rasti darbą, kuris būtų labiau suderinamas su motinyste. Taip ir padariau. Tapau dėstytoja.
Didelę savo karjeros laiko dalį derinu laisvai samdomos žurnalistės darbą radijuje ir radijo dėstymą.
Taip pat dėstau žurnalistikos etiką, žiniasklaidos teisę ir kitus žurnalistinio darbo aspektus. Labai džiaugiuosi naujais žmonėmis, ateinančiais į žurnalistiką, jų sėkmė man svarbi lygiai taip pat, kaip mano.
Sakėte, kad profesija keičiasi – šiandien turime būti daugiadarbiai. Ar keičiasi žmonės, kurie nori studijuoti radiją ir jame dirbti?
Jie turi tą pačią aistrą radijui, kaip ir aš. Jiems patinka kurti programas, kurios gerai skamba garsiškai, jiems patinka pranešti karštas naujienas pirmiau, negu tai padaro kiti, patinka radijo greitis ir betarpiškumas – dalykai, kurie ir man visada patiko.
Kartu jie turi didesnį gylį, gali naudoti vaizdus internete, bendrauti su auditorija įvairias būdais – Per „Twitter'į“, „Facebook'ą“ ir per kitas socialines platformomis.
Radijo darbas išlieka kaip buvęs, tik atsiranda papildomi priedai, kurie daugeliu atveju yra naudingi. Jie gali ir kenkti – šiandien radijo žurnalistas yra pernelyg užsiėmęs, kad darytų dar ką nors be to, kad sėdėtų studijoje ar naujienų kambaryje ir priiminėtų informaciją.
Įgūdis išeiti lauk ir rasti istorijas, daryti tikrus interviu, tiesiog palikti pastatą – visa tai jau kartais sunku didelėje naujienų organizacijoje, pavyzdžiui, „Sky News“ radijuje, kuriame dirbau. Žinau, kad taip pat yra ir mano kolegoms BBC. Radijo reporterio darbas nyksta, mes virstame radijo naujienų darytojais (angl. producers), užuot buvę naujienų rinkėjais (angl. gatherers).
Lietuvoje veikia nacionalinis transliuotojas ir privačios radijo stotys. Papasakokite, kaip Jungtinėje Karalystėje dirba bendruomeninis radijas?
Bendruomeninis radijas JK egzistuoja daugiau nei 30 metų. Vyko politinis judėjimas, jame ir aš dalyvavau, kuriuo buvo siekiama jas [bendruomeninio radijo stotis] legalizuoti ir sukurti trečią britų transliuotojų sektorių.
JK veikia privačios radijo stotys, esu dirbus daugelyje jų, yra BBC, visuomenės finansuojamas valstybės radijas, o dabar turime dar apie 400 bendruomeninių radijo stočių, kurioms duota licencija transliuoti bendruomenėms, tai yra, mažam miestui, kaimui ar kokia kitai geografinei vietovei, arba interesų bendruomenei, pavyzdžiui, kalbančiai tam tikra mažumos kalba ar mėgstančiai tam tikrą mažumai patinkančią muziką, kurios negroja nei privačios radijo stotys, nei BBC, taip pat gali būti atspindima tam tikra politinė ar religinė perspektyva, kuriai nėra atstovaujama dominuojančioje žiniasklaidoje.
Dirbu vienoje iš bendruomeninių radijo stočių GK Radio, jos kryptis – Vakarų Afrikos bendruomenės Londone. Radijas nori rasti būdą palaikyti bendruomenių ryšį su gimtomis šalimis Afrikos žemyne, ypač su Gana, Sera Leone, Togu ir kitomis šalimis. Daugiausiai transliuojame anglų kalba, bet kai kurios laidos yra prancūziškai ir Afrikos kalbomis.
Šios stotys negauna mokesčių mokėtojų pinigų?
Ne, bet jos turi licenciją. Iki šiol visi Vakarų Afrikos transliuotojai dirbo pogrindyje, nelegaliose piratinėse radijo stotyse, o dabar jie išeina į viešumą. Jie gali kreiptis dėl rėmimo į vyriausybę. Bendruomenės radijas skiriasi nuo privataus radijo tuo, kad niekas negauna algos. Žmonės savanoriauja, už jų savanoriškai paaukotą laiką radijas gali turėti reklamos. Jeigu dirbu GK radijuje vieną valandą, tos valandos vertė gali būti padengta mokama reklama. Tokiu būdu bendruomeninės radijo stotys nėra konkurentės privačioms radijo stotims.
Žurnalisto darbas grįstas smalsumu. Kalbant apie Afriką – kodėl, Jūsų požiūriu, Vakarų žiniasklaida iki šiol tokia europocentrinė?
Manau, kad mes visada rašome apie tai, ką žinome. Jeigu nežinai apie Afriką, tai tikriausiai ir toliau rašysi apie dalykus, kuriuos žinai. Visi transliuotojai ir spauda dabar patiria spaudimą turėti kuo platesnę auditoriją, pagriebti kuo daugiau reklamos davėjų, gauti daugiau klausytojų, skaitytojų. Tai verčia redaktorius ir savininkus vengti rizikuoti, vengti daryti ką nors kitaip nei įprasta, imtis kitokių istorijų, pristatyti kitą pranešėją, kuris yra nepažįstamas auditorijai. Manau, jie nori būti saugūs. O tai duoda priešingą rezultatą. Aš tikiu, kad jeigu nustoji apsidraudinėti ir pabandai įvesti daugiau įvairovės, tai tik pagausins tavo auditoriją.
Audra Čepkauskaitė
Interviu transliuotas „Klasikos“ programos laidoje „Žmonės ir idėjos“.
