Šiaulietė Sofija (tikrasis vardas redakcijai žinomas) jau šešerius metus yra ištekėjusi už jūrininko. Pora augina puspenktų sūnelį. Dabar ji tik šypsosi, išgirdusi klausimą „Kaip tu gali taip gyventi: vyras – jūroje, vaikas ir namai – tik ant tavo pečių?“ Ji nesijaučia išskirtinė dėl to, kad tik po trijų mėnesių vyras grįžta namo iš darbo. Kol kas apgailestauja dėl vieno – negali planuoti antro vaikelio.
Sofija su būsimuoju vyru susitiko mokykloje. Dešimtoje klasėje bendraklasiai pradėjo draugauti. Pirmas rimtas išbandymas jųdviejų santykių laukė jau netrukus: dešimtą klasę baigęs vaikinas išvyko mokytis į užsienį. Savo ateities neįsivaizdavo be jūros. Sofija ir dabar tarp mokyklinių sąsiuvinių nesunkiai rastų keletą, išmargintų jo pieštais laivais.
Santykiai nenutrūko. Pora vis rasdavo būdų ir progų susitikti. Galiausiai vaikino svajonė ėmė pildytis – jis svetur įstojo į aukštąją jūrininkų mokyklą. Sofija taip pat paliko Šiaulius, išvyko į tą pačią valstybę, kaip jos mylimasis, bet ne tą patį miestą. Gyventi kartu neturėjo galimybės.
Keli metai prabėgo nejučiomis. Jis gilino žinias apie plaukiojimą povandeniniais laivais. Ji studijavo psichologiją. Tai, kas netrukus įvyko, buvo netikėtai įtikėtina: būsimasis jūrininkas susigrąžino mokyklos laikų meilę. Jiedu pagaliau apsigyveno drauge, netrukus susituokė.
Išmokti laukti – neįmanoma
Sofijos tėtis – buvęs karo lakūnas, todėl kantriai vyro namuose laukiančios mamos pavyzdys – jai visą gyvenimą buvo puikiai matomas.
„Gal todėl nedvejodama sutikau tekėti už jūrininko. Jau buvau pasiruošusi jo laukti. Nemanau, kad šių dalykų galima išmokti: arba esi tam pasiruošęs, arba ne. Mačiau ne vienerias skyrybas dėl to, kad romantiškų istorijų prisiskaičiusios ir už jūrininkų ištekėjusios jaunos merginos nesuvokė, kas jų laukia“, – sako pašnekovė.
Sofija puikiai prisimena pirmą jųdviejų išsiskyrimą. Tada būsimasis vyras išplaukė į jūrą. Tai buvo du mėnesius trukę mokymai. „Bjauri, – vienu žodžiu tuometinę savijautą apibūdina moteris, – Neradau sau vietos.“
Tačiau šie jos jausmai skyrėsi nuo emocijų, kurias išgyveno, kai vyras pirmą kartą į jūrą povandeniniu laivu trims mėnesiams išplaukė, kaip visavertis komandos narys. „Aną kartą gailėjausi savęs, antrąkart visas savo mintis sutelkiau į jį. Sunkiausia buvo save įtikinti, kad jam viskas bus gerai ir jis grįš namo sveikas. Pirmąją savaitę mane iš aimės krėtė drebulys“, – prisimena moteris.
Kas padėjo nepalūžti? „Kitų jūrininkų žmonos“, – atsako Sofija. Jos jai patarė nukreipti mintis kitur – daugiau galvoti apie sūnų, dažniau ir daugiau bendrauti su kitais žmonėmis.
„Susipažinau su savo kiemo jaunomis mamomis. Daug bendravome, kalbėjomės apie vaikus. Namuose pradėjau daryti remontą. Kol visa tai dariau, vyras ir grįžo“, – sėkmingo laukimo receptą atrado buvusi šiaulietė.
Pavydui kelio į šeimą nėra
Vėliau ištverti išsiskyrimą su vyru moteriai sekėsi jau lengviau: „Išmokau galvoti tik apie gerus dalykus – įsivaizduodavau, kaip abu su sūneliu džiaugsimės, kai jis grįš, ką visi kartu veiksime. Nuolat sau kartojau, kad jis sveikas, kad jam viskas gerai, kad grįš kupinas įdomių naujų įspūdžių.“
Netrukus Sofija pastebėjo, kad viskas jos gyvenime ir klostosi taip, kaip ji save „programuoja“. „Ypač euforiška būna pirmoji diena po ilgo išsiskyrimo. Tada viskas tiesiog idealu“, – laiminga šypsosi.
Sofija sako, kad jai labiausiai patiktų, kad vyras būtų mėnesį jūroje ir tris mėnesius namuose, o ne atvirkščiai. Tačiau pykčiai šeimoje prasideda būtent jam ilgesnį laiką pabuvus namuose.
„Matyt, esame pripratę prie išsiskyrimų ir kitokio gyvenimo nebeįsivaizduojame. Kartą rimto barnio metu vyras pasiūlė, kad galėtų nebebūti jūrininku. Abu rimtai ėmėme svarstyti – ką jis galėtų dirbti. Ogi nieko, nes nieko kito dorai nemoka. Juk ne tam žmogus siekė savo svajonės, kad jos atsižadėtų“, – prisimena dvejones.
Ar šių ginčų priežastis nebūna pavydas? „Aš neturiu ko pavydėti, nes vyras plaukioja povandeniniu laivu ir į krantą išlipa tik grįžęs namo. Jam pavyduliauti pagrindo taip pat neduodu. Tai – nedidelio miestelio, kuriame gyvename specifika: sugalvoja kokia žmona nueiti „į kairę“, jau kitą dieną ją visas miestelis apkalba“, – juokiasi.
Priekaištai vyrui – ne dėl pinigų
Sofija neslepia, kad ilgas vyro laukimas sutrumpėjo jai pradėjus dirbti. „Dabar turiu mažiau laisvo laiko galvoti apie mane neraminančius dalykus, atsirado daugiau naujų pažįstamų, su kuriais susitikdama po darbo taip pat neturiu laiko nerimui“, – privalumus įžvelgia moteris. Ji džiaugiasi ir aplinkinių supratingumu: vyrui nesant namie, visuomet atsiranda galinčių ir norinčių padėti jai atlikti „nemoteriškus“ darbus.
Gal pačios darbas suteikė ir anksčiau neturėtą finansinę nepriklausomybę nuo vyro? „Nors iki šiol gyvenome tik iš vyro algos, niekuomet nesijaučiau nuo jo priklausoma. Taip yra dažnoje jūrininko ar kariškio šeimoje: vyras grįžta namo, atiduoda visus uždirbtus pinigus ir atgal į jūrą ar tarnybą. Dėl finansų mudu nesiginčijome. Kokiai gi moteriai nepatiks tvarkyti šeimos biudžetą savo nuožiūra“, – šypteli moteris.
Ji neslepia pastaruoju metu vyrui priekaištaujanti ne dėl pinigų, o dėl žymiai asmeniškesnių dalykų. „Visuomet kalbėjome apie tai, kad norime dviejų vaikų. Tačiau dėl vyro darbo antro vaiko planuoti neįmanoma. Arba jis jūroje, arba vėl mokosi – kelia kvalifikaciją“, – pasakoja moteris. Bet tikisi, kad iki pirmagimis pradės lankyti mokyklą, šeima pagausės.
„Būtų smagu, kad vyras tądien būtų šalia, nes gimusį sūnų pamatė tik kitą dieną“, – viliasi moteris.
Ar atstumas poras išskiria ar sujungia?
Šis klausimas iškyla ne tik jūrininkų, bet ir tolimųjų reisų vairuotojų, emigrantų šeimose. Į jį Respublikinės Šiaulių ligoninės psichologė Eglė Žaronaitienė vienareikšmiškai atsakyti nesiryžo:
– Žinoma, geriausia, kai pora turi ekonominę ir dvasinę galimybę gyventi kartu, tik tada įgyjama bendra patirtis, reikalinga, kad ji neiširtų. Daug lengviau išsiskyrimą išgyvena žmonės, kurie yra gyvenę kartu, drauge „suvalgę pūdą druskos“, jau turintys paaugusių vaikų. Sudėtingiau tiems, kurių bendro gyvenimo patyrimas – trumpas arba jo iš viso nėra, jei turi mažamečių vaikų.
Ar atstumas porą išskirs, ar dar labiau suartins, nepriklauso nuo išsiskyrimų dažnumo ir laiko, kiek šie trunka. Viskas priklauso nuo poros tarpusavio ryšio stiprumo ir kiekvieno jos nario, kaip asmenybės, brandumo.
Išsiskyrimą lengviau pakelti brandžioms, stiprioms asmenybėms. Kalbėdama apie brandą šiuo atveju neturiu omenyje amžiaus. Ir jaunas žmogus gali būti brandi asmenybė, turinti stiprų atsakomybės jausmą ne tik už save, bet ir aplinkinius.
Labai svarbus – ištikimybės klausimas. Vyrauja net savotiškas stereotipas: išvažiuoja vyras, reiškia bus neištikimas. Tačiau taip gali galvoti tik nebrandi asmenybė, turinti savivertės problemų, net mėginanti kontroliuoti antrąją pusę per atstumą. Tokia kontrolė dažniausiai nepasiteisina.
Bus ar nebus žmogus ištikimas taip pat priklauso nuo jo, kaip asmenybės stiprumo, poros tarpusavio ryšių glaudumo, moralinių vertybių. Neištikimybės būna ir tarp kartu nuolat gyvenančių porų. Tai, kad žmogus išvažiuoja, nėra kriterijus, kad jis bus neištikimas. Žinoma, būnant toli nuo namų, laisvam nuo šeimos ir įsipareigojimų, atsitiktinių situacijų „nuklysti į kairę“ tikimybė yra didesnė.
Dar vienas sunkumas grįžtančiajam namo – neišvengiamas susvetimėjimo jausmas.
Šeimoje gyvenantys žmonės būna pasiskirstę pareigomis, yra pratę prie tarpusavio trinties ir panašių dalykų. Grįžęs žmogus namuose iš pradžių jaučiasi kaip svečias. Kai įeina į įprasta ritmą, neretai prasideda nesutarimai su namiškiais, turinčiais savo taisyklių, kurias atvykusysis neretai nori koreguoti savosiomis. Didžiulė užduotis ir grįžtančiam ir jo laukiantiems, kad jis neliktų nuolatiniu svečiu savo šeimoje, neatitoltų.
Po ilgesnio laiko tarpo grįžęs namo tėtis neretai lepina vaikus. Šie mainais pradeda pernelyg idealizuoti tėvą, mamai būna sunku sugrąžinti vaikus į kasdienio gyvenimo ritmą, tėčiui išvykus. Taigi, vyras turėtų ne tik lepinti, bet ir auklėti, nors, žinoma, jam tai labai sunku padaryti, nes vaikų būna pasiilgęs.
Išsiskyrimas porai – santykių išbandymas, savotiškas lakmuso popierėlis, padedantis įvertinti jų santykių stiprumą. Jei pora yra darni, ji per atstumą neiširs. Jau būdami kartu išgyvenantys santykių krizę partneriai atstumu mėginantys taisyti padėtį, krizę tik pagilins.
M. Visockienė