Diskusijos dėl fiskalinės konsolidacijos skaldo išsivysčiusį pasaulį. Reaguodama į 2008 metų recesiją Didžioji Britanija pradėjo griežtinti ekonomiką, o JAV įvykdė 800 mlrd. JAV dolerių fiskalinio stimulo programą.
Nepaisydamas palengvėjusios ekonominės padėties Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas ketina toliau laikytis taupymo kurso, o JAV prezidentas Barackas Obama taip pat toliau laikosi savo strategijos ir neseniai pateikė siūlymą padidinti vyriausybės išlaidas 450 mlrd. JAV dolerių ir sumažinti mokesčius, kad būtų sumažintas nedarbo lygis.
Nedarbo lygis JAV jau beveik dvejus metus laikosi didesnis negu 9 proc riba. Vieni šalies gyventojai palaiko papildomo stimulo programą, tačiau kiti ragina imtis Britanijoje vykdomų ekonomikos griežtinimo priemonių. Ar tai reikšmingai sumažintų nedarbo lygį, ar daugiau naudos atneštų naujas „kiekybinio palengvinimo“ etapas?
Kur kas geresnė priemonė nedarbui mažinti būtų naujas ir išplėstas kiekybinio palengvinimo etapas. Taip kalbėti mane padrąsina situacija Jungtinėje Karalystėje (JK), o diskusijos linksta prie to, kad dabar verčiau pirkti rizikingus aktyvus, tokius kaip kompanijų obligacijos ar paskolos privačiam sektoriui, o ne ilgojo laikotarpio vyriausybės vertybinius popierius. Tai žingsnis teisinga linkme, kurį aš palaikau jau pastaruosius trejus metus.
Pasitikėjimo trūkumas gali privesti prie ilgalaikio nedarbo. Aš palaikau teiginius, kad centriniai bankai turi įsigyti akcijų norėdami sumažinti aktyvų kainų svyravimus, atkurti turto vertę ir apsaugoti rinką nuo žlugimo.
Verslininkai, kai bijo, nustoja investuoti į realiuosius aktyvus. Pasitikėjimo trūkumas atsispindi žemose ir nepastoviose aktyvų kainose. Iš to kylanti baimės aplinka neturi nieko bendra su vyriausybės vykdoma politika, nors pastaroji gali apsunkinti padėtį. Verslininkai pradeda bijoti, kad vertybiniai popieriai ir jas palaikančių mašinų bei gamyklų kainos gali dar labiau nukristi.
2008 metų recesiją sukėlė nekilnojamojo turto burbulo sprogimas.
Akcijų rinka nuo 2007 metų aukščiausios ribos nukrito beveik 50 proc. Šis milžiniškas turto praradimas paskatino smarkų vartojimo paklausos kritimą ir privedė prie dar didesnio nedarbo lygio. Tol, kol nenorėsime išstudijuoti naujų sprendimo būdų, milijonų bedarbių kančios nesibaigs.
Kiekybinio palengvinimo politika, pagal kurią centriniai bankai įsigyja rizikingų aktyvų, gali užkirsti kelią kainų svyravimams ir atkurti finansinio turto vertę. Šiems pirkimams reikėtų JAV iždo departamento paramos, nes ši taktika veikia fiskalinę, o ne monetarinę politiką. Su jo įsikišimu rizikingų aktyvų pirkimas gali būti finansuojamas išleidžiant vyriausybės obligacijas, o ne spausdinant dar daugiau grynųjų pinigų ir taip sukeliant infliacijos baimę.
Didžioji recesija nevirto Antrąja didžiąja depresija dėl to, kad viso pasaulio vyriausybių veiksmai buvo koordinuoti. Nors fiskalinis išplėtimas ir prisidėjo prie šios sėkmės, tačiau kol kas svarbiausiu komponentu buvo centrinių bankų intervencija. Kiekybinis palengvinimas veikia didindamas turto vertę. Tiek JAV, tiek JK ši politika sumažino realias lauktas pajamas iš ilgojo laikotarpio vyriausybės obligacijų, kas savo ruožtu padėjo atsigauti akcijų rinkai.
Mes neturėtumėme toleruoti 9 proc. nedarbo lygio kaip naujos normos. Pasitikėjimas yra save išpildanti pranašystė ir mes galime bei turime ją išnaudoti tiesiogine intervencija į akcijų rinkas. Tolimesnis kelias eina per mokslą, o ne per ideologiją, dogmas ar nevykusias teorijas.
Rogeris E. A. Farmeris yra UCLA universiteto ekonomikos profesorius. Jis yra išleidęs dvi knygas apie dabartinę ekonominę krizę.
