Saulina JOKUBAUSKAITĖ
O kad šiais laikais koks nors protingas dėdė išrastų programėlę, kurią pajungus būtų galima sustabdyti gurgiančio pilvo garsus ar vaikų galvelėse - kasdienius norus. Dauguma apie tai tikrai pagalvojame. Deja, realybė yra kitokia ir, pamiršę asmeninius poreikius bei gyvendami viltimi, kad kažkada ateis geresni laikai, užsimerkiame ir kimbame į darbus. Pasirodo, kad kartais pasklidusios kalbos, jog dėl išgyvenimo ir geresnio duonos kąsnio žmonės pasiruošę parduoti net velniui sielą, nebūna iš piršto laužtos. Tačiau kalbėti abstrakčiai neobjektyvu, todėl bandysiu paanalizuoti gyvenimišką situaciją.
Atsitiktinai sutikta mergina (moteris) dar prieš mėnesį džiaugėsi nauju darbu UAB „Šiaudenis“ (Pagrynių k.). Ten darbas nėra sudėtingas, o ir daug galvos sukti nereikia. Svarbu, kad rankos įgustų ir pirštai kuo mikliau vainiką supintų. Už padarytą vainikėlio vienetą priklauso ir atlyginimo dydis. Žodžiu, padarysi daugiau – uždirbsi geriau, ir atvirkščiai.
Rodos, gražu, kad kraštiečiai ir pas mus gauna progų įsidarbinti bei užsidirbti. Beje, nereikia laimės ieškoti kažkur už jūrų marių, o tereikia norėti dirbti. Juolab, aktualu darbą susirasti, kai prasidėjo šaltasis sezonas, artėja švenčių metas. Papildomi pinigėliai tikrai nepamaišys.
Deja, praėjus „medaus“ mėnesiui, jau po pirmojo atlyginimo, mūsų pašnekovei liko tik svajonių šukės. Nors, anot merginos, dirbti reikėjo nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro (kartais – nuo 7 val. iki 20 val. ir šeštadieniais, - aut. pastaba), kišenėn atgulė viso labo 471 litas. Tik tiek?!! Pasiklausius situacijos net abejonių nekyla, kad ne taip toli esame atsiplėšę nuo feodalinių laikų. Žodžiu, darbo rinkai tiktų paprasta formulė: Darbas + uždarbis = vergovė.
Šiandien kalbintoji jau nebedirba minėtoje įmonėje, nes, pasak jos pačios, liko nuo eglišakių suskeldėjusios rankos, slogūs prisiminimai, keli uždirbti šlamantieji ir... bendrovės direktorės pareiškimas, kad ji yra atleidžiama. Teisingiau, vietoj to, kai mergina prašėsi laisvadienio, nes turi nueiti pas gydytoją ir negali atvykti į darbą, ji buvo „atleista“. Žinoma, kitą dieną ji turėjo nuvykti pas direktorę ir parašyti pareiškimą, kad savo noru išeina iš darbo. Beje, pasak pašnekovės, bendrovėje keliskart per dieną pasikeičia darbuotojai. Vieni ateina, kiti išeina. Nepakeičiamų nėra.
Žmonės nori uždirbti, bet ne dirbti
Išklausius vienos pusės jokiu būdu negalima daryti išvadų ir padėti taško. Pakalbėjus su UAB „Šiaudenis“ direktore Vilma Guobiene, atsisuko ir kita medalio pusė. „Skaudu, kai žmonės, kuriuos kartais tempiame iš skurdo, prisiimtų greitųjų kreditų naštos ir panašiai, ryžtasis šmeižti ir kaltinti netiesa“, - atviravo pokalbio metu direktorė.
Pasak V. Guobienės, bendrovėje šiuo metu dirba apie 60 darbuotojų, iš jų net 10 yra dirbančių nuo pat UAB „Šiaudenis“ gyvavimo pradžios (tai yra net 10 metų). Pasak verslininkės, kas dirba, tas ir uždirba, bei jokių pretenzijų niekam nereiškia. Bėda yra tame, kad vos tik atėjusysis, dar neįgudęs ir iki galo neišmokęs pinti vainikėlius, jau nori uždirbti solidžią sumą. Deja, greitai nieko nebūna. Tam, kad darbas įsibėgėtų, reikia įdėti daug kantrybės ir pastangų - mėnesio ar net pusmečio neužtenka. Naujokai, dažnai matydami įgudusiųjų darbą ir pasiektus rezultatus, nori tiek pat uždirbti, tačiau neįvertina savo įnašo.
Pasak direktorės, šiais laikais jauni žmonės neatlaiko didesnio darbo krūvio ir vietoj to, kad kantriai ir atsakingai žiūrėtų į darbą, po kiek laiko jį palieka. Vyresnieji, kurių dauguma turi šeimas, daug atsakingiau ir kruopščiau dirba.
„Atrodo, kad mūsų žmonės mieliau dirbs užsienyje, kur reikalaujama robotų darbo prie konteinerių, linijų, o tai, kaip yra pas mus, vadinama vergove. Aš ir nesakau, kad pas mus yra lengvas darbas, tačiau juk įmonė dirba sezonais ir pagal užsakymų kiekį priklauso darbo krūvis. Padarys daugiau, uždirbs daugiau. Nieko blogo, jei kartais reikia dirbti viršvalandžius ar savaitgaliais. Mes už tai darbuotojams ir mokame atitinkamai, kaip reikalaujama pagal įstatymus“, - pasakojo V. Guobienė.
Pasak direktorės, visi darbuotojai yra įdarbinti etatui, todėl minimalus atlyginimas jiems priklauso. Jei žmogus nupina daugiau vainikėlių, tai jo ir atlygis didėja. Kiekvieną dieną dirbantysis gali užsirašyti, kiek jis padarė ir pasitikrinti tuos duomenis pas meistrą. Beje, pasak pašnekovės, nė iš vieno darbuotojo nebuvo reikalaujama, kad jis dirbtų viršvalandžius, tiesiog pasiūloma tiems, kas gali.
Direktorė pasakojo, kad skaudžiausia yra tai, jog žmonės skuba smerkti bei kaltinti nepasisakę, kiek jie iš tikrųjų padarė. Įmonę nuolat stebi ir tikrina Darbo saugos inspekcija.
Pinamų vainikėlių kaina svyruoja nuo 1 iki 5 litų. Jei žmogaus ranka įgudusi, tokių vainikėlių galima per dieną nupinti 10 ir daugiau. Vadinasi, vidutiniškai darbo metu žmogus turi galimybę uždirbti pusšimtį.
Beje, kai kurie pašnekovai, sutikti besidarbuojantys įmonėje ar anksčiau čia dirbę, pasakojo, kad uždirbdavo daugiau nei minimalų atlyginimą.
Pabaigai: norime dirbti ir uždirbti, ar būti darbe ir uždirbti?
