Latvijoje pienininkai jau protestuoja – Lietuvoje pieno ūkiai „tik“ bankrutuoja. Kad procesas nesibaigtų riaušėmis, pienininkai nutarė jungtis į kooperatyvus.
Dabartinę pieno rinkos padėtį ir perspektyvas šiandien analizuos Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) organizuojamas šalies pieno gamintojų išplėstinis visuotinis suvažiavimas, rašo „Respublika“.
Esą Vyriausybei nedarant jokių veiksmų greitai gali būti kaip ir Latvijoje - kilti ūkininkų protestai, o per porą metų Lietuvoje pieno gamintojų sumažėti perpus. Bankai jau nurodo konkrečius bankrutavusių ūkininkų skaičius ir perduoda antstoliams, o tai norintys sustabdyti žemdirbiai telkia jėgas ir ketina vienytis į vieną kooperatyvą.
Gamyba smuks perpus
„Vyriausybė turi padaryti žingsnius, kad neprasidėtų ūkininkų bankrotai, nors jie jau yra prasidėję. Visai neperdėdamas sakau, kad pieno sektoriuje situacija yra tragiška, supirkimo kainos nukrito iki tokio lygio, kokios buvo prieš 30 metų. Pieno ūkiai jau bankrutuoja ir jei nebus imtasi labai skubių Vyriausybės veiksmų, pieno sektorius per porą metų apskritai gali sumažėti dvigubai ar net daugiau“, - „Respublikai“ sakė Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas.
Anot jo, pirmiausia turėtų būti atsižvelgta į paramą pieno sektoriui, mat pagal Europos Sąjungos reglamentą parama galima tik per papildomas tiesiogines nacionalines išmokas. Šiais metais jos esą galėtų būti apie 100 litų už toną, bet Vyriausybė dabar laikosi pozicijos tiesiogines išmokas mokėti praėjusių metų lygyje - 87 litus už toną. Tačiau esą net toks pažadas nėra tęsiamas, mat biudžete išmokoms nėra numatyta nė lito.
Pieno gamintojai taip pat ketina reikalauti, kad būtų įvesta minimali ribinė pieno kaina - 0,80 Lt/kg. Dabar už bazinių rodiklių pieną esą mokama apie 0,50-0,60 Lt/kg.
„Pieno supirkimo kaina Lietuvoje yra mažiausia iš visų Europos Sąjungos šalių. Yra visiškai leidžiama prekybos įmonių savivalė – prekybos tinklai daro didžiulį spaudimą perdirbimo įmonėms, o jos mums“, - teigė B. Markauskas.
LPGA tarybos pirmininko Jono Valionio teigimu, dar neseniai šalyje skaičiuota daugiau nei 200 tūkst. pieno ūkių, vėliau vieni atsisakė gamybos, kiti pakeitė veiklos kryptį. Per pastaruosius keliolika metų susikūrė nemažai pieno gamybos kooperatyvų, tačiau, pasak J. Valionio, daugelis jų buvo ir liko butaforiniai, popieriniai, praneša Elta.
Valstybinėms komisijoms demonstruojamas akcinėje bendrovėje „Rokiškio sūris“ pagamintas 2,5 proc. riebumo vieno litro talpos pakelis, įkainotas 1,80 lito. Kitų bendrovių toks pat pieno kiekis kainuoja apie 3 litus, tačiau visi kaip vienas susitarę mažina iš ūkių superkamos žaliavos kainą.
J. Valionis teigia, kad perdirbimo įmonių vadovai teisinasi, jog apie 70 proc. pieno produktų tenka išvežti į Latviją, Estiją, Lenkiją. Tačiau visi pieno gamintojai suvokia, kad tai nėra joks eksportas: juk visos šalys priklauso Europos Sąjungai, vadinasi, kalbama apie vidaus rinką. Dabar perdirbėjai prakalbo apie būsimą eksporto subsidijų grąžinimą, tačiau supirkimo kainų nedidins.
Sieks didesnės įtakos
Vyriausybės veiksmai pieno sektoriui esą būtini, tačiau nemanoma apsiriboti tik kreipimusi į valdžią - ketinama steigti kooperatyvų asociaciją. Jau egzistuojančius kooperatyvus, kurių šiandien priskaičiuojama apie 40, norima sujungti kartu su stambesniais pieno gamintojais. Dabar egzistuojantys kooperatyvai esantys gana smulkūs, išsisklaidę ir kiekvienas atskirai neturi didesnės įtakos rinkoje, todėl sąjunga jiems padėtų įsitvirtinti.
„Į asociaciją kviesime ne tik kooperatyvus, bet ir kitas grupes, nes norint turėti įtaką rinkoje per dieną reikia sukoncentruoti apie 2000 tonų pieno. Pirmiausia tokio darinio tikslas būtų didesnės derybinės galios su perdirbėjais. Dabar yra daug smulkių pieno gamintojų ir perdirbėjai juos stato į kampą, teigdami, kad tiesiog iš jų nepirks to pieno“, - sakė B. Markauskas.
Pasak pašnekovo, nepardavus pieno perdirbėjams Lietuvoje, bus ieškoma alternatyvių rinkų. Kooperatyvų asociacijos nariai užsiimtų rinkos paieška, kad galėtų eksportuoti žalią pieną į šalis kaimynes Lenkiją, Rusiją, Baltarusiją. Ketinama pasirinkti ir tolimesnes rinkas - Italiją, Graikiją, t.y. ten, kur pieno yra gaminama mažiau, negu suvartojama. Nesant eksportavimo galimybių, mat žaliavinis pienas greitai genda, galvojama net apie kooperatyvo pieno perdirbimo įmonės steigimą.
Indrė Lauciūtė
