Kaimo parduotuves sunkmečiu gelbsti alaus mėgėjai, o vadinamąsias „autolavkes“ – pensininkai. Žmonės atsisako skanėstų, mažiau parduodama duonos, kruopų, prekybininkų prašoma ne kokybiškų, bet pigių maisto prekių.
Kokybė neberūpi
Nuo praėjusių metų kritus apyvartai kaime prekiaujantys verslininkai tikina ir patys priversti gerokai susiveržti diržus, kad neatleistų darbuotojų, dažniausiai – tų pačių kaimų gyventojų.
Apie 13 kilometrų nuo Panevėžio nutolusios Upytės parduotuvės pardavėjos Jurgitos Andrikonienės teigimu, per pastaruosius metus perkama perpus mažiau. Populiariausios prekės – stiprus, bet pigus alus, pienas ir jo produktai.
„Nepasakyčiau, kad žmonės ko nors atsisakytų. Tiesiog ieško, kas pigiau, į kokybę nebežiūri. Dabar noriai perkama ir dešra už 4 Lt, pirkėjai neskaito jos sudėties, neberūpi, kiek tokiame produkte konservantų“, – paaiškino pardavėja.
Pasak jos, seniūnijoms pradėjus dalyti maisto paketus mažas pajamas gaunantiems gyventojams, ypač krito prekyba kruopomis.
„Net patys buvome nustebinti, kad kruopos nebepopuliarios. Anksčiau jų kaip tik daug išpirkdavo“, – teigė J.Andrikonienė.
Mažiausiai pirkėjų kaimo parduotuvė sulaukia pirmadieniais, nes savaitgaliais daugelis upytiečių važiuoja apsipirkti į Panevėžį. Pardavėjos nuomone, į miestą pirkėjus vilioja ne mažesnės kai kurių produktų kainos, o savotiška pramoga ištrūkti iš kaimo.
Ieško, kas pigiau
Keturiolikos parduotuvių tinklą rajone turinčio Panevėžio vartotojų kooperatyvo direktorės Virginijos Sluckuvienės teigimu, sunkmečiu kaimuose ypač krito elektros prekių ir indų pardavimas.
„Kaimo parduotuvėse, kaip ir visoje Lietuvoje, apyvarta priklauso nuo perkamosios galios. Sumažėjus pajamoms į parduotuvę atėję žmonės pirmiausia ieško, kas pigiausia“, – pažymėjo V.Sluckuvienė.
Apyvartos pagyvėjimas, pasak jos, ypač priklauso nuo sezoninių darbų kaime. Kai savo miško turintys kaimiečiai pardavinėjo malkas, vos spėjo suktis ir pardavėjos. Kito tokio pagyvėjimo prekybininkai tikisi rudenį, kai žmonės parduos derlių.
Visais metų laikais parduotuvėse netrūksta tik alaus mėgėjų.
„Ne prekybininkas kaltas, kad žmonės geria, o jų pačių mąstysena: kai blogai, griebiasi ne darbo, o taurės. Ir visą laiką taip Panevėžio rajone buvo“, – mano V.Sluckuvienė.
Jos teigimu, sumažėjus apyvartai, kooperatyvui teko mažinti etatus.
Ir būtinybė, ir pramoga
Atokių kaimų gyventojams vienintelė galimybė apsipirkti negaištant visos dienos – kartą per savaitę užsukančios automobilinės parduotuvės, žmonių vadinamos „autolavkėmis“. Kaimų vidury sustojantys mikroautobusai su prekėmis kaimiečiams – ne tik būtinybė, bet ir pramoga.
„Ateina ir apsipirkti, ir pasišnekėti, kartais net apsipykstam. Kol vieni perka, kiti sustoję šnekučiuojasi. Atrodo, nors viename kaime gyvena, bet pasikalbėti susirenka prie „autolavkės“, – teigė Panevėžio, Kėdainių ir Radviliškio rajonuose prekiaujančios automobilinės parduotuvės savininkė Pranutė Lukašienė.
Tryliktus metus kaimo žmonėms kone į kiemą kartą per savaitę prekes atvežanti verslininkė pastebi: nors jos klientai kitur neapsiperka, tačiau nuo mašinos nueina su mažesniais krepšiais nei prieš kelis mėnesius.
Jos tikinimu, prekyba pastebimai krito praėjusių metų pabaigoje, pasklidus žiniai apie sumažinamas senatvės pensijas.
Kaime prašo net kopūstų
Iš išsimėčiusių vienkiemių prie automobilinės parduotuvės susirenkantys gyventojai, dažniausiai – pensininkai, pageidauja ne tik būtiniausių prekių – duonos, aliejaus ar cukraus.
Kaimiečiai į krepšius krauna ir pieno produktus, šaldytą ar rūkytą mėsą, užšaldytus koldūnus ar kotletus. P.Lukašienės užsiprašo atvežti netgi obuolių ir raugintų kopūstų. Prieš gerą dešimtmetį sunkiai kas būtų įsivaizdavęs, kad kaimo žmogus leis pinigus tokiems dalykams.
„Prieš trylika metų pradėję su vyru prekiauti į kaimą neveždavom nei grietinės, nei kefyro, o dabar ir varškės dar reikia pridėti. Mažai kas gyvulių belaiko. Pensininkai tam sveikatos nebeturi, o jaunimas išvažinėjęs. Pusfabrikačiai irgi populiarūs. Viena gyvenanti senutė negi vargs, kol pasigamins kelis didžkukulius, jai patogiau nusipirkti šaldytų. Vasarą labai perka ledus“, – „Sekundei“ pasakojo verslininkė.
Kaimo žmogus apsiperka maždaug už 50–70 Lt. Už tiek pavalgyti užtenka visai savaitei. Plačiau pinigines pirkėjai atveria prieš šventes, kai laukia suvažiuosiančių vaikų su anūkais.
P.Lukašienė teigia iš prekybos atokiuose kaimuose turtų nesusikraunanti, tik šeimą išmaitinanti.
„Geriau darbuotis sau, nei valdišką darbą dirbti už tokią algą“, – mano verslininkė. Ji keturias dienas per savaitę paskiria važinėti po rajonus.
Kaip tikino P.Lukašienė, jei ji dirbtų taip, kaip prekybos centrų kasininkės, bankrotas būtų garantuotas.
„Kaimo žmogui būtina pasiūlyti, paklausti, to ar ano jam nereikia. Gal artėjant Velykoms dažų kiaušiniams neturi, atvažiuos vaikai, gal šokolado jiems pavaišinti reikėtų. Ne veltui sakoma, kad gera pardavėja 70 proc. apyvartos parduotuvei padaro, o man reikia visų 100 proc.“, – verslo gudrybėmis dalijosi P.Lukašienė.
„Numūčijo“ valdžia
Panevėžio rajono Mučiūnų kaimo vidury prie sustojusios „autolavkės“ suėjusios gyventojos džiūgavo, kad bent P.Lukašienė jų nepamiršta. Jei ne ji, mučiūniškiams tektų bent šešetą kilometrų kulniuoti iki artimiausios parduotuvės Naujarodžių gyvenvietėje.
Autobusai į Mučiūnus seniai nebeužsuka, o žiemą žmonės jautėsi tarsi gyventų pačiame pasaulio pakrašty – net greitąją būdavo sunku prisikviesti, nes lėšas taupanti seniūnija neskubėdavo valyti kelio, vedančio į vos devynias sodybas turintį kaimą.
Mučiūniškiai prisipažįsta nebeleidžiantys sau pasimėgauti parduotuvės į kaimą atvežamais skanumynais.
Inga Kontrimavičiūtė
