Apie tai naujienų portalo laidoje „Dienos pjūvis“ pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto partnerystės profesore, ekonomiste Egle Stonkute ir „Pricer.lt“ maisto krypties vadovu, kainų specialistu Petru Čepkausku.
Analitikai, ekonomistai atkreipia dėmesį, šaltuoju laikotarpiu situacija vis labiau aštrės vartotojų nenaudai. Ar sutinkate su tokia prognoze?
E. Stonkutė. Tikriausiai turėtume kalbėti ne apie rudenį. Turėtume kalbėti apie visą naująjį maisto sezoną, tai yra laikotarpį iki kitų metų.
Kodėl? Todėl, kad dabar nuimamas šių metų derlius. Jis bus superkamas, dalis jo jau yra superkama, o kainos šiandien akivaizdžiai pakilusios – tiek tarptautinės, tiek tos, kurias gauna Lietuvos ūkininkai.
Tai yra padidėjusių degalų kainų pasekmė. Dyzelinas, palyginti su praėjusiais metais, yra labai pabrangęs. Labai pabrango ir trąšos.
Ūkininkai, kurie atsargomis nepasirūpino iš anksto, susidūrė su šia problema. Galbūt tręšė šiek tiek mažiau, bet tie, kurie neturėjo kitos galimybės, greičiausiai vis tiek pirko brangesnes trąšas. Galbūt naudojo jų šiek tiek mažiau.
Dar trečias dalykas yra susijęs su nafta. Kadangi plastikui pagaminti reikalingi tam tikri perdirbti naftos produktai, pabrango ir plastikas. Jis reikalingas būtent maisto produktų pakuotėms gaminti. Be abejonės, pabrango ir transportas.
Visas šis pabrangimas bus įskaičiuotas į šio sezono derliaus kainas. Žinoma, tai dar negarantuoja, kad ūkininkai visas padidėjusias sąnaudas galės perkelti į vartotojų kainas, nes tai priklauso nuo pasaulinių maisto kainų.
Žvelgiant iš ūkininkų pozicijos, atrodytų, kad jie turės galimybę susigrąžinti padidėjusias sąnaudas, nes panašu, kad pasaulyje ateinančio sezono žemės ūkio derlius bus kiek mažesnis.
Matome, kad Rusijoje ir Ukrainoje dėl tarpusavio kovų naikinama komercinė infrastruktūra ir logistikos centrai, iš kurių būdavo eksportuojami grūdai. Ypač svarbus yra aliejaus eksportas iš Ukrainos.
Šie centrai yra bombarduojami, todėl gali sutrikti maisto produktų ir žemės ūkio produkcijos eksportas iš šalių, kurios buvo vienos svarbiausių aprūpinant maistu Artimųjų Rytų ir Afrikos regionus.
Kiek žinau, Australija irgi prognozuoja, kad ateinančio sezono derlius gali būti 20 proc. mažesnis. Turime pasaulį, kenčiantį nuo sausrų ir potvynių.
Artėjant lapkričiui tikriausiai pasieks ir vadinamasis gamtinis reiškinys „El Ninjo“. Jis savo ekstremaliais orais – galime tikėtis ir labai didelių audrų – tikrai paveiks žemės ūkio sektoriaus pasiūlą. Todėl, manyčiau, visą ateinantį sezoną maisto kainos tikrai bus daug aukštesnės, negu buvo šį sezoną.
Yra ir dar viena bloga žinia. Anksčiau asmeniškai maniau, kad naftos kainos vis dėlto normalizuosis. Tačiau dabar vyksta du dalykai. Pirmiausia – naftos kainos. Panašu, kad konfliktas neslopsta. Net jeigu jis neintensyvėja, nepanašu, kad šis klausimas bus greitai išspręstas. Vadinasi, naftos kainos liks pakilusios.
Kitas dalykas – Rusija ir Ukraina atakuoja viena kitos perdirbimo gamyklas. Rusija buvo viena svarbiausių dyzelino eksportuotojų pasaulyje. Šiandien ji yra sustabdžiusi eksportą, kad galėtų aprūpinti savo rinką. Vadinasi, ji pati pradeda importuoti ir taip prisideda prie pasaulinės paklausos.
Be to, per Hormuzo sąsiaurį yra transportuojama nafta, tačiau kol kas beveik nejuda perdirbti naftos produktai ir kiti produktai, įskaitant trąšas. Todėl įtampos, manau, bus ne tik dėl maisto kainų. Panašu, kad ir degalų kainos mus dar pašokdins.
Ekonomikoje, berods, yra toks terminas – plunksnos efektas, kai kainos kyla greitai, tačiau leistis nėra linkusios taip pat greitai. Ar nėra pavojaus, kad tiekėjai ar pardavėjai, pavyzdžiui, pakėlę maisto produktų kainas, jų vėliau nebesumažins?
E. Stonkutė. Gal nereikėtų iš karto taip prognozuoti. Vis tik tokius dalykus diktuoja rinka. Aš pirmiausia žiūrėčiau, kas darosi rinkoje. Jeigu būna labai geras derlius, jo nėra kur dėti ir susidaro didelis atsargų kiekis, maisto kainos vis dėlto krenta. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį.
Tačiau degalų kainos, manyčiau, šį sezoną mums visiems dar tikrai kels nemažą įtampą.
Jūs taip pat kainas prekybos vietose ir jas vertinate kiekvieną mėnesį. Ką apskritai galite papasakoti apie tai, ką pavyksta užfiksuoti stebint kainų pokyčius?
P. Čepkauskas. Šiuo metu situacija tokia, kad maisto produktų kainos nekyla – jos krenta. Tačiau dabar labai stipriai formuojami lūkesčiai rudeniui. Net jeigu žaliavos nepabrango, iš visų ruporų ir prekybininkai pasakoja, kaip čia viskas brangs. Ir man nepatinka toks lūkesčių formavimas.
Atsimenu, praėjusiais metais bulvių augintojai labai formavo lūkesčius – „oi, mes neištrauksime tų bulvių iš vandens, nebus bulvių, jos bus brangios“. Tačiau šiais metais bulvės buvo pinganti pozicija. Pasirodo, viską ištraukė.
Šiais laikais ekonomika dažnai tampa ne realaus derliaus ir realių faktų, o gandų ekonomika. Kas nors kažką pasakys ir pabandys uždirbti. Gamintojams ir prekybininkams 2022 metai buvo nuostabūs. Kai prasidėjo karas ir kainos pakilo 40 proc., jų apyvarta lygioje vietoje išaugo 30 proc.
Dabartinė situacija, kai kainos, palyginti su praėjusiais metais, nekyla, daug kam nepatinka. Todėl jie šį dalyką presuoja. Pasaulyje yra labai daug faktorių ir į visus juos neatsižvelgsime. Yra kainas didinančių ir kainas mažinančių.
Vienas dalykas – Rusija ir Ukraina fiziškai negali išvežti grūdų, nors jų derlius buvo panašus kaip praėjusiais metais. Iš kitos pusės, po 2022 metų labai svarbius sprendimus priėmė Kinija, Indija ir tas pats Egiptas, kurie buvo dideli būtent kviečių importuotojai.
Kiek suprantu, Kinija šį sezoną apskritai išsprendė kviečių klausimą augindama juos savo viduje. Egiptas dar ne, tačiau visas pasaulinis katilas dėl šių įvykių verda. Viskas tikrai gali baigtis įdomiai. Ypač nuslopus konfliktams gali paaiškėti, kad maisto produktų rinka persidalijo visai kitaip, o tie, kurie buvo didieji gamintojai, gali pamatyti, kad jų produktas niekam nereikalingas.
Kaip sakau, belieka pasiimti didelį dubenį spragėsių ir stebėti šią situaciją. Jeigu klausiate, kaip bus, aš negaliu atsakyti, nes faktorių yra labai daug. Jie įdomūs ir netikėti, todėl telieka stebėti su spragėsiais.
Žvelgiant iš buitinės pusės, pasauliniu mastu dėliojama daug skirtingų scenarijų, kaip visa tai gali paveikti rinką. Kalbant apie importuojamą produkciją, turbūt reikėtų galvoti ne apie mėsos gaminius, bet apie įvežamą kavą, pupeles ar kitus maisto produktus?
P. Čepkauskas. Kiek jau ta kava gali brangti – atrodo, kad daugiau neįmanoma. Europos Sąjunga mėgsta atsistoti ir pjauti šaką, ant kurios pati sėdi – priimti įvairius reikalavimus, blokuoti tam tikras žaliavas, kurių pati neaugina, ir galiausiai turėti didesnę kainą.
Čia reikėtų, kad įsijungtų blaivesnis protas. Verslui ir prekybai iš tikrųjų yra fainas dalykas, kai vietoje 5 eurų už kilogramą gauni 25 eurus. Taip, vartojimas prasėda, bet ne penkis kartus.
Išsivysčiusios šalys yra aprūpintos maistu ir mes suvalgome tiek, kiek suvalgome. Dabar matoma tendencija norėti tą patį kilogramą ar tą pačią kaloriją parduoti kuo brangiau, naudojantis įvairiais ekologiniais ir kitais apribojimais.
Jeigu žmogus ryte geria vieną puodelį kavos ir supyksta, jis dėl to nepradės gerti dviejų. Tam tikrose šalyse vartojimas kilogramais yra pasiekęs stogą.
Todėl verslas ir valstybės ieško būdų, kaip tą kaloriją ar maisto kilogramą vartotojui pabranginti ir pasiimti pinigus. Verslui reikia daugiau pinigų, o valstybė iš to gauna daugiau mokesčių. Juk 21 proc. nuo euro ir 21 proc. nuo 10 eurų atrodo tas pats 21 proc., bet jis kitoks gi.
Anksčiau buvo keliama ir tokia idėja, kad dėl kainų šuolių iš dalies kalti patys vartotojai. Esą žmonės įpratę pirkti prekes, kurių jiems nereikia, o užsukti į prekybos centrą ir įsigyti vieną ar kitą prekę tampa savotiška tradicija. Ar matote, kad tam tikrais momentais dėl kainų šuolių gali būti kalti ir patys vartotojai?
P. Čepkauskas. Man nepatinka atsakomybės permetimas vartotojui. Kalbos, kad šeima išmeta 150 kilogramų maisto produktų, yra absurdas. Tai reikštų, kad per dieną suvalgei kilogramą maisto, o pusę kilogramo išmetei. Kažkaip nelabai taip išeina.
Visi nori pasakyti vartotojui – „jūs nevalgykite. Kainos auga – sumažinkite valgymą.“ Tačiau vartotojas negali nevalgyti. Jį reikia, kaip ir sakiau, įgalinti, kad jis galėtų laisvai rinktis be reklaminių gaubtų ant galvos.
Kai kurios šalys priima tam tikrus sprendimus. Pas mus įvestas cukraus akcizas, o Didžiojoje Britanijoje uždrausta įvairių saldumynų, batonėlių ir viso kito reklama bei jų pateikimas matomiausiose prekybos vietose.
Tie keliai gali būti įvairūs ir reikėtų rinktis protingiausią. Tačiau pas mus sakoma – „valgai cukrų – daugiau mokėsi, mes iš tavęs paimsime daugiau pinigėlių.“
Tai nėra labai sąžininga, nes stimulai žmogui valgyti daugiau cukraus lieka, reklama lieka, pirkimas lieka, akcijos „vienas už dviejų kainą“ ar „du už vieno kainą“ irgi lieka. Visa ta stimuliacija niekur nedingsta.
Negalima sakyti, kad vartotojas yra bukas. Jis turi daug savų rūpesčių – vaikai, mokykla, darbas ir panašiai. Tokiais dalykais žmogus išmušamas iš vėžių ir negali tinkamai rinktis. Realiai jis negali rinktis, nors atrodo, kad konkurencija yra. Dažnai laimi ne geriausia kaina ar geriausias pasiūlymas, o didesnis reklamos biudžetas.
Vertinant bendrus Lietuvos ekonomikos rodiklius, esate minėjusi, kad skaičiai kol kas atrodo gražiai. Tačiau ar jie nėra apgaulingi? Kaip vertinate dabartinę situaciją? Ar vėlesniu laikotarpiu neteks spausti stabdžio, jeigu nerasime gilesnių būdų, kaip auginti ekonomiką?
E. Stonkutė. Valstybės duomenų agentūra paskelbė naujausius rodiklius, kaip šių metų antrąjį ketvirtį augo ekonomika. Pasižiūrėjus į tuos skaičius, tai yra į BVP išlaidų metodu, labai akivaizdžiai matyti, kad šių metų antrąjį ketvirtį ekonomiką augino vartojimas ir investicijos.
Kas tai yra, jeigu išverstume į lietuvių kalbą? Mes turime antrąją pensijų pakopą – iš jos išimtus ir išleistus pinigus. O jeigu žiūrėtume į investicijų pusę, turime valstybės RRF finansavimą.
Šiais metais ši programa yra baigiama, todėl didžioji pinigų masė ateina būtent šiemet. Ekonomikai tai yra gerai, nes prisideda prie jos augimo. Kitas dalykas – gynybai skirtas didelis biudžetas, kuris irgi yra neeilinis. Šį sezoną daug darbo turi statybininkai, taip pat daromos investicijos, kurios didina ekonomiką.
Tačiau kitais metais visa tai išnyks – neliks šių papildomų vienkartinių impulsų ekonomikos augimui. Labai akivaizdžiai matyti, kad pastaruoju metu mums nelabai sekasi kalbant apie prekių ir paslaugų eksportą. Lietuva iš principo iki šiol buvo atvira ekonomika, kurioje prekių ir paslaugų eksportas sudarydavo apie 80 proc. mūsų BVP.
Tai yra didžiuliai ir geri skaičiai. Mes iš esmės atsiveždavome pinigų iš kitų šalių – nuskriausdavome kitus vartotojus, čia, žinoma, visiškai šaržuoju. Bet taip mes uždirbdavome pinigų.
Ir kas yra svarbu? Svarbu, kad prekybos balansas būtų teigiamas. Daugelį metų jis toks ir buvo. Tačiau pirmąjį ir antrąjį šių metų ketvirčius teigiamas balansas vidutiniškai buvo daugiau negu du kartus mažesnis už pastarųjų metų vidurkį.
Tai yra blogi ženklai. Prekių eksporto balansas iš esmės yra neigiamas. Tik paslaugos generuoja vadinamąjį teigiamą prekybos balansą, tai yra realiai prisideda prie mūsų ekonomikos augimo.
Klausimas – kas bus toliau? Paslaugų apimtys Lietuvoje auga, teigiamas balansas šiek tiek didėja, tačiau ne taip ryškiai, kaip prastėja prekių eksporto balansas. Todėl kyla klausimas, kaip įvažiuosime į kitus metus.
Kitais metais, žinoma, tikėtina, kad galbūt antrojoje metų pusėje dar bus įlieta šiek tiek antrosios pakopos pinigų. Jeigu dar bus daromos kažkokios reformos, dalis neapsisprendusių žmonių greičiausiai irgi pasitrauks. Tačiau tai jau tikrai nebebus didžioji dalis pinigų.
Vadinasi, išorinių stimulų nebelieka. Tada turėsime realiai parodyti, ar verslas ir privatus investavimas galės pakeisti dabartinį, europiniais pinigais papildytą valstybės investavimą ir valstybės paramą. Čia yra didysis klaustukas: ar RRF ir kitų priemonių lėšomis padarytos investicijos tikrai buvo nukreiptos į tai, kad realiai padidintume darbo našumą? Jeigu taip, tada viskas būtų gerai.
Tačiau turime suprasti, kad net jeigu per investicijas rastume, kas investuotų, lieka klausimas dėl eksporto ir apskritai prekybos. Šiandien visai Europos Sąjungai prekyba yra svarbus klausimas, nes diskusijos su pagrindinėmis prekybos partnerėmis – tiek JAV, tiek Kinija – yra labai įtemptos. Kur jos nuves, kol kas nežinome.
Jeigu situacija struktūriškai radikaliai pasikeistų ir Europa taptų nebe tokia atvira, nebe eksportuojanti ekonomika, tada viskas galėtų keistis iš esmės. Žinoma, prekyba tarp Europos Sąjungos valstybių irgi yra eksportas.
Tačiau gali paaiškėti, kad tų pajėgumų, kuriuos sukūrėme orientuodamiesi į eksporto rinkas, nebereikia. Tada po truputį galime prarasti trečiąjį savo ekonomikos variklį. Čia yra labai didelis ir labai rizikingas klausimas.
