„Sodros“ duomenimis, šiuo metu Lietuvoje vidutinis atlyginimas siekia apie 2326,3 euro neatskaičius mokesčių arba 1430,56 euro po mokesčių.
Valstybės duomenų agentūros (VDA) duomenys rodo, kad 2024 m. vienas namų ūkis, gyvenantis mažesniame mieste, vidutiniškai uždirbo apie 1486 eurus, tuo metu vienas namų ūkio asmuo – apie 806 eurus per mėnesį.
Didžiuosiuose miestuose buvo fiksuojami dar didesni rodikliai. Pavyzdžiui, gyvenantys Kaune ar Vilniuje disponavo apie 1932 eurais namų ūkyje arba 1050 eurų vienam namų ūkio asmeniui per mėnesį.
Tai reiškia, kad mažesniame mieste gyvenanti pora uždirbo apie 446 eurais mažiau nei gyvenanti didmiesčiuose. Tuo metu vienas namų ūkio asmuo po visų mokesčių uždirbo maždaug 244 eurais mažiau.
Dar didesni skirtumai fiksuojami lyginant miestų ir kaimų duomenis. Kaime gyvenantis namų ūkis po visų mokesčių gavo apie 1478 eurus, t. y. 8 eurais mažiau nei mieste arba 454 eurais mažiau nei didmiestyje.
Tuo metu vienas asmuo uždirbo apie 762 eurus, t. y. 44 eurais mažiau nei mieste arba 288 eurais mažiau nei didmiestyje.
Lyginant su 2023 m., 2024 m. vidutinės disponuojamosios pajamos padidėjo visose gyventojų grupėse. Pavyzdžiui, miestuose gyvenančio namų ūkio pajamos išaugo 136 eurais, o vienam namų ūkio nariui – 94 eurais.
Didmiesčiuose fiksuotas mažesnis augimas – 69 eurais vienam namų ūkiui ir 84 eurais vienam asmeniui.
Pajamų augimas stebimas ir kaimo vietovėse: namų ūkiai vidutiniškai disponuoja 5 eurais daugiau, o vienam kaimo gyventojui tenka 22 eurais daugiau.
Šie skaičiai rodo, kad disponuojamos pajamos paaugo visose kategorijose, tačiau ar tokių pajamų užtenka žmonėms, kad galėtų gyventi oriai?
Tikslius skaičius įvardyti sunku
Visgi „Artea“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė tiksliai neįvardijo, kokios sumos pinigų lietuviams užtektų pragyventi. Anot jos, oraus pragyvenimo lygio sąvoką galima suvokti labai skirtingai ir, ar žmogus geba gyventi oriai, priklauso nuo gerokai daugiau aplinkybių, nei tik pajamų lygio.
„Juk tikrai pasitaiko, kad apsukrus, darbštus, atsakingas ir taupus asmuo sugeba užsitikrinti sau pakankamą ar net aukštesnę gyvenimo kokybę, nei pasirodyti norintis finansiškai neatsakingas švaistūnas, net jei ir uždirba aukštesnes nei pirmojo pajamas“, – komentavo ekonomistė.
I. Genytė-Pikčienė atkreipė dėmesį, kad analizuodami visuomenės pajamų struktūrą ekonomistai vertina vadinamos vidurinės klasės duomenis.
Ekonomistė paaiškino, kad vidurinei klasei yra priskiriami gyventojai, kurių pajamos leidžia patenkinti ne tik būtinuosius poreikius, bet lieka lėšų ir laisvalaikiui, kelionėms, taupymui „juodai dienai“, investavimui.
„Pajėgi, tvirta, išsilavinusi ir kritiškai mąstanti vidurinė klasė yra pažangios valstybės pamatas. Ir, jei šio visuomenės sluoksnio pajamos tvariai ir subalansuotai kyla, joje narių daugėja, tai byloja apie teisingą valstybės vystymosi kryptį“, – nurodė specialistė.
„Artea“ vyriausioji ekonomistė pabrėžė, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) kasmet apskaičiuoja absoliutaus skurdo ribą (minimalių vartojimo poreikių dydį).
Tai yra pajamų, reikalingų minimaliems asmens maisto ir ne maisto (prekių bei paslaugų) poreikiams patenkinti, dydis. Be to, dar yra skaičiuojama skurdo rizikos riba.
Šie rodikliai iš esmės parodo, kokio masto yra skurdas šalyje, kaip kinta gyventojų finansinė padėtis laikui bėgant ir kiek žmonių susiduria su sunkumais užsitikrinti būtiniausius gyvenimo poreikius.
„Jei pajamos krenta žemiau šių dydžių, gyventojas ar namų ūkis susiduria su skurdu ar jo rizika. VDA duomenimis, absoliutaus skurdo riba pernai siekė 446 eurus per mėnesį vienam gyventojui ir 937 eurus šeimai su dviem vaikais iki 14 metų.
Skurdo rizikos riba buvo 616 eurų per mėnesį vienam gyventojui ir 1294 eurai šeimai“, – komentavo I. Genytė-Pikčienė.
Tai reiškia, kad mažiau nei nurodytas pajamas gaunantys gyventojai skursta arba patenka į skurdo riziką – negali užtikrinti tokių pagrindinių gyvenimo poreikių, kaip maistas, būstas, šildymas ar būtinos paslaugos.
Daugiau pinigų nebūtinai reiškia geresnį pragyvenimą?
Visgi pavyzdžiai rodo, kad didesnės pajamos ne visada reiškia geresnį pragyvenimo lygį. Neretai pasitaiko atvejų, kad daugiau uždirbantys žmonės patiria didesnes išlaidas būstui, paslaugoms ar vartojimui, gyvena didesniuose miestuose, kur kainų lygis yra aukštesnis.
Ekonomistė pabrėžia, kad tokiais atvejais viskas priklauso nuo specifinių tokio namų ūkio aplinkybių, pvz., išlaikomų namų ūkio narių skaičiaus, turimų įsipareigojimų ir pan.
Žinoma, pasak I. Genytės-Pikčienės, priežastys gali slypėti ir netvarioje finansinėje elgsenoje, pasireiškiančioje spontaniškomis išlaidomis, pretenzijomis į pajamomis nepagrįstą prabangą ar gyvenimu ne pagal išgales, per drąsiu ir rizikingu skolinimusi, pastangomis greitai praturtėti.
Tai reiškia, kad net mažiau uždirbantis žmogus gali gyventi oriai, jei moka elgtis su savo pinigais protingai.
„2023 m. atliktas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) suaugusiųjų finansinio raštingumo tyrimas parodė, kad Lietuvai yra kur pasitempti. Pagal bendrą finansinio raštingumo ir pagal skaitmeninio finansinio raštingumo vertinimus nesiekėme EBPO vidurkio ir nusileidome kaimynėms Estijai ir Latvijai.
Finansinio raštingumo spragos gali daryti didelę įtaką mūsų elgsenai, kasdienių asmeninių finansų planavimui ir gebėjimui išlaikyti asmeninių finansų tvarumą, planuojant ilgalaikius įsipareigojimus ar didesnius pirkinius“, – nurodė specialistė.
Kaip Lietuva atrodo kitų Europos valstybių kontekste?
Visgi apžvelgiant situaciją Lietuvoje yra momentų, dėl kurių galima pasidžiaugti.
Pasak ekonomistės, per pastaruosius penkerius metus Lietuvos ekonomika pademonstravo atsparumą COVID-19 pandemijai ir kitoms negandoms, sugebėjo išvengti recesijos ir išlaikyti itin spartų atlyginimų augimo tempą.
„Atlyginimo augimą lėmė ne tik dviženkliais tempais keltas minimalus mėnesinis atlygis, bet ir itin reikšmingai padidinti atlyginimai viešajame sektoriuje bei didelė darbo paklausa privačiame sektoriuje.
Šie veiksniai veikė visą pajamų struktūrą, kilo atlyginimai kone visose srityse“, – dalijosi I. Genytė-Pikčienė.
Anot jos, šie pokyčiai padėjo pasiekti itin reikšmingą realaus darbo užmokesčio augimo tempą nuo 2019 m., kuris buvo sparčiausias tarp EBPO šalių.
„Nepaisant infliacijos išbandymų 2022–2023 m., gyventojų perkamoji galia Lietuvoje stiprėjo, o atlyginimų lygio konvergencija link išsivysčiusių šalių vidurkio buvo sparčiausia, palyginti su kitomis besivejančiomis valstybėmis“, – komentavo ekonomistė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
