Pasak Michalo Rudnickio, gamykloje bus įdiegtos naujausios technologijos, beveik neturinčios analogų pasaulyje, o ją atnaujinus iš naftos barelio bus galima gauti daugiau šviesiųjų produktų, geriau suvaldyti rizikas, susijusias su žaliavos kainų svyravimais, ir nepaisant jų dirbti pelningai.
„Šio projekto įgyvendinimas yra sąlyga tolesnei „Orlen Lietuvos“ plėtrai. Kadangi šita investicija, jos vertė yra labai didelė, ji užtikrins „Orlen Lietuvos“ rentabilumą“, – interviu BNS sakė puikiai lietuviškai kalbantis M. Rudnickis.
Jis pabrėžia, kad tokios didelės „Orlen“ investicijos Lietuvoje reiškia, jog Lenkijos koncernas nenori parduoti Mažeikių gamyklos, o nori čia plėstis.
M. Rudnickio teigimu, naujas statybas gamykloje norima patikėti Lietuvos įmonėms – jau baigiamos derybos su rangovais. Be to, pasak „Orlen Lietuvos“ vadovo, tai bus didelis iššūkis ir kelininkams – teks paruošti kelius ir tiltus daugiau nei 80 metrų ilgio reaktoriaus pervežimui iš Klaipėdos uosto į Mažeikius.
Kaip įvertintumėte pandeminius 2020-uosius „Orlen Lietuvai“? Kas vyksta tokioje įmonėje, kai staiga, per porą savaičių visame pasaulyje drastiškai krenta naftos produktų paklausa?
2020-ieji buvo tikrai neįprasti, galima pasakyti, visai pramonei. Mūsų verslas yra labai specifinis. Kalbant apie Mažeikių gamyklą reikia žinoti, kad gamykla labai jautriai reaguoja į žaliavos kainų svyravimus. Ar kaina yra aukšta, ar žema, didelės įtakos mūsų pelningumui neturi, bet labai didelę neigiamą įtaką turi kainų svyravimai.
Pernai naftos rinka labai jautriai reagavo į visus dalykus, susijusius su susirgimų skaičiaus didėjimu. Kalbant apie 2020 metus, galima pasakyti, kad iki 35 proc. sumažėjo benzino vartojimas ir apie 15 proc. – dyzelio, kalbant apie degalų rinką globaliai.
Mažeikių gamykla buvo pastatyta ir suprojektuota taip, kad galėtų perdirbti tik rusišką žaliavą. Nuo 2007-ųjų „Orlen“ investicijų dėka vyksta žaliavos diversifikacija. Kai buvo sumažintas perdirbimas, mes atlikome testus – pavyzdžiui, vieną mėnesį perdirbinėjome vien tik ne rusišką žaliavą.
Tai pasisekė ir tai yra labai geras ženklas, kad technologiškai esame pajėgūs perdirbti kuo daugiau ne rusiškos žaliavos. Šiuo metu rusiška žaliava sudaro 79 proc., bet tas procentas vis mažėja.
Minėjote, kad „Orlen Lietuva“ jautriai reaguoja į žaliavos kainų svyravimus. Tai kaip buvo pernai balandį, kuomet kai kurių rūšių naftos kainos buvo netgi neigiamos?
Verslas yra verslas ir pagrindinis dalykas yra pelningumas. Mes buvome priversti sumažinti apkrovimus, kita vertus, turėjome pasirašytus kontraktus ir kaip „Orlen“ koncerno dalis turėjome įsipareigojimus. Apkrovimas buvo sumažintas iki tokio minimumo, kad galėtume patenkinti mūsų klientų poreikį iš ilgalaikių susitarimų.
Reikia pabrėžti, kad didžiausią smūgį, susijusį su Covid pandemija, pajuto aviacijos sektorius. Žmonių srautai, kelionės ėktuvais buvo apribotos praktiškai iki nulio. Mes skaičiuojame globaliai apie 60–75 proc. sumažėjimą, tikrai labai didelį. Lietuvos rinka buvo gana stabili ir tokių didelių kritimų nepajutome.
Kaip manote, ar naftos paklausa apskritai kada nors grįš į tokį lygį, kuris buvo, tarkime, 2019 metais? Sakote, kad aviacijos sektorius yra jums svarbus, bet, pavyzdžiui, verslo kelionių, kuomet žmonės į kitas šalis skraidydavo dėl vieno susitikimo, gali nebelikti.
Aš pats labai dažnai skrisdavau į Varšuvą, dabar važiuoju su mašina. Iš pradžių nebuvo tiesioginių skrydžių į Varšuvą, o dabar kažkaip ir nesinori (juokiasi).
Visi tikimės, kad rinka atsigaus, dabar yra skiepai ir mes jau po truputį jaučiame, kad rinka atsigauna. Kiek laiko tai užtruks – visi, manau, yra suinteresuoti, kad viskas atsigautų ir grįžtų į savo bėgius kuo greičiau.
Pernai „Orlen Lietuvos“ nuostoliai siekė 129 mln. eurų. Kokias perspektyvas matote šiems metams, ar tikitės vėl dirbti pelningai? Jei taip, kokios tam yra prielaidos?
Pasakysiu vieną pavyzdį – 2020-ųjų pabaigoje, tai buvo apie spalį, prasidėjo pirmos rimtos žinios, kad yra skiepai. Iškart mes pajutome, kad rinka atsigauna, žaliavos kaina stabilizavosi. Tai yra tokia situacija, kokios mes laukėme, kad kaina būtų stabili.
Pirmi šių metų mėnesiai – irgi jaučiame, kad yra geresni ir stabilesni. Iš to galima daryti prielaidą, kad daugiau žmonių gaus skiepus, susirgimų skaičius mažės ir situacija bus stabili. O mums būtent to stabilumo reikia.
Ilguoju laikotarpiu pasaulis ketina nusisukti nuo naftos ir pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Aišku, tai bus ilgalaikis procesas, ne vieneri ir ne dveji metai, bet kaip „Orlen Lietuva“ žada prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos?
Pernai mūsų akcininkas Lenkijos „Orlen“ paskelbė strategiją iki 2030-ųjų, kurios pagrindas yra atsinaujinanti energija. Ilgalaikėje strategijoje yra didelis dėmesys naftos chemijos sektoriui. Taip pat turime be galo daug patvirtintų projektų, susijusių visų pirma su ekologija, yra labai ambicingas projektas – dekarbonizacija iki 2050 metų.
Naftos sektoriuje, visose pažangiose gamyklose šalia naftos perdirbimo yra naftos chemijos gamykla. Mažeikiuose to nebuvo. Prieš du metus paleidome pirmą naftos chemijos įrenginį. Ilgalaikėje „Orlen“ strategijoje iki 2030 metų, kalbant apie Lietuvą, yra numatyta naftos chemijos sektoriaus plėtra Mažeikiuose.
Antras dalykas yra atsinaujinanti energija. Yra ambicingi projektai, susiję tiek su vėjo parkais ir jūroje, ir ant žemės. Esame labai suinteresuoti, stebime, kas vyksta tiek Lietuvos rinkoje, tiek Baltijos šalių rinkose. Matome čia labai didelį potencialą.
Kalbant apie planuojamas „Orlen“ investicijas – kokios yra konkrečios sumos?
Investicijos esmė yra gauti iš barelio naftos daugiau šviesiųjų produktų. Šita instaliacija užtikrins gamyklos rentabilumą. Kadangi tokios technologijos pasaulyje beveik nėra, buvo labai sunku apskaičiuoti investicijos vertę. Kai pasibaigė konkursai ir atidarėme vokus su pasiūlymais iš rangovų, pasirodė, kad kainos yra daug didesnės nei tikėjomės ir investicijos vertė yra virš 1 mlrd. zlotų.
Nors „Orlen“ gamyklose Plocke yra instaliacija perdirbimo gilumo didinimui, ten yra visiškai kitokios technologijos. Pas mus bus, galima pasakyti, novatoriškiausia instaliacija visoje grupėje.
Šio projekto įgyvendinimas yra sąlyga tolesnei „Orlen Lietuvos“ plėtrai. Kadangi šita investicija, jos vertė yra labai didelė, ji užtikrins „Orlen Lietuvos“ rentabilumą. Kai turėsime šitą investiciją ir žinosime, kad mūsų akcininkas „Orlen“ investavo tiek daug pinigų, tai reiškia, kad jis tikrai nenori iš Mažeikių pasitraukti, parduoti gamyklos, o nori plėstis.
Antras dalykas, kai turėsime šitą instaliaciją, tai reikš, kad nepaisant naftos kainos svyravimo, mes dirbsime pelningai.
Koks dabar yra rangos konkursų etapas?
Dabar pasibaigė pirmasis etapas, turime bazinį projektą ir baigiasi derybos su rangovais, kurie statys. Turime numatytą vietą. Tai yra net sunku įsivaizduoti – tai yra labai didelė investicija, kadangi vien reaktoriaus ilgis yra virš 80 metrų. Yra labai didelis iššūkis vien pats transportavimas iš Klaipėdos uosto į Mažeikius.
Pati logistikos dalis reikalauja glaudaus bendradarbiavimo su Susisiekimo ministerija, kadangi reikia praplatinti kelius, pastiprinti tiltus, nes svoris labai didelis. Nežinau, ar Lietuvoj apskritai buvo toks įvykis. Kaimų gyventojai išeis ir sveikins tą reaktorių, kad jis važiuoja į Mažeikius (juokiasi).
Kaip gabensite tokį reaktorių?
Bus sujungtos specialios priekabos prie vilkikų. Reaktorius atplauks į Klaipėdos uostą ir po to reikės atgabenti keliais. Greitis bus apie 7–8 kilometrus per valandą.
Premjerė Ingrida Šimonytė yra išsakiusi lūkestį, kad „Orlen Lietuvos“ investicijos turės milžinišką efektą viso Mažeikių regiono ekonomikai. Kiek dėl šių investicijų atsiras naujų darbo vietų?
Mes skaičiavome labai bendrai, remdamiesi prielaida, kad viena darbo vieta naftos perdirbimo sektoriuje sukuria papildomas tris darbo vietas įvairiose bendrovėse, kurios mus aptarnauja. Detalaus skaičiaus neįvardinsiu, nes dar vyksta derybos – turime bazinį projektą, bet visa investicija dar nėra patvirtinta. Bus galima dešimtimis skaičiuoti darbo vietas, vien Mažeikių gamykloje.
Tai yra kaip visa grandinė. Pirma jos dalis yra „bottom of the barrel“ (liet. barelio dugnas, – red. past.) investicija. Yra labai daug investicinių projektų. Dalis jų pareikalaus, kad būtų sukurta dukterinė įmonė, pavyzdžiui, kuri specializuosis tam tikroje srityje, o ta sritis bus naujos veiklos segmentas.
Šios investicijos įgyvendinimas užtruks mažiausiai iki 2024 metų. Kas statys tą investiciją? Lietuviai – mes specialiai norime, kad tai būtų darbas Lietuvos statybų įmonėms.
Gal galite sukonkretinti, kokia yra ilgalaikė vizija visam Mažeikių kompleksui?
Akcininko vizija yra iš Mažeikių gamyklos padaryti ne tik kuro gamyklą. Tai yra energija iš atsinaujinančių šaltinių, naftos chemija. Taip pat yra svarbūs planai, susiję su vandenilio gamyba, žaliuoju vandeniliu.
Šiuo metu technologijos dar nėra labai paplitusios ir yra labai brangios, tačiau čia greitai situacija keičiasi ir progresas yra labai didelis. Šiuo metu atliekame studiją, kaip pritaikyti mūsų instaliacijas, įvairių technologinių produktų likučius, kad iš jų būtų išgaunamas žaliasis vandenilis.
Kaip suprantu, vandenilio gavyba neįeina į investicijas, apie kurias kalbėjome, tai turbūt yra labiau svarstymai?
Kalbant apie vandenilį, kol kas yra svarstymai. Bet galiu pasakyti, kad mūsų technologai tikrai yra labai geri savo srities specialistai ir mes žinome, kad be to vandenilio neapsieisime. Dabar klausimas, kokia bus technologija.
Prieš pusantrų metų galutinai išsisprendė Rengės geležinkelio ruožo iš Mažeikių į Latviją klausimas. Kokią naudą tai atnešė „Orlen Lietuvai“ – ar aktyviai juo naudojatės?
Jis buvo reikalingas ir dabar naudojamas, kad galėtume eksportuoti naftos produktus į Latviją ir Estiją. Anksčiau buvo tokia nesąmonė, kaip, pavyzdžiui, važiuoti geležinkeliu į Varšuvą iš Vilniaus per Kauną ir Marijampolę, kai pats trumpiausias kelias buvo per Gardiną.
Kokia buvo to ruožo išardymo genezė – buvo kažkokie gandai, kad „Orlen“ nori pardavinėti savo produktus ne per „Klaipėdos naftą“, o tik per Liepoją ar Rygą, ir kad pats trumpiausias kelias į Latvijos uostus būtų sunaikintas, reikėjo išardyti tą ruožą.
Dabar ruožas atsatytas, bet truputį baimės, manau, liko – iki manęs ateina tokie gandai, kad gal mes kalbame su latviais. Noriu pasakyti ir pabrėžti – su latviais nekalbame ir mūsų tikslas yra kuo glaudžiau bendrauti su „Klaipėdos nafta“, „Lietuvos geležinkeliais“. Mano asmeninė filosofija yra, kad mūsų savininkas yra Lenkijos koncernas, bet esame lietuviška įmonė.
Ar jus tenkina padėtis Lietuvos geležinkelių rinkoje, jų tarifai?
Visada versle galėtų būti geriau, bet šiuo metu viskas yra proto ribose. Mūsų santykiai su geležinkeliais ir „Klaipėdos nafta“ netgi, galima pasakyti, yra pavyzdingi ir draugiški. Nėra kažkokių teisminių ginčų.
Prieš kelerius metus tuometinė Lietuvos Vyriausybė buvo pasirašiusi gana abstrakčią deklaraciją, kurioje numatyta nagrinėti galimybę tiesti produktotiekį į Klaipėdą. Ar dar yra tokių planų?
Ne, nėra.
O kur jie dingo? Buvęs premjeras Saulius Skvernelis labai entuziastingai į šią idėją žiūrėjo.
Šiuo metu produktotiekio tiesimas visiškai nesvarstomas, kadangi mus tenkina geležinkelių tarifai.
Ar jau išsiaiškinote aplinkybes, kaip praėjusių metų pabaigoje įvyko incidentas Būtingėje?
Dar iki galo neišsiaiškinome, kadangi laukiame iš movos gamintojo atsakymo. Mes geranoriškai sumokėjome Aplinkos minsiterijos paskaičiuotą baudą, virš 150 tūkst. eurų.
Mažeikiuose rimtai žiūrime į du dalykus – darbų saugą ir aplinkosaugą. Todėl Būtingėje yra labai griežti periodiniai patikrinimai – plūduro ir viso vamzdyno. Mes viską atlikdavome tiek, kiek reikėjo. Galima pasakyti, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Tai ne force majeure, manau, kad čia net inžinieriai negalėjo numatyti. Galbūt banga tam tikru kampu muša į tą movą ir ji atsijungė.
Ką padarėme – visų pirma, dar padidinome inspekcijų skaičių, periodiškumą.
Ačiū už interviu.
