VL žurnalistė Jolita Žurauskienė
Pomėgį auginti Lietuvos sunkiuosius arklius Antanas Stepulaitis paveldėjo iš savo tėvo. Bandą, kurioje yra 15 arklių, išsaugoti padeda parama, skiriama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“. Tvirtais, ilgaamžiais ir ištvermingais Lietuvos sunkiaisiais arkliais ėmė rūpintis valstybė. Jolitos Žurauskienės nuotr.
Tvirtais, ilgaamžiais ir ištvermingais Lietuvos sunkiaisiais arkliais ėmė rūpintis valstybė. Jolitos Žurauskienės nuotr.
Pasirinko arklius
Lietuvos sunkiesiems arkliams grėsė išnykimas. Grėsmė išnykti kyla tada, kai tam tikros veislės gyvūnų patelių sumažėja iki 100–1 000, o patinų – 5–20. Todėl tvirtais, ilgaamžiais ir ištvermingais Lietuvos sunkiaisiais arkliais ėmė rūpintis valstybė. Kasmet vienam gyvuliui išsaugoti iš Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos skiriama 659 Lt parama.
Šakių rajono ūkininko A.Stepulaičio tėvas ėmė ūkininkauti atgavęs senelių žemes. Arklius jis pradėjo auginti nuo 1995 m. – iš pradžių įsigijo darbinių, o vėliau ir veislinių. „Mano senelis laikė kumelę, vėliau turėjo kolūkio arklį. Todėl tėvas nuo pat vaikystės domėjosi jais ir mokėjo rūpintis“, – prisiminimais dalijosi ūkininkas. Pasak A.Stepulaičio, tėvas norėjo auginti sportinius žirgus, tačiau pasirinko Lietuvos sunkiuosius. Šį apsisprendimą lėmė ne vien Lietuvos sunkiųjų arklių tvirtumas ir grožis, bet ir tai, kad ši arklių veislė jau buvo kone beišnykstanti. Lietuvoje jų buvo likę 127, nes jie buvo labai paklausūs pasaulio rinkose. Per metus iš šalies buvo išvežama iki 30 tūkst. Lietuvos sunkiųjų. Todėl ieškant šios veislės arklių, A.Stepulaičio tėvui reikėjo daug pavažinėti po Lietuvą. Auginti minėtos veislės arklius pasiryžusį entuziastą paskatino ir ES parama. „Jis dalyvavo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programoje „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“. Pagal ją nuo 2005 m. gavo kompensacines išmokas“, – pasakojo A.Stepulaitis.
Tęsė pradėtus darbus
A.Stepulaičio tėvui nusprendus atsisakyti šios veiklos, visus įsipareigojimus perėmė ir jo darbus pratęsė sūnus. Auginti arklius, ar ne, Antanui nekilo klausimų. „Turėjau įgūdžių, todėl 2010 m. ėmiau ūkininkauti ir pats prižiūrėti arklius. Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programos „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ sutarties įsipareigojimus turiu auginti 10 arklių bandą, tačiau dabar jau turiu 15 gražuolių: 3 iš jų – suaugę eržilai, tiek pat kumeliukų, likusios – kumelės nuo 1 iki 8 metų“, – pasakojo A.Stepulaitis. Pasak ūkininko, visos veislinės kumelės ir eržilai turi pasus. Juose surašomi vardai pagal tam tikrą taisyklę: kumelių ir kumeliukų vardai turi prasidėti ta pačia raide, kaip ir jų motinos. Vardus kumeliukams sugalvoja Antanas su šeima, labiausiai padeda dukros. „Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai yra ištvermingi, judrūs, gero charakterio. Jie ramūs, nes jie – sunkieji, ir viskas tuo pasakyta. Todėl pagal charakterį vardai arkliams nerenkami. Neseniai juodos spalvos kumeliuką pavadinome Sabalu“, – sakė ūkininkas.
Pasak A.Stepulaičio, arklininkystėje vis dar daug rankų darbo, nemažai laiko reikia skirti arklių priežiūrai. Jų savininkai privalo turėti nemažai žinių ir įgūdžių. „Arklių augintojams trūksta specialistų, ypač arkliams susirgus. Aš pats dažnai bendrauju su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos mokslininkais, kurie negaili patarimų. Prireikus padeda ir veterinarai iš „Nemuno žirgyno“. Sunku rasti gerų specialistų. Todėl pačiam arklių augintojui reikia turėti nemažai praktikos“, – pridūrė pašnekovas.
Praverčia parama
Šakių rajono ūkininkas A.Stepulaitis 40 ha žemėje augina javus, iš kurių ruošia pašarus arkliams. „Pašarų augintiniams pakanka. Atsižvelgiant į arklių svorį, amžių ir įmitimą, jiems sudaromi šėrimo racionai. Jie gauna visko, ko tik reikia: šienainio, šieno, šiaudų, avižų ir, žinoma, įvairiausių papildų bei vitaminų“, – apie arklių šėrimą pasakojo šeimininkas. A.Stepulaičio ūkyje arkliai prižiūrimi gerai. Žiemą jie praleidžia tvarte, tačiau jiems yra sudarytos sąlygos vaikščioti ir lauko užtvaruose.
Lietuvos sunkiųjų veislės arkliams reikia daug investicijų, tačiau jos atsiperka. Labai praverčia ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programos „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ finansinė parama. Pasak A.Stepulaičio, pastaruoju metu padidėjo Lietuvos sunkiųjų veislės arklių paklausa. Šiuos gražuolius noriai perka ne tik lietuviai, bet ir latviai. „Pasiūlymus su nuotraukomis skelbiu internete. Pirkėjai net nematę arklių, tik nuotraukas, juos mielai perka. Kartais to paties augintinio įsigeidžia net keli klientai. Tada jis atitenka tam, kuris greičiau atvyksta į ūkį“, – pasakojo A.Stepulaitis.
Lietuvos sunkiųjų veislės arklių augintojas džiaugiasi tęsiantis tėvo pradėtus darbus. Ateityje savo arklius jis planuoja pritaikyti pramogoms: jodinėti ar važinti karieta.
Programos dalyviai
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Išteklių ir kokybės politikos departamento duomenimis, pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ pareiškėjams, dalyvaujantiems šios priemonės programoje „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“, per 2007–2012 m. išmokėta 7,5 mln. Lt paramos. Ūkininkai, dalyvaujantys programoje, įsipareigotą auginti nykstančių senųjų veislių gyvulių ar naminių paukščių skaičių turi išlaikyti ne mažiau kaip penkerius metus.
Dar vienas reikalavimų – ūkinius gyvūnus būtina veisti tik grynuoju veisimu, t. y. poruoti tik tos pačios veislės ūkinius gyvūnus. Ūkiniam gyvūnui kritus, per 20 dienų apie tai būtina informuoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos ir pateikti veterinarijos gydytojo pažymą, kurioje būtų nurodyta kritimo priežastis. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos bei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikrina, kaip šios programos dalyviai vykdo įsipareigojimus.
Pakeistos taisyklės
ŽŪM Išteklių ir kokybės politikos departamento Agroaplinkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Bagdevičiūtė sakė, kad nuo 2013 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ įgyvendinimo taisyklių pakeitimas. Jose nustatyta, kokiais atvejais gali būti sumažinta ar visai nepaskirta parama ūkininkams, dalyvaujantiems šioje programoje. „Kiekvienas saugomų veislių gyvulių ir (ar) naminių paukščių augintojas, norintis dalyvauti šioje programoje, paraiškoje gauti paramą nurodo auginamų gyvulių ir (ar) naminių paukščių skaičių ir įsipareigoja šį skaičių išlaikyti penkerius metus.
Pakeistose programos taisyklėse nustatyta, kad sankcijos pareiškėjams bus taikomos atsižvelgiant į tai, ar paramos paraiškoje įsipareigotas ūkinių gyvūnų skaičius sumažinamas iki 3 ūkinių gyvūnų, ar daugiau“, – sakė D.Bagdevičiūtė. Parama bus mažinama tam tikra dalimi, atsižvelgiant į sumažintą ūkinių gyvūnų skaičių. Pavyzdžiui, pareiškėjams, paramos paraiškoje įsipareigotą ūkinių gyvūnų skaičių sumažinusiems iki 3 ūkinių gyvūnų, sankcijos bus švelnesnės nei iki šiol galiojusiose programos taisyklėse. „Šiuo atveju pareiškėjai, sumažinę įsipareigotą išlaikyti ūkinių gyvūnų skaičių 50 proc., gaus net pusę apskaičiuotos paramos sumos.
Griežtesnės sankcijos bus taikomos įsipareigojusiems laikyti tam tikrą skaičių ūkinių gyvūnų, bet jų sumažinus daugiau nei 3. Kai gyvulių banda ar naminių paukščių būrys sumažės daugiau nei 20 proc., parama einamaisiais metais nebus skiriama“, – paaiškino ŽŪM Išteklių ir kokybės politikos departamento Agroaplinkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriaus vyriausioji specialistė.
