Neretas ekonomistas, paklaustas apie nevyriausybines organizacijas (NVO), sarkastiškai nusišypso ir pareiškia jomis tiesiog netikįs. Jo garbia nuomone, tai – tiesiog „juodoji finansų skylė“, į kurią pilami maišai pinigų duoda apgailėtinai mažą grąžą, korupcijos pakirsta tarptautinių fondų dengiama pinigų „skalbykla“.
Pradėti reiktų nuo to, kad NVO Lietuvoje – ne vienas ir ne du šimtai. Vien Nevyriausybinių organizacijų paramos ir informacijos centro (NIPC) registre jų, kartu su filialais, galima priskaičiuoti virš 1500. Tarp jų – nuo tokių garsių vardų kaip „Transparency International“ Lietuvos skyriaus iki teatro laboratorijų ir kėglių draugijų. Nemažai jų finansuojamos iš ūkinės veiklos, nario mokesčių, bilietų pardavimų, individualios paramos.
Finansavimas iš įvairių fondų bei valstybinė parama dažniausiai atitenka „rimtosioms“ bei įvairioms jaunimo NVO. Kiek pinigų tam iš įvairių šaltinių skiriama kasmet, pasakyti sunku. Po kelis šimtus tūkstančių litų šioms „nubyra“ nuo didžiųjų šalies savivaldybių. 5,5 mln. eurų (apie 19 mln. litų) 107 Lietuvos NVO – nuo gėjų lygos iki bibliotekininkų draugijos – per metus skiria Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Norvegijos remiamas NVO fondas. Dar 2,3 mln. litų Lietuvos, Latvijos ir Estijos NVO skiria Šiaurės ministrų tarybos biuras.
Kaip pamatuoti grąžą, kurią už paaukotus pinigus visuomenei atiduoda NVO? Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje bei Prancūzijoje, kur su nevyriausybiniu sektoriumi vienaip ar kitaip yra susiję nuo trečdalio iki pusės visų gyventojų, NVO sukuria apie 3-5 proc. BVP. Lietuvoje tikslių skaičių nėra, tačiau, ekspertų teigimu, jie yra bent kelis kartus kuklesni.
Reiktų prisiminti, kad NVO taip pat moka mažesnius pelno mokesčius. Iki milijono litų metinių pajamų turinčios organizacijos nemoka mokesčių už pirmuosius 25 tūkst. litų. Tad, mokesčių lengvatos, fondų parama ir jokios apčiuopiamos naudos? Ar nebūtų geriau tuos pinigus panaudoti tiesiogiai, tarkim, investuoti į kelius, mokyklas, verslą?
„NVO dažniausiai veikia ne pagal „didžiausios naudos“ ar efektyviausio rezultato principą, o bando veikti srityse, kuriomis pilnai nepasirūpina nei valstybės sektoriai, nei privatus kapitalas, – aiškina politikos apžvalgininkas Tomas Janeliūnas. - Tad jų negalima vertinti tokiais pat matais, kaip biudžetinių organizacijų ar privačių kompanijų. Kartais NVO „kaštai“ gali būti nepaprastai dideli, o rezultatas menkas – pavyzdžiui, kokiai nors vargingai šeimai padovanojama ožka. Valstybės mastu tai nereikšminga smulkmena, bet konkrečiam žmogui – didelis įvykis.“
Dėl apskaitos laisvės nemažai NVO susiduria ir su pinigų kontrolės nebuvimo problema. Antra vertus, su ta pačia problema, ypač Lietuvoje, susiduria ir biudžetinės institucijos. Bet vien dėl to nei vienų, nei antrų juk neuždrausi.
„Praktiškai, jei nevyriausybinis sektorius vieną dieną išnyktų, valstybė nuo to nesubyrėtų. Tiesiog joje liktų mažiau demokratijos ir atvirumo, – teigia politologas. - Tai yra tarsi grandis tarp valdžios ir visuomenės, leidžianti organizuoti aktyviems piliečiams ir kartu ginti interesus, kuriuos nepakankamai gina valstybė.“
