Pati S. Šulc yra ne tik teatro vadovė, bet ir režisierė bei aktorė. Pasak jos, šiuo metu „Naujajame teatre“ dirba tik vienas negalios neturintis profesionalus aktorius, kuris yra ir jos asistentas. Visi kiti – ir aktoriai, ir administracijos darbuotojai – turi vienokią ar kitokią negalią.
Vos suduria galą su galu
„Naujasis teatras“ turi socialinės įmonės statusą, todėl iš valstybės gaunamų dotacijų darbuotojams galima mokėti atlyginimus. Visoms kitoms teatro reikmėms lėšų nuolat stinga. „Kartais, kai teatrui būna sunku, darbuotojai net dalį savo atlyginimo aukoja tam, kad būtų už ką susimokėti mokesčius, nes jie nori čia dirbti, nori, kad teatras išliktų“, – teigia Svetlana.
„Lietuva dar neatsikratė palikimo, gauto iš Sovietų Sąjungos – juk tada visuomenė neįgaliųjų nematė, jie buvo paslėpti, – sako teatro vadovė. – Važinėdama po pasaulį pamačiau, kaip neįgaliųjų teatrai veikia kitose šalyse. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur neįgaliųjų teatruose dirba negalios neturintys žmonės, o neįgalieji kviečiami suvaidinti tik tam tikrus vaidmenis. Šie teatrai yra išlaikomi valstybės, nes ten suprantama, kad žmogus vertingas ir orus jaučiasi tik tada, kai jis dirba. Jeigu žmogui nesudaromos galimybės dirbti, jeigu jis yra išlaikytinis, sunku kalbėti apie žmogiškumą“.
Valstybės prioritetai – nesuprantami
Teatro vadovė sako, kad dėl paramos kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Socialinį skyrių: „Išgirdau, kad mums parama nepriklauso, nes teatre visi gauna atlyginimus“, – sako Svetlana ir pasakoja apie apsilankymą viename reabilitacijos centre – jo gimtadienio proga teatras nemokamai rodė spektaklį.
„Nuvažiuojam, o ten – trijų aukštų namas, daug kambarių, skalbimo mašinos ir visa kita įranga, žmonės zuja, kažką dirba – žinoma, visa tai išlaikoma valstybės. Tame centre vyksta neįgaliųjų užimtumas, t. y. jie ten ateina tiesiog pabūti, – pasakoja teatro vadovė. – Nors esu įsitikinusi, kad tik dirbdami žmonės gali jaustis pilnateisiais visuomenės nariais, bet vis tiek ten nors kažką veikia – lipdo ar piešia – ir tai geriau, negu visą laiką sėdėti užsidarius namuose“.
Svetlanai susidarė įspūdis, kad aplankytas reabilitacijos centras turi labai daug klientų, todėl nustebo sužinojusi, jog jų yra mažiau, negu yra darbuotojų „Naujajame teatre“. „Tuo metu pas mus dirbo 37 negalią turintys žmonės. Argi ne paradoksas – valstybė išlaiko didžiulį pastatą, o mes už teatrui reikalingų patalpų nuomą iš valstybės nė cento negaunam, o dar ir kokius mokesčius mokam!“, – stebisi teatro vadovė.
Kaip išgyventi?
Šiuo metu „Naujajame teatre“ dirba 31 žmogus. Vadovė sako, kad, nors ir kaip skauda širdį, tikriausiai daugelį žmonių teks atleisti, kitaip teatras neišgyvens. Nuo kitų metų, įsigaliojus naujajam Socialinių įmonių įstatymui, už asmenis, turinčius 50 proc. darbingumo, subsidija bus mokama tik pusę metų.
„Nežinau, kaip bus toliau – gali tekti vėl dirbti tik pagal autorines sutartis, kaip ir teatro veiklos pradžioje. Žodžiu, ateitis visiškai neaiški. Vis dėlto, kadangi esu labai tikinti, tikiu, kad viskas kaip nors išsispręs, kad rasim išeitį, – sako S. Šulc. – Remdamasi savo ir kitų patirtimi galiu pasakyti, kad neįgalus žmogus, neturintis galimybės dirbti, jaučiasi labai blogai: iš ryto žmona arba vyras išeina į darbą, vaikai – į mokyklą, o tu lieki šluostyti dulkių ir jautiesi kažkoks nevertingas, niekam nereikalingas. Mūsų teatre dirbantys žmonės jaučiasi orūs ir reikalingi“.
Teatro stebuklas – negalia virsta galia
S. Šulc sako, jog ji labai stengiasi, kad žiūrovai teatro aktorių negalios nematytų: „Man labai svarbu, kad į mūsų teatrą atėję žiūrovai gautų kokybišką kultūros paslaugą, kad būtų paliesti meno“.
Svetlana tikina, kad yra įvairiausių būdų, kaip negalią teatre paversti galia. Pavyzdžiui, neįgaliojo rateliais judančiam Andžejui, spektaklyje vaikams „Skersgatvio pasaka“ vaidinančiam Senį Besmegenį, teatro scenografė pasiuvo kostiumą, kuris paslepia vežimėlį – Besmegenis į sceną tartum įplaukia, ir niekam nė į galvą nešauna, kad jį vaidinantis žmogus turi negalią, negalia netgi tampa aktoriaus privalumu. Kitame spektaklyje Andžejus į sceną įriedėdavo valtimi, prie kurios dugno buvo pritvirtinti ratukai – atrodydavo, kad jis ta valtimi plaukia.
„Būna, žiūrovai po mūsų spektaklių sako: taip negali būti, tikriausiai jie visi sveiki! Pavyzdžiui, spektaklyje „Stiklinis žvėrynas“ regėjimo negalią turinti mergina vaidina luošą. Kitai regos negalią turinčiai aktorei Irmai, šiuo metu studijuojančiai Kaune, scenoje tekdavo daugiausiai judėti, bėgioti, laipioti ilgiausiomis kopėčiomis, suktis ant rato žemyn galva – žiūrovai net negalėdavo įtarti, kad ši mergina nieko nemato. Iš tikrųjų ji mato, tik kitais jutimais“, – pasakoja S. Šulc, pabrėždama, kad „Naujajame teatre“ svarbiausia – žmogus, jo asmenybė, o ne negalia.
Straipsnio autorė: Ugnė Šakūnė.
