Nijolė Mitkevičienė
Į VL redakciją kreipėsi Kėdainių miesto P.Lukšio gatvės 2-ojo namo gyventoja su didžiuliu glėbiu dokumentų. Sakė, jog tai – jų namo bėdos, kurių nei paneši, nei išmesi.
Ragino palikti viltį
Prieš porą metų vietos spauda apie šį namą taip rašė: „Šis adresas kiekvienam Kėdainių senbuviui reiškia maždaug tą patį, ką ir užrašas ant Dantės pragaro vartų: „Palikite viltį visi, kurie čia įeinate.“ Šį namą kėdainiečiai pravardžiuoja „Bangladešu“, „Šanchajumi“ bei pan. Čia ne vieną kartą kilo gaisrai (sykį vos neužduso be priežiūros paliktos trys mažylės), nugriaudėjo sprogimas, kai neatsargiai viename butų buvo gaminamos psichotropinės medžiagos. Šio namo istorijoje yra rastų lavonų, ir nužudytųjų... Kaip godojo šio namo gyventoja redakcijos viešnia, bene didžiausia jų daugiabučio nelaimė yra tai, jog iš 198 jame esančių butų ko ne pusė jų yra socialiniai būstai ir priklauso Kėdainių savivaldybei. Kai kurie net privatizuoti ir savininkus turį butai yra negyvenami, ne vienas butas į pasaulį žvelgia užmūrytais langais. Sako, taip šilčiau ir tvarkingiau, nes stiklai negyvenamuose butuose ilgai neužsilaiko. Kartais per šalčius bandoma gelbėtis skyles „įstiklinant“ polietileno plėvelėmis, bet ir jos greitai būna nuplėšiamos. Į kai kuriuos butus gali įeiti bet kas, nes durų arba nėra, arba jos lengvai atidaromos pasukus vinį. Į tuščius butus nevalyvieji verčia šiukšles. O bene didžiausia problema, kad privačios ir savivaldybei priklausančios patalpos yra išsimaišiusios po visą namą. Nėra taip, kad vienoje ar kitoje laiptinėje būtų tik savivaldybei priklausantys butai arba privatūs.
Darko kraštovaizdį
Pasak redakcijos viešnios, jų namas galėtų būti pavyzdiniu gerąja prasme visose Kėdainiuose, nes stovi įspūdingoje vietoje, prie pat Nevėžio upės, į kurią įteka upeliukė Smilga. Kažkada panašiai čia ir buvo, pirmajame namo aukšte veikė viešbutis. Deja... Nuo pat pastatymo, t.y. nuo 1966 metų šis namas nematė remonto. Niokojo visi, kas tik ūpo turėjo, o rūpintis tarsi nebuvo kam. Sklandė mintys, kad tą namą pripažins avariniu ir nugriaus. Tokios kalbos pasklido po to, kai 1997 m. jis buvo perduotas miesto savivaldybės žinion. Bet Savivaldybės pakviesti ekspertai nustatė, kad namą pripažinti avariniu nėra pagrindo. Pašnekovė sako, jog nebesuskaičiuotų, kiek ir kokių komisijų lankėsi jų name. Vieni rasdavo vienokias bėdas, kiti- kiek kitokias, bet, sako, nuo to geriau gyventi vis tiek netapę. Tada jie kreipėsi į Seimo narę Virginiją Baltraitienę. Šios paakinti valdininkai nustatė, kad „išdaužyti laiptinės langai, nesandarios laiptinių durys. Aplink pastatą neįrengta nuogranda. Nėra apšvietimo laiptinėse ir koridoriuose. Vizualiai įvertinus pastatas ne avarinis, tačiau blogos būklės...“ Name tvyro šlapino dvokas, bendro naudojimo patalpose „pridygsta krūvelių“, langai „įstiklinti“ polietileno plėvelėm, o tiksliau- jų draiskalais ir t.t. Savivaldybė teisinasi, kad į šį namą jau daug lėšų sudėta, kad jis tvarkomas pagal išgales, bet bėda, kad patys gyventojai net prie bendro naudojimo patalpų sutvarkymo prisidėti nenori, o jei kas Savivaldybės pinigais padaroma, bemat yra nudrengiama: išlaužoma, išdaužoma. Daug gyventojų prasiskolinę už šildymą, komunalinius patarnavimus. Namo skolos siekia šimtus tūkstančių. Gyventojai, norintys gyventi kitaip, į tai atkerta, kad Savivaldybė pirmiausiai turtėtų išsiaiškinti, kas jų butuose gyvena. Sako, vieni gauna butus, o gyvena kiti, paskui vieną ateina visas tuntas gyventojų, kurių neturėtų būti ir t.t.
Bendrija nelegali?
2012 metais Lukšio gatvės 2-asis namas susibūrė į bendriją. Atrodytų, kad tuo reikia tik džiaugtis, jei patys žmonės ima vairą į savo rankas. Deja, žinia apie įkurtą bendriją dar labiau įaudrino jau ir taip neramų namą, kai paaiškėjo, jog bendrija įkurta neteisėtai, klastojant parašus. Dėl to žmonės kreipėsi į atitinkamas institucijas ir po gan įdomių viražų šia tema namo bendrijos pirmininkas Rolandas Samaitis, suklastojęs 83 parašus iš 100, buvo nuteistas, jam paskirta 25 MGL dydžio bauda. Teisme R.Samaitis teisinosi klastojimo ėmęsis taupydamas laiką, norėdamas kuo greičiau įkurti namo bendriją. „Jei žmogus, klastodamas parašus, pasirašydamas net už mirusiuosius, įkūrė bendriją, pats save išsirinko vienvaldžiu vadovu, pasiskyrė atlyginimą, žmoną įdarbino buhaltere, revizoriaus visai nenumatė ir kt., tokia bendrija turėtų būti pripažinta neesanti. Deja, Samaitis liko bendrijos pirmininku, lyg nieko nebūtų nutikę“,- godojo redakcijos viešnia. Ir lyg būtų maža to, prasidėjo nesantaika dėl pašto dėžučių. Sako, anksčiau name pašto dėžučių nė nebuvę, bet R.Samaitis pasirūpinęs, kad jos atsirastų. „Tik kas iš to, kad jis nuo balandžio mėnesio neduoda mums nuo jų raktų, neprieiname prie savo korespondencijos, kuri, kai name tokia konfliktinė situacija ir reikalai dažnai sprendžiami per valdiškus namus, yra labai svarbi.“ R.Samaitis aiškina, kad raktelius nuo pašto dėžučių atiduoda tik sumokėjusiems bendrijos mokestį. Sako, tiems, kurių skolos didelės ir kurie negali iš karto susimokėti, jis pats atrakina dėžutes, korespondencijai išsiimti, o paskui vėl užrakina. Pasak R.Samaičio, rakteliai- kaip prevencinė priemonė skolininkams. Redakcijos viešnia sako, kad ji nenori būti skolininkė, bet iš principo negalinti mokėti apsišaukėliui pirmininkui nežinia už ką: „Jei nurodo, kad atlikti kokie nors darbai, tai turi būti aišku, kokie tie darbai, kokia dalis tų darbų kainos priklauso kiekvienam butui, kiek pinigų skiriama kaupimui ir kt. Juk įrašas „namo reikmėms“ nieko nerodo, juk darbų negali atlikti koks nors ir bala žino iš kur atėjęs santechnikas ar pan. Jei jis kokius nors darbus atliko, jis turi turėti ir pavardę, ir darbų atlikimo aktas turi būti, ir pinigai negali būti mokami iš saujos į saują. O gal aš ne taip kažką suprantu?“ Pasak pašnekovės, tvarkingi namo gyventojai buvo tiesiog pašiurpę, kai jų pats save pirmininku išsirinkęs R.Samaitis bandė surinkti parašus, kad jų name būtų leidžiama prekiauti alkoholiu. „Argi tikras pirmininkas taip turėtų elgtis? Alkoholiu prekiaujama 1-ajame gatvės name, bet pirmininkas įsigeidė, kad būtų prekiaujama ir 2-ajame. Gal todėl jis taip elgiasi, kad pats tame name negyvena, turi verslo patalpėles iš kitos namo pusės ir būna čia tik darbo valandomis. Nežinau...“ Visas viešnios godas ir į jaučio skūrą būtų per sunku surašyti. Akivaizdu, kad tvarkingieji namo gyventojai tapo nevalyvųjų ir degradavusių žmonių įkaitais, o namas gražiausioje miesto vietoje tapo bauginančia landyne, į kurią įeinant patariama palikti viltį.
