Aiškinantis, kodėl žemę Lietuvos piliečiams siūloma grąžinti malkomis, kurias jie patys galės kirsti kaip kompensaciją gavę miško sklypą, susidaro įspūdis, jog valdžia daro viską, kad tik paliktų savo piliečius su skatikais kišenėse. Kitaip tariant, kad būtų galima iš lėto patyliukais nacionalizuoti turtą vidury baltos dienos, kaip tai darė sovietų valdžia.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos šių metų balandžio 1 d. duomenimis, dauguma asmenų, kuriems vis dar neatkurtos nuosavybės teisės į miestų teritorijose valdytą žemę, yra Vilniuje. Savo turto sostinėje neatgauna 4 tūkst. piliečių, Kaune – 2,5 tūkst., Palangoje – 1,4 tūkst., Panevėžyje – 1 tūkst.
Atsakymą į klausimą, kodėl, pavyzdžiui, Vilniuje kasmet atsiranda žemės naujiems prekybos centrams dygti, o paprastiems žmonėms – ne, galima tik nujausti. Joks valdininkas aiškiai nepareikš, kad pirmuoju atveju pinigų bus, o antruoju – ne. Pavyzdžiui, šiemet Vilniaus miesto savivaldybė išdavė 10 leidimų statyti prekybos paskirties pastatus, t. y. prekybos centrus, pernai jų išduota mažiau – iš viso 6.
O vilniečiams žemės natūra mieste nebeliko. Neliko ne tik vertingo turto, bet ir nors kiek vertų pinigų už jį. Mat už žemę mieste siūloma piniginė kompensacija paskaičiuota labai išradingai – išsitraukus sovietinius skaičiuotuvus tiksliai apskaičiuojama nominalioji sklypo vertė.
Pavyzdžiui, Vilniuje, Mindaugo gatvėje, šalia kurios yra ir didžiulė parduotuvė „Maxima“, beveik hektaras (0,8 ha) žemės su statiniais pagal nominaliąją vertę kainuoja apie 863 tūkst. Lt, o pagal vidutinę rinkos vertę ji kainuoja keturgubai daugiau – 3,7 mln. Lt.
Įsivaizduokite, kad už sklypą mieste jums siūloma keturgubai mažiau vien todėl, kad jis nėra derlingas, užklotas asfaltu. Kad nominalioji žemės kaina būtų verta dėmesio, jūsų žemė turi būti tinkama žemdirbystei, nors jūs mieste nesiruošiate nei javų sėti, nei bulvių sodinti.
VĮ Registrų centro atstovas spaudai Aidas Petrošius paaiškino, kad nominalioji žemės vertė yra sovietmečio reliktas. Ji buvo naudojama pirmaisiais šalies nepriklausomybės metais nustatant žemės kainą, nes kitokios metodikos tiesiog nebuvo, kaip ir duomenų apie sklypų rinkos kainas. Jis teigė skeptiškai vertinantis šią pasenusią žemės vertinimo metodiką, nes ji remiasi žemės derlingumo ir našumo balais. Juk sovietmečiu labiausiai buvo vertinama derlinga žemė, tačiau asfaltu padengtas sklypas negali būti derlingas.
Registrų centro duomenimis, žemės sklypų vertė Lietuvoje rinkos kainomis vidutiniškai yra 3,3 karto didesnė už nominaliąją jų vertę. Kai kurių sklypų nominalioji žemės vertė yra 40–60 kartų mažesnė už vidutinę rinkos kainą.
ŽŪM Žemės išteklių ir politikos departamento direktorius Audrius Petkevičius, paklaustas, ar jam neatrodo neteisinga mokėti žemės kompensaciją, apskaičiuotą pagal nominaliąją jos vertę, atsakė negalįs nieko padėti ieškant lygybės. „Vyriausybė taip nusprendė, todėl taip ir reikia skaičiuoti“, – į svarstymus apie nuskriaustus piliečius nesileido jis.
Visgi, kai pati jaučia, kad skurdėja, valdžia gumos dešimtmečiais netempia – reaguoja iš karto.
Pamačiusi, kad nominalioji žemės vertė iš tiesų yra tokia maža, kad net neverta nuo jos skaičiuoti žemės mokesčio, valdžia akimirksniu parodė lankstumą – nuo šių metų nusprendė pakeisti mokestinę bazę ir žemės mokestį skaičiuoti nuo vidutinės žemės rinkos vertės. Tačiau kai žmonės reikalauja kompensacijų už žemę vidutine rinkos kaina, tada pateikiamas svarus argumentas, kad tai neįmanoma, nes tam reikėtų apie 30 mlrd. Lt. Iš tiesų tokie pinigai Lietuvai yra nerealūs, tačiau kodėl nepaėmus pieštuko ir nepadauginus negrąžintos žemės nominaliosios vertės bent iš dviejų ir nepasiūlius pinigų tiems, kurie juos paimtų vietoj medžių. Nejaugi geriau kapoti miškus ir prisidėjus prie klimato kaitos proceso kitąmet pavasario laukti dar vienu mėnesiu ilgiau?
