- Su kokiais finansinių sutarčių keblumais susiduria Lietuvos žmonės?
- Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo to, kad kiekvienas neteisingai pasirinktas sutarties punktas klientui kainuoja, o bankui prideda dešimtis tūkstančių litų. Žmonėms paprastai trūksta žinių kada ir ką geriau pasirinkti, ir jie iš anksto neturi susidarę konkretaus finansinio plano. Bankas naudodamasis tokia situacija, sudaro sutartį savo, o ne kliento naudai.
Lietuvoje žmonės sudarydami pensijų kaupimo sutartis, investicinius gyvybės draudimus, būsto kredito sutartis nežino, kad tampa investuotojais, o bankai, gyvybės draudimo kompanijos jų net nemoko investavimo. Kuomet bendrauju su žmonėmis konsultacijų metu ar mokymuose ir paklausiu ar jie investuoja, 98 proc. žmonių sako, kad ne, bet kai paklausiu, ar turite pasirašę pensijų kaupimo, gyvybės draudimo, kredito sutartis, daugumos atsakymas būna teigiamas. Žmonės nesupranta, kad yra investuotojai: kaupiant pensinius fondus mūsų pinigai yra investuojami, kaupiant investicinius gyvybės draudimus pinigai yra investuojami, įsigyjant nekilnojamąjį turtą per banką, taip pat investuojame į nekilnojamąjį turtą per banko paskolą.
Investuojant pagrindinė sąlyga yra ta, kad investicijos atneštų naudą, o kad taip būtų, jas reikia prižiūrėti ir tinkamu laiku atlikti korekcijas. Jeigu investicijos neprižiūrimos, tikėtis pelno neverta. Taigi, kaip gali šeima prižiūrėti savo investicijas, jeigu ji net nesupranta, kad yra investuotoja? Kyla klausimas - tai kas iš to uždirba pelną?
- Kokius neteisingus sprendimus, susijusius su asmeninių finansų valdymu, daro žmonės?
- Visų svarbiausių minėtų problemų priežastis yra finansinio plano neturėjimas, neplanavimas į ateitį ir galvojimas, kad pensinis amžius dar yra toli ir viskas išsispręs savaime. Labai dažnai šeimos neranda laiko finansinio plano susidarymui, nežino, kaip kaupti, kur kaupti ir iš kokio banko geriau imti paskolą. Neatidumas vėliau brangiai kainuoja - dėl šios klaidos ilgus metus tenka bylinėtis teismuose ir mokėti dideles sumas advokatams.
Prieš statant namą pirmiausiai atsiranda statybų projektas, prieš imantis verslo - verslo planas, todėl ir šeima turi susidaryti savo santaupų ir paskolos valdymo planą, kuris padeda priimti teisingus sprendimus. Koks būstas ir kokio dydžio paskola šeimai yra reikalinga, kaip sukaupti pinigų vaikų mokslams, kaip sukaupti pinigų oriai senatvei? Atsakymus į šiuos klausimus turi žinoti kiekvienas žmogus, kuris rūpinasi savo finansine gerove.
- Apibudinkite dabartines kredito sutarčių tendencijas Lietuvoje. Į ką žmonės turėtų atkreipti dėmesį?
- Šiuo metu pastebime ryškius kredito sutarčių pasikeitimus ir bankų naujoves. Visos jos nukreiptos į tai, kaip sumažinti bankų riziką ir pakelti banko maržas vienašališkai, prisidengiant įvairiais skaičiavimo būdais bei pasitelkiant įvairias skaičiavimo metodikas. Vienas bankas taikė PRIME skaičiavimo metodą, taip perleisdamas klientams šalies ekonomikos riziką. Kuo šalyje didesnė rizika, tuo didesnės palūkanos. Visi klientai, kurie šiame banke pasirašė paskolos sutartį litais su PRIME, po euro įvedimo turės mokėti 1 proc. didesnes palūkanas, nes padidėjo šalies ekonominis rodiklis. Kitas bankas pradėjo taikyti EBIFN (Europos bankų ilgalaikio finansavimo norma), kuri šiuo metu eurais yra 0,7 proc. o dar 2012 m. šis EBIF rodiklis buvo pakilęs iki 3,7 proc. Įdomu, ką Lietuvos bankas paaiškins žmonėms, kuomet per krizę pakils palūkanos ir ką darys tuomet, kai žmonės nebegalės išsimokėti bankui už kreditus, kaip atsitiko 2009 metais (VILIBOR tuo metu buvo pakilęs iki 10 proc.)?
Daugiausia problemų ir ginčų teismuose kyla, kai šeima renkasi ne kintamas, o fiksuotas palūkanas. Žmonės galvoja, kad užfiksavę palūkanas, galės džiaugtis ramybe, bet kai užgriūna finansiniai sunkumai ir klientai kreipiasi į banką, norėdami pakeisti sąlygas, tuomet jie supranta, kad padarė klaidą, nes už bet kokį fiksuotų palūkanų kredito sutarties keitimą bankui reikia mokėti nuo 1 000 iki 40 000 Lt baudą.
Dauguma žmonių turimą būsto paskolą moka anuiteto mokėjimo metodu ir žino, kad antrą butą ar namą reikės „nupirkti“ bankui, tačiau nežino, jog dauguma bankų vėlgi juos apgaudinėja, taikydami ne klasikinį anuiteto metodą, o savo sugalvotą metodą, kuris sutartyje vadinamas „anuitetinis“, tačiau realiai neatitinka šio metodo mokėjimo sąlygų. Mokėdami šiuo banko metodu klientai bankui sumoka dar 10 – 20 proc. daugiau palūkanų.
- Kaip atpažinti ar klientas nepateko į šiuos banko spąstus?
- Klasikinio anuiteto metodu mokamos vienodos mėnesio įmokos pvz.: 1 000 Lt, o ne klasikinio anuiteto metodu kiekvieną mėnesį mokamos skirtingos įmokos (pvz.: vieną mėnesį 1 000 Lt, kita mėnesį 1 002 Lt, dar kitą - 990 Lt. ir t.t.). Dar vienas būdas, kaip patikrinti ar tikrai mokate pagal anuitetinį mokėjimo metodą - padauginkite savo mėnesio įmoką iš 12 mėn. ir iš metų, kiek liko mokėti kreditą. Jeigu gavote sumą mažesnę už paimtą kredito sumą, vadinasi mokėjimo metodas yra ne anuitetinis.
Tikras pavyzdys iš mano darbo praktikos: vienas klientas turėjo 210 000 Lt paskolą, 40 metų su fiksuotomis palūkanomis, mėnesio įmoka buvo 940 Lt. Po 5 metų, kai palūkanos pasikeitė į kintamas, mėnesio įmoka buvo tik 360 Lt. Padauginus šią sumą iš 12 mėnesių ir likusių 35 metų gaunama 151 200 Lt suma, kai tuo tarpu kredito likutis dar buvo 183 000 Lt (net neįskaičiavus palūkanų). Taigi, kas iš tikrųjų slepiasi tokioje sutartyje?
