Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėjos pavaduotoja Loreta Mačytė pasakoja, kad tai yra iššūkis visoms pasaulio šalims, nes vieni žmonės badauja, o kiti gyvena pertekliuje ir dėl neišmanymo daug išmeta, tad pirmas žingsnis būtų ne įstatymų įvedimas, o švietėjiška veikla.
„Įstatymo įvedimas gali ir supriešinti (prekybininkus ir labdaros organizacijas – tv3.lt), nes bet koks griežtas pasakymas ar apribojimas sukelia pasipriešinimą, pirmiausia būtina šviesti tiek vartotojus, tiek gamintojus, tiek parduotuvių tinklus. Kadangi pastarieji yra arčiausiai vartotojų, jie turėtų rengdami akcijas apgalvoti, kad vartotojai per daug neprisipirktų. Vartotojų sąmoningumo ugdymu turi užsiimti ir valstybinės institucijos“, – mano L. Mačytė.
Prekybos tinklai: valstybės prievartos neturi būti
2015 metais atliktas Eurostato tyrimas parodė, kad daugiausia maisto išmeta ne prekybos centrai, o vartotojai, net 49 proc. Dėl šios priežasties L. Mačytė informuoja, kad prancūzų priimtas reikalavimas turi įtakos tik labai mažai daliai, tad tai nebus labai veiksminga priemonė.
Laikinai einanti „Maisto banko“ direktorės pareigas Kristina Tylaitė įsitikinus, kad per prievartą nieko negalima padaryti. O ir įstatymo vien neužtenka, nes paties „Maisto banko“ kaštai yra riboti.
„Prancūzija labai daug įdėjo, kad tie prekybos tinklai natūraliai būtų pradėję dirbti su viena ar kita paramos organizacija dar priešų įstatymą. Šiuo atžvilgiu mes jau ir bendradarbiaujame su 3 prekybos tinklais. Tad vien įstatymo čia neužtektų, nes turi būti apgalvotas maisto perdavimo mechanizmas. Jei atsivertų visos prekybininkų durys, aš nesu tikra kiek ta surinkimo sistema būtų pajėgi, nes tai sudėtingas ir brangus procesas. Būtų klaidinga galvoti, kad procesą stabdo prekybininkų nesąmoningumas, reikėtų apgalvoti sistemą, kuri leistų tinkamai ir saugiai įsisavinti tuos produktus. Jei apie tai nepagalvosime, tai maisto produktai bus iššvaistomi kitoje perdavimo dalyje“, – portalui tv3.lt pasakoja K. Tylaitė.
Pašnekovė pasakoja, kad prieš įvedant tokį įstatymą Lietuvoje, turėtų būti skiriama laiko pasiruošimui ir sprendimui, kaip finansuoti logistines operacijas. „Mūsų veiklą finansuoja patys žmonės savo aukomis. Didžiąją dalį tuo galima padengti, tačiau reikėtų planuoti kokiu būdu pritraukti daugiau lėšų, jog galėtume pasakyti, kad yra pakankamas finansavimas ir parama veiklos plėtimui“, – svarsto K. Tylaitė.
„Pirmiausia reikėtų užtikrinti, kad nebūtų jokių kliūčių maistą atiduoti labdarai. Atitinkamai turi būti sukurtos struktūros ir priemonės, pačios labdaros organizacijos turi turėti transportą ir užtikrinti higienos sąlygas“, – pritaria Maisto skyriaus vedėjos pavaduotoja.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba šiuo metu rengia paramai skirto maisto aprašą, kuris bus kartu ir suderintas su labdaros organizacijomis ir su valstybinėmis institucijomis. Apraše bus parašyta koks maistas gali būti atiduotas labdarai, kokiomis sąlygomis ir kokie bus taikomi higienos reikalavimai.
„Vis dėlto svarbiausia, kad vartotojas būtų saugus, nors jis ir socialiai remtinas ir nepasiturintis, nereiškia, kad jį galima nuodyti“, – komentuoja Maisto skyriaus vedėjos pavaduotoja.
Parduotuvių tinklo „Maxima“ Komunikacijos skyriaus vadovė Renata Saulytė pasakoja, kad su labdaringomis organizacijomis yra bendradarbiaujama jau ne pirmus metus ir atiduodama nemaža dalis maisto produktų, tad priverstinis įstatymas naudos neduotų.
„Pas mus labai daug kur mėgstama viską reglamentuoti įstatymu. Bet mes jau ir dabar šviežius vaisius ir daržoves, kurie neatitinka standarto, paaukojame. Taip pat reguliariai aukojami besibaigiantys galioti duonos gaminiai. O dėl vienkartinių paaukojimų atsižvelgiame į organizacijų prašymus“, – sako R. Saulytė.
Tačiau kita dalis besibaigiančių galioti produktų yra nukainojami, o ne paaukojami. Pasak R. Saulytės, jei pagal įstatymą visus produktus reikėtų paaukoti, Lietuvoje būtų nuskriaudžiamas tam tikras segmentas žmonių.
„Nereikia pamiršti, kad Lietuvoje yra tikrai skurdžiai gyvenančių žmonių ir ne visi galbūt gali įpirkti produktus už reguliarią jų kainą, tad perka nukainotus produktus. Tokie produktai yra kokybiški ir tikrai paklausūs. Jei pagal įstatymą būtų tokius produktus privaloma paaukoti, ką darytų žmonės, kurių pajamos mažos, net kartais žymiai mažesnės nei vidutinės. „Iki“ prekybos tinklo viešųjų ryšių vadovė Berta Čaikauskaitė pasakoja, kad šis tinklas maistą aukoja jau 2009 metų, tad būti socialiai atsakingomis bendrovėmis įmonės turėtų susiprasti pačios, o ne būti verčiamos valstybės.
„Per tą laiką nepasiturintiems paaukojome apie 6,2 milijonų tonų maisto, kurio vertė – 15,7 mln. eurų. Iki šiol esame didžiausias „Maisto banko“ rėmėjas maistu – pernai prekybos tinklo parama paskutinės galiojimo dienos maisto produktais sudarė beveik 2,6 mln. eurų. Džiugu, jog geri pavyzdžiai įkvepia imtis veiksmų ir kitas Europos šalis bei tikimės, jog ateityje jų tik daugės“, – informuoja B. Čaikauskaitė.
Parduotuvių tinklo „Rimi“ ryšių su visuomene vadovė Giedrė Bielskytė taip pat teigia, kad rėmimas vyksta ir be įstatymų. „Per praėjusius metus skyrėme paramos už beveik 481 tūkst. eurų. Daugiau nei 124 tūkst. eurų per metus skyrė pirkėjai, dovanoję produktus pavasarinėje bei rudeninėje „Maisto banko“ akcijose, taip pat aukoję organizacijos produktų talpyklose RIMI parduotuvėse. Daugiau nei 350 tūkst. eurų paaukojo RIMI, perdavę organizacijai paskutinės dienos galiojimo produktus“, – pateikia duomenis G. Bielskytė.
Pasak R. Saulytės, konteineriuose tokie produktai iš vis neatsiduria, dėl pačios rizikos, kad skurstančiai gyvenantys ar benamis, nesusiradęs tokio maisto juo neapsinuodytų. Dėl to tokios prekės pagal specialią tvarką utilizuojamos.
Lietuvoje bendradarbiavimas sklandesnis nei kaimyninėse šalyse
Prancūzijos politikų siūlymas, jog visos ES šalys priimtų tokius įstatymus – būtinas ne visose šalyse. Taip mano, Maisto skyriaus vedėjos pavaduotoja L. Mačytė.
„Dėl apribojimų pirmiausia turi būti atsižvelgiama į šalies tradicijas. Lietuviai ne taip linkę išmesti maistą kaip kiti, nuo senovės pas mus likęs duonos garbinimas. Reikia tiesiog aiškių reikalavimų, ką galima atiduoti, ko ne. Pirmiausia visuomenė pati turi daryti spaudimą švaistymo mažinimui“, – mano L. Mačytė.
„Maisto banko“ laikina direktorė K. Tylaitė išskiria Prancūziją kaip šalį, kurioje maisto bankų organizacijos yra ypač stiprios ir turi didelius logistikos centrus, todėl šiai šaliai buvo lengviau. Gilesnes tradicijas turi ir Ispanija bei Italija. Tačiau lyginant su kaimyninėmis šalimis, Lietuva pažengusi žymiai toliau.
„Maisto produktų surinkimo galimybę plečiam maksimaliai, pagal atsiradusias galimybes. Tad šitoje vietoje prekybininkai labai aiškiai įsivertina ir galvoja apie savo nuostolių mažinimą. Prancūzijos pavyzdys įkvepia, gal kada nors atsidursime jų vietoje, tačiau jau šiai dienai palyginus mūsų bendradarbiavimą su prekybininkais ir Vengrijos, Lenkijos ar net Estijos organizacijas, mes esame vieni labiausiai pažengusių“, – portalui tv3.lt pasakoja K. Tylaitė.
Eurostato duomenimis, daugiausia maisto iššvaisto patys vartotojai – 49 proc., gamintojai – 37 proc., prekybininkai – 7 proc., apgyvendinimo, sveikatos ir švietimo įstaigos – 5 proc., žemdirbiai – 2 proc.
Skaičiuojama, kad per metus pasaulyje iššvaistoma 1,3 mlrd. tonų maisto. Daugiausia jo iššvaistoma Šiaurės Amerikoje ir Europoje.
