Tačiau „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis „Žinių radijo“ laidoje įspėja – tai tik laikina. Esą toks vaizdas slepia problemos, kurios vėliau gali smogti taip, kaip jau smogė Estijai.
Pasak ekonomisto, 2026-ieji bus metai, kai tikroji padėtis nebus taip aiškiai matoma ir neatsiskleis iš karto. Trumpuoju laikotarpiu daug kas atrodys gerai – žmonės gaus daugiau pinigų, valstybė daugiau išleis.
„2026-ieji bus labai tokių vienkartinių trumpalaikių impulsų, kurie paslėps gilumines problemas. Iš dalies matome ir skolintomis lėšomis padidinamos ir įvairios viešos išlaidos, ir pensijos 12 proc., ir minimalus atlyginimas“, – sako N. Mačiulis.
Dėl to, jo teigimu, rimtų problemų Lietuvos ekonomikoje iš karto nesimatys.
„Prie tokių išlaidų augimo nematysime jokių rimtesnių ekonominių problemų“, – tikina jis.
Tačiau, pasak N. Mačiulio, iš tiesų situacija jau prastėja.
Pramonė stoja, o konkurencingumas krenta
Ekonomistas atkreipia dėmesį, kad vienas svarbiausių ekonomikos variklių – pramonė – jau nebeauga. Tai patvirtina ir tarptautiniai tyrimai.
„Mes dabar matome, kad pramonės augimo nebėra, jis išsikvėpė. Šiemet išėjo net du Tarptautinio valiutos fondo tyrimai. Išvados labai aiškios – ji praranda konkurencingumą“, – pabrėžia N. Mačiulis.
Paprasčiau tariant, atlyginimai Lietuvoje kyla daug greičiau nei šalyje sukuriama pridėtinė vertė. Dėl to įmonėms darosi vis sunkiau konkuruoti.
„Produktyvumo augimas šį dešimtmetį yra labai lėtas, vos 0,5 proc. per metus, darbo sąnaudų augimas – apie 10 proc. per metus. Jau paribiuose pramonės įmonės praranda eksporto rinkas“, – aiškina ekonomistas.
Estijos pavyzdys – rimtas įspėjimas Lietuvai
Ekonomistas pabrėžia, kad tai, kas šiandien vyksta Estijoje, gali nutikti ir Lietuvoje. Todėl būtų klaida manyti, jog mums tai negresia.
„Estijos pramonės apimtys – 2019 metų lygyje, yra nukritusios. Sakyti, kad čia estams nepasisekė, o mes esame kieti ir užriesti nosį, varysime į priekį, būtų visiška klaida“, – įspėja jis.
N. Mačiulio teigimu, „estiškos stagnacijos“ scenarijus Lietuvai yra labai realus. Vienas aiškiausių to ženklų – gyventojų perkamoji galia.
„Tikrai labai realu, kad susidursime su estiškos stagnacijos scenarijumi. Estijoje realusis darbo užmokestis, atsižvelgus į infliaciją, šiemet yra 2018 metų lygyje“, – tvirtina ekonomistas.
Tai reiškia, kad žmonės realiai gali nusipirkti tiek pat, kiek prieš septynerius metus.
„Ten apie jokį perkamosios galios augimą negali jie nesvajoti“, – priduria jis.
Trumpa šventė, ilgos pasekmės
Ekonomistas pabrėžia, kad Estija dabar išgyvena labai skausmingą prisitaikymo laikotarpį po anksčiau padarytų klaidų.
Todėl, pasak jo, būtų pavojinga manyti, kad Lietuva gali toliau be pasekmių didinti minimalų atlyginimą, mokesčius ir perskirstymą per biudžetą.
„Visa ta viešoji ekonominė politika iš esmės yra kaip toks derliaus nuėmimas. Viską didinkime – išlaidas, perskirstymą per biudžetą – neužtenka pinigų, pasiskolinkime 7 milijardus, taip nebūna“, – apibendrina N. Mačiulis.
Anot ekonomisto, taip gyventi galima tik trumpai.
„Trumpą laikotarpį taip galima pagyventi, pašvęsti šventę, bet po to pasekmės būna labai ilgai skausmingos“, – perspėja ekonomistas.
Svarbiausi sprendimai matomi ne iš karto
N. Mačiulis pabrėžia, kad dalį sprendimų žmonės pajunta iš karto – didesnes algas ar pensijas. Tačiau patys svarbiausi sprendimai veikia lėčiau.
„Svarbiausi sprendimai – mokestinė politika, inovacijų politika, konkurencingumo skatinimas – pasimato gerąja ir blogąja prasme po 3–5 metų“, – sako jis.
Todėl tai, kas daroma dabar, turės pasekmes ateityje.
„Tai, kas bus padaryta arba nepadaryta dabar, pajusime gerokai vėliau“, – apibendrina ekonomistas.
Panašiomis įžvalgomis neseniai dalijosi ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius. Anot jo, naujausi ekonomikos rodikliai nėra blogi.
„Tačiau po šiuo paviršiumi slypi tai, ką ekonomistai šiandien įvardija atsargiai: 2025-ieji bus paskutiniai metai, kai mus vis dar neša ankstesnių sprendimų ir netikėtų veiksnių sukurti impulsai.
Pandemijos investicijos, imigracijos banga, infliacijos paskatintas vartojimas, itin dosni fiskalinė politika ir II pensijų pakopos išmokų įliejimas suteikė ekonomikai amortizacijos pagalvę. Tačiau šios pagalvės nėra nei struktūrinės, nei ilgalaikės. Jų efektas blėsta“, – įspėja V. Janulevičius.
LPK vadovas pastebi, kad Lietuvos bendrojo vidaus produkto augimas lėtėja. Naujausi darbo rinkos duomenys taip pat rodo pamažu augančią įtampą. Darbo rinka nebėra tokia stipri kaip 2022–2023 m.
„Tai ryškiausiai matyti energetikos srityje. Statistiškai Lietuva atrodo esanti tarp mažesnių elektros kainų šalių Europoje, bet pramonė gyvena visai kitokioje realybėje: daugelis įmonių įstrigusios fiksuotų elektros sutarčių ir tinklo dedamųjų struktūroje, kuri realiai reiškia mokėjimą už praeitį, o ne už šiandieną.
Tuo metu Vokietija, pripažinusi konkurencingo tarifo būtinybę, juda link politinio sprendimo dėl stabilaus pramonės elektros krepšelio. Tokie ir panašūs sprendimai ir nulems, kas įgis pranašumą, taip pat kapitalo prieigos klausimai, kurie mus vis dar kaip nieką kitą tempia žemyn“, – nuogąstauja V. Janulevičius.
Anot jo, gamybos atsigavimas Lietuvoje bus (jeigu iš viso bus) ne savaime suprantamas ir natūralus, o priklausys nuo gebėjimo greitai spręsti sąnaudų ir investicijų klausimus.
„Būtent čia vis dar išlieka labai rimta pramonės susitraukimo rizika. Iki šiol Lietuva augo visomis kryptimis – didėjo užimtumas (per pastaruosius metus augti ėmė nedarbas), nepaisant dėl geopolitikos trūkinėjusių grandinių, plėtėsi eksporto bazė, nesusitraukė logistika ir itin didelį proveržį demonstravo paslaugų sektorius“, – pastebi V. Janulevičius.
Jo teigimu, kai 2026 m. išseks RRF efektas (kuris Lietuvoje nepalyginti silpnesnis nei pas kaimynus), o 2027–2028 m. brangs skolos aptarnavimas ir baigsis gynybos išimtys fiskalinėse taisyklėse, Lietuvos plėtros perspektyvos taps ribotos.
Lietuva, pasak LPK vadovo, turi reikšmingų kompetencijų optikoje, lazeriuose, elektronikoje, mechanikoje, inžinerijoje. Tačiau šių privalumų išnaudojimas priklausys esą nuo to, ar gebėsime sukurti leidimų, infrastruktūros ir energetikos aplinką, kuri konkuruotų ne tarpusavyje Baltijos šalyse, o su didžiosiomis ES ekonomikomis.
„Tikrasis klausimas nėra, ar 2026-ieji bus sėkmingi. Jie bus. Klausimas yra, ar turime pakankamai politinės ir institucinės drąsos priimti sprendimus, kurie nėra trumpalaikiai ir nėra populiarūs, bet yra būtini. Lietuva per pastaruosius trejus metus matė nekasdienius veiksnius – pandemijos injekcijas, imigracijos bangą, RRF pagalvę, spartų vartojimą. Šių veiksnių efektas nyksta.
Todėl esminė dilema yra ši: ar gebėsime pereiti nuo išorinių impulsų prie vidaus variklio? Ar galime kurti augimą, kurio pagrindas – konkurencinga energetika, patikimas tranzitas, moderni pramonės struktūra ir gynybos pramonės pajėgumai?“ – svarstė V. Janulevičius.
Aš tik nebūsi vatnikas. Ką tau blogo padarė Vytautas Landsbergis? Ir dėl jo anūko, kategoriškai nesutinku, Gabrielius Landsbergis yra labai daug gero padaręs mūsų šalies gerovei. Kad jis išvyko, tai irgi išmintingas sprendimas, nes galima puikiai padėti šaliai ir iš šalies išorės, ypač kai artėja karas.
