Nepalankūs mokesčiai
„Turguje buvo pilna Dembavos medelyno braškių, turbūt ir trešnių, nors mes jų neauginame“, – juokėsi Dembavos medelyno direktorė Vitalija Kuliešienė. Jos jau nestebina turgaus prekeivių noras prisidengti jų bendrovės vardu: panevėžiečiams nuo seno žinomas Panevėžio rajone, Dembavoje, įsikūręs sodininkystės ūkis ir čia išauginti obuoliai bei uogos. „Pernai dar skynėme braškes, o šiemet pasilikome tik braškių daigus. Anksčiau auginome ir avietes. Lietuviškų uogų labai trūksta. Anksčiau braškių kilogramą pardavinėjome po 1–1,5 Lt, o dabar – po 7–10 Lt. Vadinasi, šių lietuviškų uogų nėra tiek daug“, – sakė sodininkė.
Sodininkystės ūkio vadovė pabrėžė, kad verstis sodininkyste ir uogininkyste nelengva, juolab Lietuvoje, kur šioms šakoms itin nepalanki mokesčių bazė, o mūsų ūkininkų gaunamos tiesioginės išmokos mažesnės nei vakariečių. „Įveisti verslinį sodą ar uogyną, įsirengti šiuolaikiškas šaldyklas reikia nemažai investicijų. Be to, sode ir uogyne neįmanoma išsiversti be darbo rankų, vis sunkiau rasti vaisių ir uogų skynėjų. O kaip konkuruoti su lenkais, kur pridėtinės vertės mokestis kelis kartus mažesnis nei mūsų šalyje?“ – sodininkų ir uogininkų rūpesčius vardijo V.Kuliešienė.
Trešnės neatlaikė šaltų žiemų
Turgaus prekeivai, pardavinėdami ir mėsą, ir daržoves, ir uogas, mėgsta sakyti, kad tai – lietuviška produkcija. Pardavinėjant uogas tą sunkiau padaryti, nes jos greitai genda ir praranda prekinę išvaizdą. Tačiau prekeiviai įsigudrina pasiūlyti ne tik esą lietuviškų braškių, bet ir trešnių, vyšnių. Pasak verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ direktoriaus, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininko Dariaus Kviklio, lietuviškų trešnių ir vyšnių tiek nedaug, kad užtektų vienai parduotuvei, bet jų parduotuvėse ir neįmanoma rasti.
„Šviežias ankstyvas trešnes išpardavėme turguose kartu su braškėmis. Trešnių ne tiek daug turėjome, nes tenka dalytis su paukščiais. Nepadeda ir jiems baidyti įrengta speciali patranka. Pabaidytas pulkas pakyla, bet netrukus vėl užgula vaismedžius. O vyšnias užšaldome arba džioviname. Tiesa, ir jų nedaug šiemet, nes per patį žydėjimą žiedus nuplakė kruša“, – pasakojo žinomas uogų augintojas Feliksas Šlėvė. D.Kviklys pastebėjo, kad pirkėjai noriau perka saldžias trešnes nei rūgščias vyšnias. O Lietuvoje išauginti didelį kiekį gražių stambių trešnių kol kas nepavyksta. „Per kelias žiemas tokių atvežtinių veislių trešnės iššalo ir sunyko. Dabar turime lietuviškų stambiauogių trešnių veislių, tikimės, kad jos bus atsparesnės mūsų klimato sąlygomis“, – teigė mokslininkas.
Lietuvos sodininkams sudėtinga konkuruoti su Lenkijos, Ispanijos ar Moldovos sodininkais, nes jų užaugintos trešnės mūsų rinkoje pasirodo keliomis savaitėmis anksčiau nei sunokusios mūsų krašte. Tačiau norvegai puikiai įsiterpė į trešnių rinką Europoje. Kai baigiasi ankstyvųjų atvežtinių trešnių derlius, norvegai pradeda skinti savąsias ir jomis ne tik aprūpina savo rinką, bet ir eksportuoja.
Avietės – į turgų ir į šaldyklas
Radviliškio rajono ūkininko F.Šlėvės valdose gausu įvairių uogų – nuo braškių iki vynuogių, kurių derlių pirmąkart jis skins šį rudenį. Dabar jis skina avietes. Šios uogos noks iki pat šalnų: ūkininkas augina įvairių veislių – nuo ankstyvųjų iki vėlyvųjų (remontantinių) aviečių. Pasak D.Kviklio, Lietuvoje yra daugiau remontantinių aviečių, kurias parankiau auginti nei vasarines. Tokius avietynus lengviau prižiūrėti, juos mažiau puola ligos ir kenkėjai. F.Šlėvė šviežių aviečių nepardavinėja. Avietės gana lepios, greitai genda, todėl jas reikia nedelsiant išparduoti. Tiekti jas į prekybos centrus nepatogu, nes dėl logistikos jos taip greitai nepasiektų vartotojų. Ūkininkas turi įsirengęs vieną didžiausių šalyje šaldyklų, kurioje telpa iki 600 tonų uogų. Tad avietes, kaip ir kitas uogas, užšaldo, o dalį uogų džiovina. Šią naujovę įdiegė prieš keletą metų, ieškodamas naujų galimybių parduoti sodo ir uogynų gėrybes. Džiovintos uogos ir obuoliai išperkami kaip skanėstas.
„Nemažai sušaldytų aviečių, kitų uogų nuperka Kėdainių konservų fabrikas. Pernai nedaug uogų pirko kai kurie restoranai“, – pasakojo ūkininkas, anksčiau avietes eksportavęs į Izraelį, Rusiją. Anot jo, šiemet ankstyvųjų aviečių derlius neblogas, dar geresnis turėtų būti remontantinių aviečių. Aviečių derliumi džiaugiasi ir ūkininkas Rokas Amšiejus. Avietes, kaip ir juoduosius serbentus, agrastus, uogų augintojas parduoda vos nuskintas. Supirkėjai atvažiuoja tiesiai į kiemą. „Per dieną priskiname iki 100 kg uogų, o kai oras geresnis, ir kur kas daugiau. Šiemet avietes parduodu kiek pigiau nei pernai, tačiau turguje jos brangesnės“, – sakė R.Amšiejus. Ūkininkas nusivylęs agrastų kainomis. „Pigių agrastų priveža iš Lenkijos ir kitur. Tad mums neverta jų auginti“, – sakė uogų augintojas.
Juodieji serbentai – eksporto uogos
Juodieji serbentai – vienintelės uogos, kurių Lietuvoje yra perteklius. Tačiau ir jų mūsų prekybos centruose nėra. „Lietuviams nereikia uogų. Šaldytus juoduosius serbentus išvešiu į Sankt Peterburgą. Dar pavasarį sudarėme sutartį. Kaina ne itin aukšta, tačiau man apsimoka“, – sakė F.Šlėvė, pastaraisiais metais atnaujinęs savo didžiulį serbentyną. Ūkininkas atsisakė ekologinės uogininkystės ir perėjo prie tausojančiosios. Diegiant aplinką tausojančią auginimo sistemą leidžiama naudoti mažiau trąšų ir chemikalų. Nenaudojant jų ekologinis serbentynas skurdo ir nyko. Iš hektaro būdavo priskinama 300–500 kg uogų. Patręšti uogakrūmiai atsigavo, derlius pagausėjo. R.Amšiejaus serbentynas – ekologinis, tad uogų sunokina mažiau. Jas ūkininkas išparduoda turguje. „Žmonės, žinodami, kad uogos ekologiškos, užsisako po 20–30 kg“, – sakė ūkininkas. Anksčiau Lietuvoje buvo deklaruojama iki 5 000 ha juodųjų serbentų. Pagal jų plotus Europoje buvome atsidūrę antroje vietoje po lenkų. Dabar ir serbentų augintojų, ir serbentynų – kone perpus mažiau.
Šilauogės išgraibstomos
Prekybos centruose galima rasti lietuviškų šilauogių – Europoje labai paklausių uogų. Šios vertingos uogos išgraibstomos ir Lietuvoje, tačiau mūsų šalyje ne itin sparčiai daugėja plotų, kuriuose jos auginamos. „Jau pradėjome skinti šilauoges. Derlius neblogas. Dėl pardavimo, atrodo, ir šiemet neturėsime rūpesčių“, – sakė Šilalės rajono ūkininkas Vladas Letukas, jau vienuolika metų puoselėjantis šilauogynų plantaciją. Dabar jų turi apie 8 ha. Šilališkis uogas parduoda vienam prekybos tinklui, šių uogų užsiprašo ir pavieniai gyventojai. Dalį uogų nuperka švedai, suomiai. „Į Skandinaviją galima būtų išvežti ir didesnius kiekius, jei Lietuvoje jų turėtume“, – pastebėjo uogų augintojas. Už kilogramą šilauogių augintojai gali gauti 14–16 ir daugiau litų. Mokslininkų teigimu, iš Šiaurės Amerikos į Europą atkeliavusioms šilauogėms veisti mūsų šalyje sąlygos yra palankios. Šios uogos nebijo pavasarinių šalnų, kasmet dera, bet svarbiausia tai, kad jos ypač vertingos ir naudingos sveikatai.
„Šilauoges galima auginti beveik visuose Lietuvos regionuose. Bet tam reikia nemažų investicijų. Šių uogų paklausa kol kas didesnė už pasiūlą, tad jų auginimo verslo perspektyvos geros. Dar pavasarį žydint šilauogėms pirkėjai skuba su ūkininkais sudaryti sutartis“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo mokslininkė Laima Česonienė, daug metų tyrinėjusi šilauoges.
Lietuvos uogų augintojai iš daugelio šilauogių veislių jau gali pasirinkti ir dvi naujas lietuviškas. Jas išvedė Kauno botanikos sodo mokslininkai L.Česonienė ir Remigijus Daubaras. Šių naujų šilauogių veislių išvedimas užtruko daugiau kaip 13 metų. Jos įrašytos į Lietuvos nacionalinį veislių sąrašą ir į Europos sodo augalų veislių sąrašą. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, pernai šalyje buvo deklaruota apie 6 420 ha, o 2011 m. – beveik 5 950 ha uogynų. Daugiausia uogų auginama Biržų (700–800 ha), Anykščių (530–550 ha) ir Akmenės (530–570 ha) rajonuose.
Vida Tavorienė
